Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Kaip tik dėl to ir skambinu.

— Kas nutiko?

— Man kilo viena mintis. Ar turite laiko?

Ragelyje girdėjosi, kad Jonas kažką patraukė — tikriausiai kėdę, ant kurios atsisėdo.

— Taip, laiko aš turiu.

— Kai buvome Vermdėje, prie tetos vasarnamio, aš juk sėdėjau automobilyje ir tarp medžių pastebėjau moterį. Ji nešėsi šratinį šautuvą. Kažkodėl pagalvojau, kad tai Evelina, ir pamaniau, kad jei ji netikėtai susidurs su policija, gali susidaryti pavojinga situacija.

— Taip, ji būtų galėjusi šauti per langą, — pripažino Jonas. — Jei būtų pamaniusi, kad ten Josefas.

— Dabar sėdžiu namuose ir vėl galvoju apie Eveliną. Pamačiau ją tarp medžių. Ji lėtai žingsniavo link vasarnamio, ginklą laikė vienoje rankoje ir vilko jį žeme.

— Na ir?

— Ar šitaip neštų ginklą žmogus, bijantis dėl savo gyvybės?

— Ne.

— Man atrodo, kad ji buvo išėjusi į mišką nusižudyti. Džinsai per kelius buvo šlapi. Galbūt ji klūpojo drėgnose samanose, nukreipusi ginklą į kaktą ar krūtinę, bet paskui persigalvojo, neišdrįso.

Erikas nutilo. Jis girdėjo, kad Jonas giliai alsuoja. Gatvėje pasigirdo automobilio signalizacija.

— Ačiū. Aš nuvažiuosiu su ja pakalbėti.

18

Penktadienio popietė, gruodžio vienuoliktoji

Evelina bus apklausiama viename iš areštinės skyriaus kabinetų. Kad niūrus kambarys atrodytų jaukiau, kažkas ant stalo buvo padėjęs raudoną skardinę dėžutę su imbieriniais sausainiais, o ant palangių pastatęs elektrines kalėdines žvakides iš IKEA parduotuvės. Evelina ir jos visuomeninis atstovas jau sėdėjo savo vietose. Jonas įjungė diktofoną.

— Aš žinau, kad mano klausimai nebus malonūs, — prabilo jis tyliai ir greitai žvilgtelėjo į Eveliną. — Bet būčiau dėkingas, jei vis tiek atsakytumėte kaip galėdama išsamiau.

Evelina neatsakė, tik nuleido akis.

— Nes nemanau, kad tylėdama sau padėsite, — pridūrė jis švelniai.

Ji nereagavo, sėdėjo įbedusi akis į kelius. Jos atstovas — viduramžis nesiskutęs vyras — žiūrėjo į Joną, nerodydamas jokių emocijų.

— Ar galiu pradėti, Evelina?

Ji papurtė galvą. Jonas laukė. Netrukus ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo jam į akis.

— Jūs išėjote į mišką su ginklu, norėdama nusižudyti, ar ne?

— Taip, — sušnibždėjo ji.

— Džiaugiuosi, kad to nepadarėte.

— O aš ne.

— Ar bandėte ir anksčiau?

— Taip.

— Iki šio karto?

Ji linktelėjo.

— Bet ne iki to, kai Josefas aplankė jus ir atsivežė tortą?

— Ne.

— Ką jis pasakė?

— Nenoriu prisiminti.

— Ko? To, ką jis pasakė?

Evelina pasislinko ant kėdės ir suspaudė lūpas.

— Neprisimenu, — ištarė ji vos girdimai. — Greičiausiai jis nepasakė nieko ypatinga.

— Evelina, jūs ketinote nusišauti, — priminė Jonas.

Ji atsistojo ir priėjo prie lango, užgesino žvakidę ir vėl ją uždegė, paskui grįžo ant kėdės ir sukryžiavo rankas ant pilvo.

— Ar negalite tiesiog palikti manęs ramybėje?

— Tikrai to norite?

Ji linktelėjo nepakeldama į jį akių.

— Ar norite pertraukos? — pasiteiravo jos atstovas.

— Aš nesuprantu, kas Josefui negerai, — ištarė Evelina tyliai. — Jam negerai su galva. Jis visą laiką... Vaikystėje mušdavosi, per šiurkščiai, per pavojingai. Sugadindavo visus mano daiktus, negalėjau turėti nieko savo.

Jos lūpos virpėjo.

— Kai jam buvo aštuoneri, paklausė, ar būčiau jo mylimoji. Gal kitiems ir neatrodo pavojinga, bet man taip. Aš nenorėjau. Bet jis reikalaudavo, kad pasibučiuotume... Bijojau jo, jis elgdavosi keistai, naktį įsėlindavo pas mane ir įkąsdavo iki kraujo. Aš pradėjau gintis ir trenkdavau atgal, vis dar buvau stipresnė.

