Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ką nori pasakyti?

Jos skruostais nuriedėjo ašaros.

— Ar jo nebėra?

— Brangioji, tu gulėjai prieškambaryje. Kai aš atsikėliau, Benjaminas jau buvo išėjęs. Ar judu susipykote? Simona vėl pamėgino papurtyti galvą, bet nepajėgė.

— Mūsų bute kažkas buvo... ir jį išsinešė, — pasakė ji silpnu balsu.

— Kas?

Simona pravirko.

— Benjaminą? Kas nutiko Benjaminui? — sukluso Erikas.

— O Dieve, — sumurmėjo ji.

— Kas Benjaminui? — beveik suriko Benjaminas.

— Kažkas jį išsinešė.

Erikas išsigando, apsidairė, drebančia ranka perbraukė sau per lūpas ir suklupo šalia lovos.

— Papasakok, kas atsitiko, — paprašė jis susikaupęs. — Simona, kas atsitiko?

— Mačiau, kaip kažkas vilko Benjaminą per prieškambarį, — lemeno ji vos girdimai.

— Kaip suprasti — vilko?

— Pabudau naktį nuo bakstelėjimo į ranką, kažkas man kažko sušvirkštė...

— Kur? Kur tau sušvirkštė?

— Tu netiki?

Ji pabandė atsmaukti ligoninės pižamos rankovę. Erikas padėjo ir aptiko raudoną taškelį. Palietęs ir pajutęs, kad aplinkui ištinę, vyras išbalo.

— Kažkas pagrobė Benjaminą, — pakartojo ji. — Aš nepajėgiau sustabdyti...

— Turime išsiaiškinti, ko tau suleido, — pasakė vyras ir paspaudė pagalbos mygtuką.

— Tai nesvarbu, man vis tiek, surask Benjaminą.

— Surasiu, — pažadėjo jis.

Įėjusiai seselei Erikas liepė paimti kraujo mėginius, ir ji išbėgo. Erikas vėl atsisuko į Simoną:

— Kas atsitiko? Ar tu įsitikinusi, kad matei, jog kažkas tempė Benjaminą per prieškambarį?

— Taip, — sudejavo ji iš nevilties.

— Bet nematei kas?

— Jis ištempė Benjaminą už kojų per prieškambarį į laiptinę. O aš gulėjau ant grindų... negalėjau pajudėti.

Vėl pasipylė ašaros. Erikas ją apkabino ir priglaudė prie krūtinės. Simona verkė ir dejavo, drebėdama visu kūnu. Kiek nurimusi, švelniai atstūmė Eriką.

— Erikai, turi jį rasti.

— Taip, aš jį rasiu, — tarė jis ir išėjo.

Pasibeldusi įėjo seselė. Simona užsimerkė, kad nematytų, kaip ji pripildys keturis mėgintuvėlius kraujo.

* * *

Erikas ėjo į savo kabinetą ligoninėje ir prisiminė, kaip ryte rado Simoną ant grindų be sąmonės ir vos užčiuopė pulsą, kaip jie lėkė greitosios pagalbos automobiliu per rytinį miestą piko metu, o automobiliai traukėsi jiems iš kelio ant šaligatvių. Skrandžio plovimas, greita, bet rami ir efektyvi gydytojos pagalba, deguonies kaukė ir tamsus ekranas, rodantis nelygų širdies ritmą.

Koridoriuje Erikas įsijungė telefoną ir išklausė visus pranešimus. Vakar jo keturis kartus ieškojo policininkas Rolandas Svensonas ir siūlė policijos apsaugą. Tačiau jokios žinutės iš Benjamino ar asmens, susijusio su jo dingimu.

Erikas paskambino Aidai ir pajuto užplūstančią stingdančią paniką, kai Aida išsigandusi pasakė, kad nežinanti, kur yra Benjaminas.

— Ar jis galėjo nuvažiuoti į tą vietą Tenstoje?

— Ne, — atsakė ji.

Tada Erikas paskambino Davidui, senam Benjamino vaikystės draugui. Atsiliepė Davido mama. Kai ji sunerimusi pasakė, kad nemačiusi Benjamino jau kelias dienas, Erikas išjungė pokalbį vidury jos žodžių srauto.

Paskui paskambino į laboratoriją sužinoti kraujo tyrimų rezultatus, tačiau jie buvo dar tik gavę kraujo mėginius.

— Aš palauksiu, pokalbio neišjungiu.

Jis girdėjo, kad jie dirba. Netrukus išgirdo gergždžiantį gydytojo Valdeso balsą:

— Labas, Erikai. Panašu, kad tai rapifenas arba kažkas panašaus, sudėtyje radome alfentanilo.

— Alfentanilo? Nuskausminamieji?

