Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Jonas galvojo apie tai, kad Josefas prapjovė seną randą ant motinos pilvo, taip atidarydamas taką, kuriuo atėjo į pasaulį, tą taką, dėl kurio jis neteko motinos, nes ji sūnaus nepripažino.

Josefas anksti suvokė, kad skiriasi nuo kitų vaikų, ir pasijuto vienišas. Jį mylėjo ir globojo tik Evelina. Jam nepatiko, kai sesuo jį atstūmė. Dėl mažiausio sesers bandymo atitolti Josefą apimdavo neviltis ir įtūžis, kurį jis vis dažniau nukreipdavo į visų mylimą jaunesnę sesutę.

Jonas linktelėjo prie Josefo palatos durų stovinčiam Sunesonui, o paskui nužvelgė berniuko veidą. Šlapimo maišelis puspilnis, prie pat lovos stovėjo sunki lašelinė, iš kurios Josefas gauna skysčių ir kraujo plazmos. Iš po šviesiai mėlyno apkloto kyšojo nuogos purvinos pėdos. Prie chirurginio pleistro, kuriuo užklijuotos siūlių vietos, prilipę plaukų ir šiukšlių. Televizorius įjungtas, bet Josefas jo nežiūrėjo.

Socialinė darbuotoja Lisbeta Karlen jau laukė palatoje. Ji stovėjo prie lango ir segėsi į plaukus segę, dar nepastebėjusi, kad Jonas jau atėjo.

Josefui vėl pratrūko viena žaizda ir dabar iš jos per ranką ant grindų lašėjo kraujas. Pagyvenusi seselė stovėjo palinkusi virš paciento ir tvarkė žaizdą: nuėmė kompresą, vėl suklijavo žaizdą chirurginiu pleistru ir nuplovusi kraują išėjo iš palatos.

— Atsiprašau, — kreipėsi į ją Jonas, pasivijęs koridoriuje.

— Klausau.

— Kaip iš tikrųjų jaučiasi Josefas Ekas?

— Kalbėkite su gydančiąja gydytoja, — pasiūlė seselė ir nuėjo.

— Pakalbėsiu, — sutiko Jonas pasivijęs vėl ir nusišypsojo. — Bet... norėčiau jam kai ką parodyti... ar galiu jį nusivežti... tai yra, vežimėlyje?

Seselė papurtė galvą ir iškart sustojo.

— Paciento visiškai negalima judinti, — perspėjo ji griežtai. — Kokia nesąmonė, jam labai skauda, negali pajudėti. Jei atsisėstų, gali vėl pradėti kraujuoti.

Jonas grįžo į Josefo palatą ir įėjo nesibeldęs. Paėmė nuotolinio valdymo pultelį, išjungė televizorių, įjungė diktofoną, išpoškino datą, laiką, dalyvaujančių asmenų pavardes ir atsisėdo ant lankytojų kėdės. Josefas praplėšė apsunkusius vokus ir abejingai pažiūrėjo į jį. Prie krūtinės prijungtas kvėpavimo aparatas, kuriuo atkuriamas spaudimas pradurtame plautyje, leido gana malonų burbuliuojantį garsą.

— Greitai turėtų tave išrašyti, — pasakė Jonas.

— Būtų gerai, — atsiliepė Josefas silpnu balsu.

— Bet tada tave perkels į areštinę.

— Lisbeta sako, kad prokuroras dar nenusprendė, ką darys, — pasakė jis, žiūrėdamas į Karlen.

— Taip buvo iki tol, kol neatsirado liudytoja.

— Kas?

— Josefai, mudu su tavimi gana daug kalbėjomės. Bet gal dabar norėtum ką nors pakeisti arba pridurti, ko dar neminėjai.

— Evelina, — sušnabždėjo Josefas.

— Greitai tu nebegalėsi išsisukti.

— Meluojat.

— Ne, Josefai, tai tiesa, patikėk manim. Prokuroras pareikalaus tave areštuoti, tad dabar turi teisę į teisinį atstovą.

Josefas mėgino pakelti ranką, bet nepajėgė.

— Jūs užhipnotizavote ją, — ištarė jis šypsodamasis.

— Ne.

— Žodis prieš žodį.

— Ne tik tai, — patikino Jonas, stebėdamas švarų, išblyškusį veidą. — Turime ir daiktinių įrodymų.

Josefas stipriai sukando žandikaulius.

— Aš neturiu laiko čia sėdėti, bet jei turi ką papasakoti, dar pabūsiu, — pasakė Jonas draugiškai.

Jis palaukė minutėlę, pabarbeno į kėdės ranktūrį, atsistojo, pasiėmė diktofoną ir linktelėjęs socialinei darbuotojai išėjo.

Sėdėdamas automobilyje pagalvojo, kad reikėjo Josefui papasakoti, ką išgirdo iš Evelinos, ir pamatyti jo reakciją. Vaikinukas kupinas pasipūtimo, dėl kurio jis gal būtų prisipažinęs, jei Jonas būtų pakankamai išprovokavęs.

