Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— O ką aš sakiau, — nudžiugo Jonas.

Eriksonas ėmė juoktis, laikydamasis už kaklo, lyg bijodamas, kad jis nulūš.

Leisdamasis liftu į fojė, Jonas vėl paskambino Jensui Svanejelmui.

— Gerai, kad paskambinai, — tarė Jensas. — Jie atakuoja mane dėl hipnozės ir teigia, kad turime nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš Josefą, esą visa tai tik nereikalingos išlaidos ir...

— Paklausyk manęs, — nutraukė Jonas.

— Nors aš nusprendžiau, kad...

— Jensai...

— Klausau.

— Turime daiktinių įrodymų, — pranešė Jonas rimtai. — Josefas Ekas yra susijęs su pirmąja nusikaltimo vieta, ant jo buvo tėvo kraujo.

Vyriausiasis prokuroras Jensas Svanejelmas sunkiai atsiduso ir nusiraminęs tarė:

— Jonai, paskambinai paskutinę sekundę.

— Bet spėjau.

— Taip.

Abu jau ruošėsi užbaigti pokalbį, kai Jonas paklausė:

— Ar nesakiau, kad aš teisus?

— Ką?

— Argi aš neteisus?

Tyla. Paskui Jensas lėtai ir pedagogiškai ištarė:

— Taip, Jonai, tu buvai teisus.

Jonas baigė pokalbį. Šypsena dingo. Jis patraukė palei stiklinę sieną link kiemo ir vėl pažiūrėjo į laikrodį. Po pusvalandžio turėjo būti Skandinavijos muziejuje Jurgordene.

* * *

Komisaras užlipo muziejaus laiptais ir patraukė ilgu, tuščiu koridoriumi. Jis praėjo šimtus apšviestų įstiklintų stendų, nepažvelgdamas į namų apyvokos daiktus, lobius ir meno dirbinius, nacionalinius kostiumus ir dideles nuotraukas.

Prie vieno vos apšviesto stendo sargas jau buvo pastatęs kėdę. Neištaręs nė žodžio, Jonas kaip paprastai atsisėdo ir ėmė apžiūrinėti trapią, plonytę samių nuotakos karūną. Jos viršūnė sujungta į tobulą lanką. Viršūnėlė; priminė gėlių žiedus arba susipynusias rankas su ištiestais pirštais. Jonas pamažu pasuko galvą, stebėdamas, kaip kinta apšvietimas. Karūna buvo rankomis nupinta iš šaknų, iškastų iš žemės. Jos švytėjo kaip oda, kaip auksas.

Šįkart Jonas prie stendo praleido tik valandą. Atsistojęs linktelėjo sargui ir lėtai išėjo iš muziejaus. Šlapias sniegas buvo purvinas, po Jurgordeno tiltu nuo vieno laivo sklido dyzelino dvokas. Lėtai bežingsniuojant link Kranto gatvės, paskambino teismo ekspertizės gydytojas Nolenas.

— Kaip gerai, kad tave radau, — tarė jis.

— Ar obdukcija baigta?

— Beveik, beveik.

Netoliese Jonas pastebėjo jauną tėtį, kuris vis palenkdavo vežimėlį, kad prajuokintų savo vaiką. Viename name prie lango stovėjo moteris ir spoksojo į gatvę. Kai judviejų žvilgsniai susidūrė, moteris iškart pasitraukė nuo lango.

— Ar aptikai ką nors netikėto? — pasiteiravo Jonas.

— Na, nežinau...

— Bet?

— Visų pirma tas pjūvis pilve.

— Ir?

Nolenas giliai įkvėpė. Kažkas subarškėjo.

— Nukrito rašiklis, — sušnabždėjo Nolenas, ir Jonas išgirdo, kaip kažkas šnara. — Kūnai labai sudarkyti, — tęsė Nolenas, — ypač žiaurų smurtą patyrė mergaitė.

— Mačiau.

— Daugelį žaizdų žudikas padarė tuo mėgaudamasis. Jei tau rūpi mano nuomonė, aš galiu pasakyti, kad tai siaubinga.

— Taip, — pritarė Jonas, prisiminęs, kaip atrodė nusikaltimo vieta.

Šokiruoti policininkai, sumaištis, kūnai. Jis prisiminė, kokia išbalusi buvo Lilemur Blum, kai virpančiomis rankomis prisidegė cigaretę. Prisiminė, kad langai buvo aptaškyti krauju, kraujo srovelės buvo nutekėjusios ir per verandos duris.

— Ar tau kas nors paaiškėjo dėl pjūvio moters pilve?

Nolenas atsiduso.

— Pasitvirtino mūsų spėjimas, kad jos pilvas buvo perpjautas praėjus dviem valandoms po mirties. Kažkas apvertė kūną ir aštriu peiliu perrėžė seną Cezario pjūvį.

Girdėjosi, kad Nolenas varto popierius.