— Kažkas pavogė arba iš ligoninės, arba iš veterinarijos klinikos. Mes retai jį naudojame, nes labai greitai sukelia priklausomybę. Atrodo, kad tavo žmonai beprotiškai pasisekė.

— Kodėl?

— Juk ji gyva.

Erikas grįžo į Simonos palatą pakalbėti apie detales, viską dar kartą aptarti, bet pamatė, kad ji miega. Lūpos buvo suskeldėjusios po skrandžio plovimo procedūros.

Kišenėje suskambo telefonas ir jis išėjo į koridorių.

— Klausau.

— Čia Linėja iš registratūros. Pas jus lankytojas.

Praėjo kelios sekundės, kol Erikas susigaudė, kad moteris skambina iš jų ligoninės Neurologijos skyriaus registratūros, kad čia ta pati Linėja Odeson, kuri dirba jau ketvirtus metus.

— Daktare Barkai? — tarė ji atsargiai.

— Lankytojas? Kas jis?

— Jonas Lina.

— Gerai. Paprašykite, kad ateitų į mūsų poilsio kambarį. Lauksiu jo ten.

Erikas išjungė pokalbį ir liko stovėti koridoriuje. Mintys keitėsi beprotišku greičiu. Prisiminė policininko Rolando Svensono žinutes, kuriose jam buvo siūloma policijos apsauga. „Kas atsitiko? Ar man kas nors grasino?” Staiga kūnas nuėjo pagaugais. Jei tokio rango kriminalinės policijos komisaras ateina pats, užuot paskambinęs...

Erikas nuėjo į poilsio kambarį ir sustojo prie stalo, ant kurio po plastikiniais gaubtais buvo įvairių užkandžių. Nuo saldaus duonos kvapo Erikui pasidarė bloga. Drebančiomis rankomis į subraižytą stiklinę jis įsipylė vandens.

„Jonas atvyko pranešti, kad jie rado Benjamino kūną. Todėl ateina pats. Paprašys, kad atsisėsčiau, ir praneš, kad Benjaminas negyvas? Erikas ginė tą mintį šalin, bet ji vis tiek lindo. Nenorėjo tuo tikėti, bet mintis vis grįždavo, ir jam prieš akis vis greičiau ėmė keistis siaubingi vaizdai: Benjamino kūnas griovyje šalia greitkelio, juoduose šiukšlių maišuose miške arba ištrauktas ant purvino kranto.

— Kavos?

— Ką?

— Ar įpilti?

Prie kavavirės stovėjo jauna moteris šviesiais, žvilgančiais plaukais ir laikė kavinuką, kuriame garavo ką tik išvirta kava. Moteris laukė jo atsakymo. Erikas prisiminė, kad rankoje laiko tuščią puodelį, bet papurtė galvą. Tuo metu vidun įžengė Jonas Lina.

— Atsisėskime, — tarė Jonas.

Akys buvo neramios, jis vengė pažiūrėti į Eriką.

— Gerai, — po minutėlės vos girdimai ištarė Erikas.

Jie atsisėdo prie tolimiausio stalo, uždengto popierine staltiese. Ant jo stovėjo druskinė. Jonas pasikasė antakį ir kažką sušnibždėjo.

— Ką? — nesuprato Erikas.

Jonas tyliai atsikrenkštė ir tarė:

— Mes bandėme tau paskambinti.

— Vakar aš neatsiliepiau į jokius skambučius, — vos ištarė Erikas.

— Erikai, man gaila, kad turiu pranešti...

Jonas stabtelėjo, įdėmiai pažiūrėjo į Eriką ir pasakė:

— Josefas Ekas pabėgo iš ligoninės.

— Ką?

— Turite teisę į policijos apsaugą.

Eriko lūpos suvirpėjo, akyse ėmė tvenktis ašaros.

— Norėjote man pranešti, kad pabėgo Josefas Ekas?

— Taip.

Erikui taip palengvėjo, kad kilo noras atsigulti ant grindų ir užmigti. Jis skubiai nusibraukė ašaras.

— Kada jis pabėgo?

— Vakar vakare... Nužudė seselę ir labai sunkiai sužeidė vieną vyrą, — pasakė Jonas paniuręs.

Erikas keliskart linktelėjo, bet staiga viską susiejo ir jį vėl apėmė siaubas.

— Šiąnakt jis buvo pas mus ir pagrobė Benjaminą.

— Ką?

— Jis pagrobė Benjaminą.

— Ar matėte jį?

— Ne aš, o Simona...

— Kas atsitiko?

— Simonai jis suleido labai stiprių nuskausminamųjų, — pasakė Erikas lėtai. — Aš ką tik gavau tyrimo rezultatus. Preparatas vadinasi alfentanilas, jis naudojamas per rimtas chirurgines operacijas.

— Ar ji jaučiasi gerai?

— Viskas bus gerai.

Jonas linktelėjo ir užsirašė preparato pavadinimą.