Trumpai pasvarstė, ar grįžti, bet nutarė važiuoti, kad nepavėluotų pietų pas Disą.

Kai Jonas pasistatė automobilį prie šviesaus namo Liuceno gatvėje, buvo jau tamsu, gatvę gaubė rūkas. Keista, bet jautėsi sušalęs. Eidamas link įėjimo, pažvelgė į apšarmojusią žolę Karlo skvere ir juodas medžių šakas.

Komisaras pamėgino prisiminti lovoje gulintį Josefą, bet matė tik tą burbuliuojantį ir švokščiantį aparatą. Visgi jam atrodė, kad pastebėjo kažką svarbaus, tik negalėjo suvokti ką.

Kylant liftu į Disos aukštą ir skambinant į jos duris, Jono neapleido nuojauta, kad kažkas ne taip. Niekas neatidarė. Jonas išgirdo, kad laiptinėje virš jo dūsauja arba tyliai verkia moteris.

Disa atidarė duris, vilkėdama tik liemenuką ir pėdkelnes, atrodė įsitempusi.

— Maniau, kad tu vėluosi, — paaiškino ji.

— O aš atėjau kiek per anksti, — pasakė Jonas ir pakštelėjo jai į skruostą.

— Eik vidun, kol visi kaimynai dar nepamatė mano užpakalio.

Jaukiame prieškambaryje kvepėjo maistu. Praeidamas Jonas pakaušiu užkliudė rožinio šviestuvo gaubto kutus.

— Aš paruošiau jūros liežuvį su bulvytėmis.

— Su tirpytu sviestu?

— Taip pat grybais, petražolėmis ir veršienos sultiniu.

— Skanumėlis.

Jos butas gana apleistas, bet šiaip jaukus. Jame tik du kambariai ir virtuvė, bet lubos aukštos. Per didelius langus matėsi Karlo skveras, palangės padarytos iš vikmedžio, lubos dengtos lakuotomis medžio plokštėmis natūralaus medžio grindys.

Jonas nusekė paskui Disą į miegamąjį. Stabtelėjo, mėgindamas suvokti, kas jam krito į akis Josefo palatoje. Ant nepaklotos lovos stovėjo įjungtas kompiuteris, daug knygų ir popieriaus lapų.

Jis atsisėdo į fotelį ir ėmė laukti, kol ji apsirengs. Netarusi nė žodžio, Disa atsistojo į jį nugara, kad jis užtrauktų paprastos, simetriško kirpimo suknelės užtrauktuką.

Jonas pažiūrėjo į atverstą knygą, kurioje buvo didelė nespalvota nuotrauka iš kapavietės. Archeologai, vilkintys penktojo dešimtmečio rūbais, iš toliau žiūri į fotografą prisimerkę. Atrodė, kad jie ką tik pradėjo kasinėjimus, plotas pažymėtas gal penkiasdešimčia vėliavėlių.

— Tai kapai, — paaiškino ji tyliai. — Vėliavėlės rodo jų vietą. Šią kapavietę aptiko Hanesas Miuleris. Jis neseniai mirė, sulaukęs bene šimto metų. Visą laiką dirbo mūsų katedroje. Atrodė kaip senas, geras vėžlys...

Stovėdama priešais aukštą veidrodį, ji susipynė tiesius plaukus į dvi plonas kasas ir atsisukusi pažiūrėjo į jį.

— Kaip atrodau?

— Gražiai, — tarė Jonas maloniai.

— Taigi, — tarė ji liūdnai. — Kaip tavo mama?

Jonas paėmė jos ranką.

— Gerai, — sušnabždėjo jis. — Siunčia tau linkėjimų.

— Kokia ji maloni. Ką ji sakė?

— Kad nesuktumei dėl manęs galvos.

— Žinoma, — pritarė Disa niūriai. — Ji teisi.

Ji lėtai braukė pirštais per jo tankius, pasišiaušusius plaukus. Staiga nusišypsojo, priėjo prie kompiuterio, išjungė ir pastatė ant komodos.

— Ar žinojai, kad pagal ikikrikščioniškus įstatymus kūdikis nebuvo laikomas tikru žmogumi tol, kol jo nepriglausdavo prie krūtinės? Buvo leidžiama palikti kūdikį miške, jei po gimdymo motina nepradėdavo jo žindyti.

— Kūdikis tapdavo žmogumi tik kitų valia, — pasakė Jonas lėtai.

— Argi ne tas pats ir dabar?

Disa atidarė drabužių spintą ir ištraukė batų dėžutę. Joje gulėjo tamsiai rudos basutės minkštais dirželiais ir grakščiais kulniukais, padarytais iš įvairios medienos.

— Nauji? — paklausė Jonas.

— Sergio Rossi. Padovanojau sau už tai, kad darbe negaliu pasipuošti. Juk ištisas dienas maknoju po purvynus.