Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

25

Sekmadienio rytas, gruodžio tryliktoji Šventos Liucijos šventė

Simona pabudo penktą ryto. Turbūt tėvas atnešė ją į lovą ir užklojo. Ji nuėjo tiesiai į Benjamino kambarį, vildamasi išvysti sūnų, bet sustojusi ant slenksčio nusivylė.

Kambarys buvo tuščias.

Ji neverkė, bet pagalvojo, kad ašarų ir nerimo nuotaika persmelkė visą butą, kaip stiklinę tyro vandens sudrumsčia lašas pieno. Ji stengėsi negalvoti, nedrįso pagalvoti apie Benjaminą, nedrįso įsileisti vidun siaubo.

Virtuvėje degė šviesa.

Tėvas buvo nuklojęs stalą popieriaus lapais. Prie plautuvės stovėjo policijos racija, iš kurios sklido šniokštimas. Tėvas stovėjo visiškai nejudėdamas ir įsistebeilijęs į vieną tašką, paskui porą kartų perbraukė sau per smakrą.

— Gerai, kad pamiegojai.

Ji papurtė galvą.

— Simonėle?

— Taip, — sumurmėjo ji, priėjusi prie čiaupo, prisipylė rieškučias šalto vandens ir nusiprausė veidą. Nusišluosčiusi virtuviniu rankšluosčiu, išvydo savo atspindį lange. Lauke vis dar tamsu, bet greitai ateis aušra su savo sidabro tinklu, žiemos šalčiu ir gruodžio prieblanda.

Tėvas kažką užsirašė ant lapelio, patraukė jį ir kažką pasižymėjo sąsiuvinyje. Ji atsisėdo ant kėdės priešais, bandydama suvokti, kur Josefas galėjo nusivesti Benjaminą, kaip jis galėjo įsigauti į butą ir kodėl jis pagrobė būtent Benjaminą, o ne ką kitą.

— Mylimasis sūnus, — sušnabždėjo ji.

— Ką sakei?

— Ne, nieko.

Ji prisiminė, kad Benjamino vardas hebrajiškai reiškia „mylimasis sūnus”. Pagal Senąjį Testamentą Rachelė buvo Jokūbo žmona. Jis dirbo keturiolika metų, kad galėtų ją vesti. Rachelė susilaukė dviejų sūnų: Juozapo, kuris aiškino faraono sapnus, ir Benjamino, mylimojo sūnaus.

Simonos veidą iškreipė vos valdomas verksmas. Nieko netaręs, tėvas palinko prie jos ir suspaudė petį.

— Mes jį rasime, — patikino jis.

Simona linktelėjo.

— Šitą popierių šūsnį gavau prieš pat tau pabundant, — paaiškino jis, stuksendamas pirštu į aplanką, gulintį ant stalo.

— Kokie čia dokumentai?

— Kotedžo Tumboje, kur Josefas Ekas... Čia yra nusikaltimo vietos tyrimo ataskaita.

Tėvas šypsodamasis pastūmė jai aplanką. Simona atsivertė ir perskaitė išsamų aprašymą apie pirštų ir rankų atspaudus, vilktų kūnų pėdsakus, plaukus, odos daleles po nagais, sugadintus peilio ašmenis, stuburo smegenis, ištiškusias ant šlepečių, kraują ant televizoriaus, kilimėlio ir užuolaidų bei šviestuvo iš ryžių popieriaus. Iš plastikinės įmautės išsmuko kelios nuotraukos. Simona nenorėjo matyti, bet akys visgi spėjo užfiksuoti siaubingą vaizdą: įprasti daiktai, lentynos, muzikinis centras aptaškyti juodu krauju.

Ant grindų matėsi kūnai be galūnių ir kūno dalys.

Simonai pasidarė bloga, ji atsistojo, priėjo prie plautuvės ir vos neapsivėmė.

— Atleisk, — atsiprašė tėvas. — Nepagalvojau... Kartais pamirštu, kad ne visi yra policininkai.

Ji užsimerkė ir prisiminė išsigandusio Benjamino veidą ir tamsų kambarį, ant kurio šaltų grindų pritiškę kraujo. Simona palinko virš plautuvės ir apsivėmė. Ant puodelių ir šaukštų nutįso gleivių ir tulžies gijos. Ji išskalavo burną ir staiga pajuto, kad širdis ėmė daužytis taip, jog net tvinksėjo ausyse. Simona išsigando, kad ją tuoj ištiks isterija.

Ji įsikibo į plautuvės kraštą ir stengėsi kvėpuoti ramiai, susitvardžiusi. Pažiūrėjo į tėvą ir tarė:

— Nieko baisaus. Man tik sunku visa tai susieti su Benjaminu.

Tėvas atnešė apklotą, apgobė ją ir vėl pasodino ant kėdės.

— Jei Josefas pagrobė Benjaminą, jis kažko reikalaus, ar ne? Nes anksčiau jis nėra šitaip daręs...