— Tačiau mūsų nusikaltėlis nelabai išmano apie Cezario pjūvius. Katjai Ek jis pakartojo Cezario pjūvio operaciją, pjaudamas vertikaliai nuo bambos ir žemyn.

— Ir?

Nolenas atsiduso.

— Darant Cezario pjūvį, pilvas yra perpjaunamas vertikaliai, o gimda — skersai.

— Bet Josefas to nežinojo.

— Ne. Jis tik prapjovė pilvą. Jis nežinojo, kad per Cezario operaciją daromi du pjūviai: vienas per pilvą, o kitas per gimdą.

— Ar šią akimirką turėčiau žinoti ką nors daugiau?

— Galbūt tai, kad jis nepaprastai ilgai pjaustė kūnus, jam buvo negana, nors matosi, kad jau buvo pavargęs, tačiau negalėjo liautis, jo įtūžis nebuvo praėjęs.

Juodu nutilo. Jonas žingsniavo Kranto gatve ir vėl prisiminė paskutinę Evelinos apklausą.

— Aš tik norėjau patvirtinti mūsų įtarimą dėl Cezario pjūvio, — pridūrė Nolenas po minutėlės. — Kad naujas pjūvis atsirado maždaug dvi valandos po mirties.

— Ačiū, Nolenai.

— Rytoj gausi skrodimo protokolą.

Po jų pokalbio Jonas pagalvojo, kad augti kartu su Josefu Eku buvo siaubinga. Evelina jautėsi labai nesaugi, jau nekalbant apie jaunėlę sesutę.

Jonas bandė prisiminti, ką Evelina sakė apie motinai atliktą Cezario pjūvio operaciją.

Ji sėdėjo susigūžusi ant grindų, atsirėmusi į sieną ir pasakojo apie beveik patologišką Josefo pavydą jaunėlei sesutei.

— Josefui ne visi namie, — šnabždėjo ji. — Taip buvo nuo pat pradžių. Atsimenu, kad prieš jam gimstant, mama labai susirgo, bet nežinau, kas jai buvo. Gydytojai atliko skubią Cezario operaciją.

Evelina sėdėjo purtydama galvą ir kietai sučiaupusi lūpas. Praėjo kelios minutės, kol ji vėl prabilo:

— Ar žinote, ką tai reiškia?

— Maždaug, — pratarė Jonas.

— Kartais... kartais per tokį gimdymą prasideda komplikacijos.

Evelina baukščiai dirstelėjo į jį.

— Pritrūksta deguonies, ar ne? — spėjo Jonas.

Ji papurtė galvą ir nusibraukė ašaras.

— Mamai gali kilti psichologinių problemų. Jei sunkiai gimdanti moteris staiga užmigdoma ir jai atliekamas Cezario pjūvis, po to jai gali būti sunku priimti savo vaiką.

— Jūsų mamai prasidėjo pogimdyvinė depresija?

— Ne visai, — atsakė Evelina kimiu balsu. — Po Josefo gimimo mano mamai prasidėjo psichozė. Gimdymo skyriuje jie to nepastebėjo ir išleido ją namo. Aš iškart pamačiau. Viskas buvo negerai. Man teko rūpintis Josefu. Man buvo tik aštuoneri. Mamai kūdikis visai nerūpėjo, nelietė jo, tik gulėjo ir visą laiką verkė.

Evelina pažiūrėjo į Joną ir sušnabždėjo:

— Mama kartojo, kad vaikas ne jos, kad jos kūdikis mirė. Galiausiai ją paguldė į ligoninę.

Evelina ironiškai šyptelėjo.

— Mama grįžo pas mus maždaug po metų. Ji apsimetė, kad viskas gerai, bet iš tikrųjų ir toliau jo nepripažino.

— Manote, kad mama nepasveiko? — pasiteiravo Jonas atsargiai.

— Ji pasveiko, nes gimus Lisai viskas buvo kitaip. Mama jautėsi laiminga ir dėl jos darė viską.

— O tau teko rūpintis Josefu.

— Jis pradėjo sakyti, kad mama turėjo pagimdyti jį iš tikrųjų. Neteisybę sau jis paaiškino taip: Lisa gimusi „iš pizės”, o jis ne. Josefas tai kartojo visą laiką, — kad mama turėjusi pagimdyti jį „iš pizės”, o ne šiaip...

Evelinos balsas susilpnėjo. Ji nusisuko ir sėdėjo susigūžusi, pečiai buvo įsitempę. Jonas nedrįso jos paliesti.

20

Penktadienio vakaras, gruodžio vienuoliktoji

Eidamas per Karolinskos ligoninės Intensyvios slaugos skyrių, Jonas išvydo iki tol nematytą sujudimą. Kvepėjo maistu, prie valgyklos stovėjo vežimėlis su nerūdijančio plieno puodais, lėkštėmis, stiklinėmis ir įrankiais. Kažkas buvo įjungęs televizorių, tarškėjo indai.