Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Jūs vienintelis žinojote, kur apsistojo Evelina.

— Aš nieko nepadariau, — atsiliepė žemas balsas.

— Bet jūs sakėte, kad...

— Aš nieko nežinau, — suriko vyras.

— Viskas gerai. Aš tik noriu, kad atidarytumėte duris, pažiūrėtumėte į mane ir pasakytumėte, kad nieko nežinote.

— Eikite iš čia.

— Atidarykite duris.

— Po velnių... Tiesiog palikite mane ramybėje, aš niekaip nesusijęs ir nenoriu būti įpainiotas.

Balsas kupinas nerimo. Vyras patylėjo, garsiai alsavo, tada trenkė ranka į kažką kieta.

— Evelinai viskas gerai, — pasakė Jonas.

— Aš maniau...

Sorabas nutilo.

— Mums reikia pasikalbėti.

— Ar Evelinai tikrai nieko nenutiko?

— Atidarykite duris.

— Juk sakiau, kad neatidarysiu.

— Būtų gerai, jei važiuotumėte kartu.

Kelias minutes vyravo tyla.

— Ar jis yra buvęs čia keletą kartų? — paklausė Jonas.

— Kas?

— Josefas.

— Kas toks?

— Evelinos brolis.

— Jis nėra čia buvęs.

— O kas buvo atėjęs?

— Dar nesupratote, kad neketinu su jumis kalbėtis?

— Kas buvo atėjęs?

— Juk aš nesakiau, kad kas nors buvo atėjęs, jūs tik norite mane apgauti.

— Ne, nenoriu.

Vėl tyla. Paskui pasigirdo kūkčiojimas.

— Ar ji negyva? Ar Evelina negyva?

— Kodėl klausiate?

— Aš nenoriu su jumis kalbėti.

Girdėjosi, kad vyras nueina gilyn į butą, trinktelėjo uždaromos durys, paskui pasigirdo tranki muzika. Lipdamas žemyn Jonas svarstė, kad kažkas bus taip įbauginęs Sorabą, jog tas išdavė, kur Evelina slepiasi.

Išėjęs į šaltį Jonas pamatė, kad prie jo automobilio stovi du vyrai, ant kurių striukių įspausti užrašai Pro Gym. Išgirdę, kad jis artėja, tuodu atsisuko. Vienas iš jų atsisėdo ant automobilio variklio dangčio ir priglaudė prie ausies telefoną. Jonas greitai įvertino situaciją. Abiem apie trisdešimt. Sėdintysis buvo nusiskutęs galvą plikai, o antrojo šukuosena kaip mokinuko. Pastarasis svėrė daugiau kaip šimtą kilogramų. Galbūt užsiima aikido, karatė arba kikboksu. „Ko gero, vartoja augimo hormonus. Antrasis galbūt turi peilį, bet šiaip jokio kito ginklo”, — svarstė Jonas.

Žolynai buvo kiek pabalę nuo sniego.

Jonas pasuko į šoną, lyg nebūtų jų pastebėjęs, ir patraukė link apšviesto pėsčiųjų tako.

— Ei, seni, — šūktelėjo vienas.

Jonas apsimetė negirdįs ir žingsniavo link laiptelių prie gatvės žibinto ir žalios šiukšlinės.

— Ar tau automobilio nereikia?

Jonas sustojo ir dirstelėjo aukštyn. Jis suprato, kad tas, sėdintis ant jo mašinos, paskambino Sorabui, kuris stebėjo juos per langą.

Stambusis pamažu artinosi — Jonas apsisukęs nuėjo jo pasitikti.

— Aš policininkas.

— O aš beždžionė.

Jonas greitai išsitraukė telefoną ir vėl paskambino Roniui. Iš sėdinčiojo kišenės pasigirdo melodija Sweet Home Alabama. Vyras atsistojo, plačiai nusišypsojo ir išsitraukęs Ronio telefoną atsiliepė:

— Faras klauso.

— Kas čia vyksta? — paklausė Jonas.

— Palik Sorabą ramybėje. Jis nenori kalbėti.

— Manote, kad padėsite jam, jei...

— Čia įspėjimas, — nutraukė tas. — Man nusispjauti, kas tu toks, tiesiog laikykis nuo Sorabo atokiai.

Jonas suvokė, kad situacija gali tapti pavojinga, nes ginklą paliko seife, ir ėmė dairytis, kuo apsiginti.

— Kur mano kolegos? — paklausė jis ramiai.

— Ar girdėjai, ką sakiau? Palik Sorabą ramybėje.

Priešais stovintis vyras staigiai perbraukė sau per plaukus, ėmė kvėpuoti tankiau, truputį prisiartino šonu ir šiek tiek pakėlė dešinę koją.

— Kai buvau jaunesnis, sportavau. Jei pulsi, aš ginsiuosi ir sulaikysiu jus, — įspėjo Jonas.

— Drebam iš baimės, — nusišaipė anas prie automobilio.

Jonas nenuleido akių nuo vyro berniukiška šukuosena.

