Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Jam reikia apsaugos.

— Role! — šūktelėjo Karlosas. — Ar radai gydytoją Barką?

— Ką tik skambinau, — atsakė Rolandas Svensonas.

— Skambink dar kartą, — paprašė Jonas.

— Turiu pakalbėti su Omaru iš Ryšių centro, — pasakė Karlosas, dairydamasis aplink. — Reikia paskelbti paiešką šalies mastu.

— Ką liepsi daryti man?

— Lik su manimi ir patikrink, ar aš ko nors nepraleidau, — paprašė Karlosas ir pasišaukė Mikaelį Vernerį, vieną iš žmogžudysčių skyriaus kriminologų.

— Informuokite komisarą Liną, ką iki šiol aptikote, — liepė Karlosas.

Verneris tik pažiūrėjo į Joną Liną ir sumykė:

— Negyva seselė... Keli liudytojai matė, kad įtariamasis išėjo remdamasis vaikštyne.

— Parodykite.

Juodu užlipo atsarginiais laiptais, nes liftai ir jų šachtos dar nebuvo apžiūrėtos.

Jonas apžiūrėjo raudonus pėdsakus, paliktus baso Josefo. Jie vedė link išėjimo. Atsidavė elektra ir mirtimi.

Ant sienos, prie kurios anksčiau stovėjo vežimėlis su maistu, matėsi kruvinas rankos atspaudas, — vadinasi, jis suklupo arba turėjo atsiremti. Ant metalinių lifto durų buvo kraujo ir kažkas panašaus į riebaluotą kaktos ir nosies galiuko atspaudą.

Juodu nuėjo koridoriumi ir sustojo palatos tarpduryje. Jonas čia kalbėjosi su Josefu vos prieš valandą. Ant grindų gulėjo kūnas, o aplink jį plėtėsi beveik juoda kraujo bala.

— Ji dirbo sesele, — pasakė Verneris niūriai. — Ana Katrina Erikson.

Jonas pažvelgė į šviesius plaukus ir nieko nebematančias akis. Seselės uniforma buvo pakelta virš klubų.

„Atrodo, lyg žudikas būtų bandęs pakelti jos suknelę”, — pagalvojo Jonas.

— Žmogžudystės įrankis greičiausiai skalpelis, — pasakė Verneris abejingai.

Jonas kažką sumurmėjo, pasiėmė telefoną ir paskambino į Kronobergo areštinę.

Atsiliepė mieguistas vyras ir kažką numykė.

— Čia Jonas Lina, — prisistatė jis greitai. — Ar Evelina Ek vis dar pas jus?

— Ką?

— Ar Evelina Ek vis dar areštinėje?

— Paklauskite budėtojo, — burbtelėjo nepatenkintas vyras.

— Prašau jį pakviesti.

— Minutėlę, — tarė vyras ir padėjo ragelį.

Jonas girdėjo, kaip jis tolsta, kaip sugirgžda durys. Vyras su kažkuo pakalbėjo, paskui kažkas trinktelėjo. Jonas pažiūrėjo į laikrodį. Ligoninėje praleido jau dešimt minučių.

Komisaras patraukė link laiptų ir ėmė leistis link pagrindinio įėjimo, neatitraukdamas nuo ausies telefono.

— Janas Personas, — ragelyje pasigirdo linksmas, draugiškas balsas.

— Jonas Lina iš kriminalinės policijos. Norėjau paklausti, kaip jaučiasi Evelina Ek.

— Evelina Ek? — ne iš karto prisiminė Janas Personas. — A, šita. Mes ją paleidome. Nebuvo lengva, ji nenorėjo išeiti, norėjo likti areštinėje.

— Ar paleidote ją?

— Ne, ne. Buvo atvažiavęs prokuroras, ji yra...

Girdėjosi, kad Janas Personas varto žurnalą.

— Ji apsistojo viename iš mūsų saugomų butų.

— Gerai. Pastatykite prie jos durų kelis policininkus. Supratote?

— Mes ne kvailiai, — įsižeidė Janas Personas.

Jonas užbaigė pokalbį ir nuėjo pas Karlosą, kuris sėdėjo su kompiuteriu ant kelių. Šalia jo stovėjo moteris ir kažką rodė ekrane.

Omaras iš Ryšių skyriaus per raciją kartojo kodą Echo, kuris per operacijas naudojamas kinologų skyriaus. Jonas spėjo, kad jie jau surado daugumą automobilių, tačiau juose Josefo nebuvo.

Jonas pamojavo Karlosui, bet tas nepastebėjo. Jonas išėjo į kiemą vienas. Lauke buvo tamsu ir šalta. Vaikštynė stovėjo tuščioje autobusų stotelėje. Komisaras apsidairė. Jis nekreipė dėmesio į žmones anapus juostų, stebinčius policijos darbą, nekreipė dėmesio į mėlynus švyturėlius, nervingai judančius policininkus ir blyksinčius fotoaparatus. Jis dairėsi po automobilių stovėjimo aikštelę, nužvelgė tamsius fasadus ir erdves tarp įvairių ligoninės pastatų.