— Gali būti, kad aš neištversiu, — sušnabždėjo Simona.

— Noriu pasakyti, kad man atrodo, jog Josefas Ekas ieškojo Eriko. O kai jo nerado, pasiėmė Benjaminą ir norės apsikeisti.

— Tada Benjaminas turi būti gyvas, ar ne? Juk gyvas?

— Žinoma. Mes tik turime išsiaiškinti, kur jį paslėpė.

— Bet kur, juk jis gali būti bet kur.

— Atvirkščiai.

Dukra pažiūrėjo į tėvą.

— Tai gali būti tik jo namai arba vasarnamis.

— Bet juk ten jo namai, — pabrėžė Simona pakeltu tonu, baksnodama pirštu į įmautę su nuotraukomis.

Tėvas plaštaka nubraukė nuo stalo trupinius.

— Dutru, — tarė jis.

— Ką?

— Dutru, ar pameni Dutru?

— Nežinau...

Tėvas dalykiškai papasakojo apie pedofilą Marką Dutru, kuris Belgijoje pagrobė ir kankino šešias mergaites. Žiuli Ležen ir Melisa Ruso mirė badu, kol Dutru atsėdėjo kalėjime trumpą bausmę už automobilio vagystę. Efjė Lambreks ir Ana Maršal buvo gyvos palaidotos sode.

— Dutru turėjo namą Šarlerua. Rūsyje jis buvo įrengęs patalpą su dviejų šimtų kilogramų svorio slaptomis durimis. Belsdamas nebūtum radęs už jų esančios ertmės. Tą patalpą aptiko tik tada, kai išmatavo namą, nes jis vienaip atrodė iš vidaus, o kitaip iš lauko. Sabina Darden ir Leticija Delė buvo rastos gyvos.

Simona pabandė atsistoti. Širdis keistai daužėsi. Ji pagalvojo, kad pasaulyje esama vyrų, kuriuos užveda poreikis užmūryti žmones, kad jie nurimsta žinodami, jog jų aukos dreba iš baimės ten tamsoje, jiems malonu, kai aukos už izoliuotų sienų šaukiasi pagalbos.

— Benjaminui reikia vaistų, — sušnabždėjo ji.

Tėvas priėjo prie telefono, surinko numerį ir kiek palaukęs tarė:

— Čarli, klausyk, noriu sužinoti apie Josefą Eką vieną dalyką. Ne, apie jo namą, kotedžą.

Kelias minutes jis tylėjo, paskui ragelyje pasigirdo šiurkštus, žemas balsas.

— Taip, — tarė tėvas. — Suprantu, kad jūs patikrinote, jau spėjau paskaityti nusikaltimo vietos tyrimą.

Tėvas klausėsi toliau. Simona užsimerkė ir ėmė klausytis policijos racijos ūžimo, kuris pamažu ėmė panašėti į kamanės dūzgimą.

— Bet namo jūs nematavote? Ne, žinoma, bet...

Staiga mieguistumą išblaškė nedidelis adrenalino antplūdis. Ji atsimerkė.

— Taip, būtų gerai... ar gali atsiųsti brėžinį, — paprašė tėvas. — Ir visus statybos leidimus... Taip, tuo pačiu adresu. Taip... Labai ačiū.

Pasibaigus pokalbiui, tėvas pažvelgė pro langą į tamsą.

— Ar Benjaminas gali būti kotedže? — paklausė ji. — Tėti, ar gali?

— Kaip tik tai išsiaiškinsime.

— Pasakyk, — nekantravo ji.

— Čarlis atsiųs brėžinius.

— Kokius brėžinius? Tėti, nusispjauti man į brėžinius. Ko tu lauki? Važiuojam ten, aš galiu išlaužti bet kokias...

— Nėra prasmės, — nutraukė jis. — Noriu pasakyti... Taip, reikia skubėti, bet nemanau, kad mes laimėtume laiko, jei nuvažiavę pradėtume ardyti namą po plytą.

— Bet turime ką nors daryti.

— Pastarosiomis dienomis ten knibždėjo policininkų. Jei kas nors būtų kritę į akis, jie būtų aptikę, nors ir neieškojo Benjamino.

— Bet...

— Aš turiu pamatyti brėžinius, ištirti, kur būtų galima įrengti slaptą kambarį. Man reikia matavimų, kuriuos galėsiu palyginti su tais, kuriuos gausiu išmatavęs namą vietoje.

— O jeigu ten nėra jokios slėptuvės, — kur jis tada?

— Prie Bolneso šeima turėjo vasarnamį, kuriuo dalijosi su Anderso Eko broliais... Ten gyvena mano draugas, jis pažadėjo apsidairyti. Jis gerai pažįsta tas apylinkes, — šeimos vasarnamis stovi tarp senesnių poilsiaviečių.

Tėvas pažiūrėjo į laikrodį ir surinko numerį.

— Labas, Svante, čia Kenetas. Norėjau paklausti...