— Ketini spirti man į kojas, nes žinai, kad esi per sunkus ir kojos aukštai nepakelsi.

— Idiotas, — sumurmėjo drimba.

Jonas pasitraukė į dešinę, kur buvo atviresnė vieta.

— Jei ketini spirti, aš nesitrauksiu, kaip tikiesi, o pulsiu ir trenksiu į kairį kelį, kai tu griūsi, užvošiu tau į pakaušį alkūne.

— Velnias, na ir pliurpa, — nusikeikė anas prie automobilio.

— Aha, — išsiviepė drimba.

— Patylėk, nes nusikąsi liežuvį, — atkirto Jonas.

Vyras berniukiška šukuosena pasiūbavo ir spyrė, bet pavyko lėčiau, nei norėjo. Jis dar tik kėlė koją iš klubo, o Jonas jau buvo pasiruošęs. Užpuolikas nespėjo ištiesti kojos, kai Jonas jam spyrė iš visų jėgų į atraminės kojos kelį, kuria drimba rėmėsi visu svoriu. Užpuoliko pusiausvyra ir taip buvo prasta, tad jis griuvo aukštielninkas, o Jonas tuo metu apsisuko ir trenkė jam alkūne į pakaušį.

15

Penktadienio rytas, gruodžio vienuoliktoji

Buvo tik pusė šešių ryto, kai kažkas bute ėmė barbenti. Simonai atrodė, kad ji sapnuoja kilnojanti kriaukles ir porcelianinius dangtelius. Ji suvokia taisykles, bet vis tiek klysta. Berniukas barbena į stalą ir parodo, kur ji suklydo. Sapnuodama ji blaškėsi ir inkštė. Staiga atsimerkė ir visi miegai išlakstė.

Bute kažkas barbeno. Ji sukluso ir tamsoje pabandė susivokti, iš kur sklinda tas garsas, bet tuo metu viskas nutilo.

Šalia tyliai knarkė Erikas. Traškėjo vamzdžiai, į langus pūtė vėjas.

Simona pagalvojo, kad garsas buvo toks aiškus tik sapne, bet staiga vėl ėmė barškėti. Bute kažkas buvo. Erikas buvo išgėręs vaistų ir giliai įmigęs. Gatve pravažiavo automobilis. Ji palietė Eriko ranką ir jo knarkimas pritilo. Vyras pūkšdamas apsivertė ant kito šono. Kaip įmanydama tyliau išslinko iš lovos ir ištipeno pro praviras miegamojo duris.

Virtuvėje kažkas švietė. Eidama per prieškambarį pamatė, kad iš virtuvės sklinda mėlynas švytėjimas. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai šaldytuvo lemputė. Šaldytuvas ir šaldiklis buvo plačiai atverti, maisto produktai atitirpę, nuo jų kapsėjo ant grindų, kur buvo prisikaupę vandens.

Simona pajuto, kad virtuvėje šalta ir atsiduoda cigarečių dūmais.

Ji pažiūrėjo į prieškambarį.

Buto durys buvo atviros.

Simona nuskubėjo į Benjamino kambarį. Sūnus ramiai miegojo. Ji trumpai pastovėjo, klausydamasi ramaus kvėpavimo.

Nuėjus uždaryti lauko durų, jai vos nesustojo širdis. Tarpduryje kažkas stovėjo. Žmogus jai linktelėjo ir ištiesė kažkokį daiktą. Prireikė kelių sekundžių, kol ji suvokė, kad čia paštininkas, duodantis jai rytinį laikraštį. Simona padėkojo ir paėmė. Kai pagaliau uždarė ir užrakino duris, pajuto virpanti visu kūnu.

Ji uždegė visas šviesas ir apžiūrėjo butą. Neatrodė, kad ko nors trūktų.

Kai Erikas įėjo į virtuvę, Simona parklupusi šluostė grindis. Jis atsinešė rankšluostį, numetė ant grindų ir ėmė valyti koja.

— Tikriausiai aš vaikščiojau per miegus.

— Ne, — paprieštaravo ji pavargusi.

— Juk man taip būna — buvau alkanas ir palikau šaldytuvą atidarytą.

— Visai nejuokinga. Aš miegu budriai, aš... aš pabundu kaskart, kai tu vertiesi ant kito šono arba liaujies: knarkęs, pabundu, kai Benjaminas eina į tualetą, girdžiu, kai...

— Tada tu pati vaikščiojai per miegus.

— Paaiškink, kodėl buvo atviros buto durys, kodėl...

Ji nutilo, svarstydama, pasakyti ar ne.

— Virtuvėje aiškiai užuodžiau cigaretės dūmus, — galiausiai pasakė ji.

Erikas nusijuokė, o Simona pyktelėjusi paraudo.

— Kodėl manai, kad čia nieko nebuvo? — paklausė ji suirzusi. — Po visos tos bjaurasties apie tave laikraščiuose? Nebūtų keista, jei koks beprotis įsilaužtų į namus ir...