Komisaras patraukė į vieną pusę, paspartino žingsnį, perlipo per plazdančias juostas, prasibrovė pro smalsuolių būrelį ir pažvelgė į Šiaurinių kapinių pusę. Tada pasuko link Solnos bažnyčios, paėjėjo palei tvorą, akylai žvalgydamasis tarp juodų medžių ir akmenų siluetų. Maždaug šešiasdešimties hektarų kapinių teritorijoje plytėjo daugiau ar mažiau apšviestų takelių tinklas, atminimo pievelės, želdiniai, trisdešimt tūkstančių kapų, stovėjo krematoriumas.

Jonas praėjo pro sargo namelį prie vartų ir paspartino žingsnį. Žvilgtelėjęs į šviesų obeliską Alfredui Nobeliui, praėjo pro didžiąją koplyčią.

Staiga viskas nutilo, nebesigirdėjo nuo ligoninės sklidusio triukšmo. Vėjas šniokštė tarp plikų medžių šakų. Tarp paminklų ir kryžių aidėjo tik Jono žingsniai. Plentu pravažiavo kažkoks didelis automobilis. Po krūmais šnarėjo sausi lapai. Ant vieno kito kapo po aprūkusiais gaubtais degė žvakės.

Jonas pasuko link rytinio kapinių pakraščio, kur buvo kelias, vedantis link autostrados. Staiga komisaras pastebėjo kažką judant tamsoje tarp aukštų paminklinių akmenų gal už keturių šimtų metrų. Jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo. Figūra judėjo sunkiai ir palinkusi į priekį. Jonas pasileido bėgti tarp kapų ir želdinių, žybsinčių žvakių ir akmeninių angelų. Plonas siluetas besiplaikstančiais baltais rūbais nuskubėjo tarp medžių šerkšnota žole.

— Josefai, — šūktelėjo Jonas, — sustok!

Berniukas dingo už didelio šeimyninio kapo, aptverto špižine tvorele ir išpilto žvyru. Jonas išsitraukė ginklą, greitai nuėmė saugiklį, pabėgėjo į šoną, kol vėl pamatė berniuką, šūktelėjo jam sustoti ir nusitaikė į dešinę šlaunį. Staiga prieš jį išdygo senyva moteris. Ji buvo palinkusi prie kapo, o paskui atsitiesė. Jos veidas atsidūrė tiesiai šūvio linijoje. Jonui iš išgąsčio sutraukė skrandį. Josefas dingo už grupelės kiparisų. Komisaras nuleido ginklą ir pasileido iš paskos. Moteris aimanuodama paaiškino, kad tik norėjusi uždegti žvakę ant Ingridos Bergman kapo. Net nepažvelgęs į ją, Jonas šūktelėjo, kad čia policijos operacija. Jis dairėsi tamsoje. Josefas buvo kažkur tarp medžių ir akmenų. Vienur kitur pastatyti žibintai apšvietė tik nedidelius plotelius, žalius suoliukus arba kelis metrus tako. Jonas išsitraukė telefoną ir paskambinęs Ryšio centrui paprašė skubiai atsiųsti pastiprinimą. Kadangi situacija pavojinga, reikėjo viso būrio — mažiausiai penkių grupių ir sraigtasparnio. Jonas nuskubėjo aukštyn skersai šlaito, peršoko neaukštą tvorelę ir sustojo. Kažkur tolumoje pasigirdo šunų lojimas. Netoliese sugirgždėjo žvyras ir Jonas pasileido į tą pusę. Pamatęs kažką sėlinantį tarp paminklų, nusekė jį žvilgsniu ir po truputį artinosi, ieškodamas progos iššauti, jei atpažintų Josefą. Netikėtai pakilo juodi paukščiai. Kažkas nuvertė šiukšlinę. Staiga Jonas pamatė Josefą, kuris pasilenkęs bėgo už parudavusios, apšerkšnijusios gyvatvorės. Jonas paslydo ir nučiuožė nuo šlaito, tiesiai į stovą laistytuvams ir kūgio formos vazoms. Užsiropštęs atgal, Josefo nematė. Smilkiniai tvinksėjo. Pajuto, kad susibraižė nugarą. Rankos sušalo ir sustiro. Jonas kirto žvyro takelį ii apsidairė. Tolumoje prie vieno pastato pasimatė automobilis su Stokholmo emblema ant durelių. Automobilis pamažu apvažiavo pastatą, raudonos galinės šviesos dingo, paskui priekinių žibintų šviesos ėmė šokinėti ant medžių ir staiga apšvietė Josefą. Jis svyruodamas stovėjo ant siauro kelio ir vos galėjo pajudėti. Galva nusvirusi ant krūtinės. Jonas pasileido link jo visu greičiu. Automobilis sustojo, atsidarė priekinės durelės ir išlipo barzdotas vyras.