Evelina nusibraukė ašaras.

— Jeigu nepildydavau jo užgaidų, jis imdavosi mano šuns Busterio... Darėsi vis blogiau. Jis norėdavo pamatyti mano krūtis, kartu maudytis... Jis užmušė mano šunį ir numetė jį nuo tilto ant kelio.

Evelina vėl atsistojo ir nuėjo prie lango. Ji jaudinosi.

— Josefui buvo gal dvylika, kai...

Balsas užlūžo ir ji tyliai suaimanavo.

— Jis panoro, kad paimčiau į burną jo penį. Pasakiau, kad jis šlykštus. Tada jis primušė jaunėlę sesutę, kuriai buvo tik dveji...

Evelina pravirko, bet po kiek laiko nusiramino.

— Jis versdavo mane žiūrėti, kaip masturbuojasi, po kelis kartus kasdien... Jei nesutikdavau, mušdavo sesutę, grasindavo ją nužudyti. Gana greitai, praėjo gal tik keli mėnesiai, jis ėmė reikalauti iš manęs sekso, reikalaudavo ir grasindavo kiekvieną dieną... Bet aš sugalvojau, kaip išsisukti — sakydavau, kad jis mažametis, kad tai draudžiama, kad nedarysiu nieko, kas draudžiama.

Mergina nusišluostė ašaras.

— Maniau, kad viskas praeis. Išsikrausčiau iš namų, bet praėjus metams jis pradėjo skambinti, pasakė, kad jam greitai penkiolika. Tada aš pasislėpiau... Nesupratau, kaip jis sužinojo, kad esu vasarnamyje, aš...

Evelina pravirko visu balsu.

— O Dieve...

— Taigi jis grasino, — tarė Jonas, — grasino išžudyti visą šeimą, jei ne...

— Jis to nesakė! — suriko ji. — Pasakė, kad pradės nuo tėčio. Tai aš dėl visko kalta... noriu mirti...

Ji susmuko ant grindų palei sieną ir susigūžė.

19

Penktadienio popietė, gruodžio vienuoliktoji

Jonas sėdėjo savo kabinete ir spoksojo į delnus. Vienoje rankoje tebelaikė telefoną. Jis pranešė Jensui Svanejelmui apie staigų posūkį per Evelinos apklausą. Prokuroras klausė tylėdamas ir sunkiai dūsaudamas, kol Jonas pasakojo apie akivaizdžiai žiaurų nusikaltimo motyvą.

— Atvirai kalbant, Jonai, šito, deja, per mažai. Juk Josefas Ekas, savo ruožtu, nurodė seserį. Mums reikia prisipažinimo arba daiktinių įrodymų.

Jonas apžvelgė kambarį, pasitrynė veidą ir paskambino Josefo gydytojai Danielai Ričards pasitarti dėl tinkamo laiko pratęsti apklausą, kai įtariamasis bus mažiau paveiktas nuskausminamųjų vaistų.

— Jis turi būti visiškai sąmoningas, — pabrėžė Jonas.

— Galėtumėt ateiti penktą valandą, — pasiūlė Daniela.

— Šiandien popiet?

— Kita morfino dozė jam bus suleista tik šeštą. Vakarienės metu vaistų poveikis būna sumažėjęs.

Jonas pažiūrėjo į laikrodį, — buvo pusė trijų.

— Man labai tinka, — tarė jis.

Paskui jis paskambino Josefo atstovei Lisbetai Karlen ir pranešė apklausos laiką.

Komisaras nuėjo į poilsio kambarį, iš vaisių krepšelio pasiėmė obuolį ir grįžo į savo kabinetą. Ten, jo vietoje, visu svoriu atsirėmęs į stalą, sėdėjo kriminologas Eriksonas, kuris vadovavo nusikaltimo vietos tyrimui Tumboje. Jis buvo išraudęs, sunkiai alsavo ir vangiai pamojavo.

— Kišk man obuolį į žabtus ir turėsi gatavą kalėdinį paršelį, — pajuokavo Eriksonas.

— Liaukis, — atsiliepė Jonas ir atsikando obuolio.

— Taip man ir reikia, — nesiliovė kolega. — Nuo tada, kai čia ant kampo atsidarė tailandiečių restoranas, aš priaugau vienuolika kilogramų.

— Ten skanus maistas.

— Taigi, po šimts.

— Kaip sekėsi moterų persirengimo kambaryje?

Eriksonas iškėlė putlią ranką ir įspėjo:

— Tik nesakyk „O ką aš sakiau”...

Jonas plačiai nusišypsojo.

— Pamatysime, — nutęsė jis diplomatiškai.

— Gerai, — atsiduso Eriksonas, šluostydamasis prakaitą nuo skruostų. — Nutekėjimo šulinyje radome Josefo Eko plaukų, o ant grindų pakraščių — jo tėvo Anderso Eko kraujo.