Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Pabudus po kelių valandų, labai skaudėjo galvą. Erikas išgėrė tabletę nuo skausmo, atsistojo prie lango ir nužvelgė niūrų fasadą su šimtais langų. Dangus baltas, bet visi langai kol kas tamsūs. Erikas palinko į priekį ir palietė vėsų stiklą nosies galiuku. Jam kilo mintis, kad dabar žiūri į save per visus tuos langus.

Vyras padėjo telefoną ant stalo ir nusirengė. Nedidelė dušo kabina kvepėjo plastiku ir dezinfekcijos priemonėmis. Šiltas vanduo bėgo per galvą ir sprandą, garsiai pliauškėjo atsimušęs į dušo sienelę.

Nusišluostęs Erikas nuvalė aprasojusį stiklą, sudrėkino veidą ir užsitepė skutimosi putų, kurių netyčia pateko ir į nosį. Išsišnypštė. Jam skutantis, veidrodį pamažu vėl aptraukė garas.

Erikas prisiminė, kad Simona sakė, jog durys buvo atidarytos ir aną naktį prieš Josefui pabėgant iš ligoninės. Ji pabudo ir nuėjusi užrakino. Bet aną kartą ten negalėjo būti Josefas Ekas. Kažkas nesutampa. Erikas mėgino suvokti, kas galėjo nutikti naktį. Buvo per daug neaiškių dalykų.

Kaip Josefui pavyko įeiti? Gal jis beldė į duris tol, kol Benjaminas nuėjo ir atidarė? Erikas įsivaizdavo, kaip du berniukai stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą, vos apšviesti silpnos lemputės laiptinėje. Benjaminas basas, pasišiaušusiais plaukais, su vaikiška pižama. Jis stovi ir mieguistas mirksi priešais didesnį berniuką. Būtų galima pasakyti, kad jie panašūs, bet Josefas nužudė savo tėvus ir jaunesnę sesutę, ką tik skalpeliu nudūrė seselę ir kapinėse sunkiai sužeidė vyrą.

— Ne, — tarė Erikas garsiai pats sau, — netikiu, kažkas nesutampa.

Kas galėtų įsigauti vidun? Kam Benjaminas atidarytų duris? Kam Simona arba Benjaminas būtų davę raktą? Gal Benjaminas laukė Aidos? Gal ten buvo ji? Reikia viską apsvarstyti. Gal Josefui kas nors padėjo atrakinti duris? Gal Josefas tikrai ketino ateiti ir pirmąją naktį, bet jam nepavyko pabėgti iš ligoninės? Gal buvo su kuo nors susitaręs, kad jam atrakintų duris ir pirmą naktį?

Erikas baigė skustis, išsivalė dantis ir paėmė telefoną. Pažiūrėjęs, kiek valandų, paskambino Jonui.

— Labas rytas, Erikai, — pasigirdo gergždžiantis balsas su suomišku akcentu.

Turbūt jis atpažino Eriko numerį.

— Pažadinau?

— Ne.

— Atleiskite, kad vėl skambinu, bet...

Erikas sukosėjo.

— Ar kas nors atsitiko? — paklausė Jonas.

— Josefo neradote?

— Mums reikia pakalbėti su Simona ir viską gerai išsiaiškinti.

— Bet jūs netikite, kad Benjaminą pagrobė Josefas?

— Ne, — atsakė Jonas. — Bet nesu įsitikinęs. Noriu apžiūrėti butą, pakalbėti su kaimynais, gal rasime liudininkų.

— Ar paprašyti, kad Simona jums paskambintų?

— Nereikia.

Nuo nerūdijančio plieno maišytuvo kaptelėjo lašas ir skimbtelėjo praustuvėje.

— Visgi manau, kad jus turėtų saugoti policija.

— Aš visą laiką čia, Karolinskos ligoninėje, be to, nemanau, kad Josefas grįžtų čia savo noru.

— O Simona?

— Paklauskite jos. Gal ji persigalvojo, nors jau turi globėją.

— Taip, jau girdėjau, — tarė Jonas žvaliai. — Man sunkoka įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi su tokiu uošviu kaip Kenetas Strengas.

— Man irgi, — prisipažino Erikas.

— Suprantu, — nusijuokė Jonas ir nutilo.

— Ar Josefas mėgino pabėgti užvakar? — paklausė Erikas.

— Ne, nemanau. Nebuvo jokių požymių. Kodėl klausiate?

— Tą naktį kažkas buvo atidaręs mūsų buto duris, visai kaip vakar.

— Aš beveik įsitikinęs, kad Josefas pabėgo todėl, kad sužinojo, jog bus areštuotas. Aš jam pranešiau apie tai tik penktadienio vakare, — paaiškino Jonas lėtai.

Erikas papurtė galvą ir perbraukė nykščiu lūpas. Staiga pralėkė mintis, kad dušo sienų danga primena pilkas plyteles.

— Kažkas ne taip, — atsiduso jis.

— Ar jūs pamatėte, kad durys atidarytos?

— Ne, Simona.

— Ar ji gali turėti priežasčių meluoti?

— Negalvojau apie tai.

— Į šį klausimą galite atsakyti vėliau.

Erikas pažvelgė sau į akis veidrodyje ir vėl pradėjo svarstyti: gal Josefas turi pagalbininką, kuris viską parengė dieną prieš pagrobimą? Gal jis buvo atėjęs iš anksto tiesiog išbandyti, ar pavyks atrakinti duris rakto dublikatu? Pagalbininkas turėjo tik įsitikinti, kad pateks į vidų, bet padarė daugiau, nei jam buvo liepta: jam magėjo įsmukti vidun ir pažiūrėti į miegančią šeimą, nes jis mėgaujasi, kai valdo situaciją. Tada įsibrovėliui kilo noras iškrėsti pokštą ir jis paliko atidaręs šaldytuvą ir šaldiklį. Galbūt jis viską papasakojo Josefui, — kaip atrodė kambariai, kas kur miega.

„Todėl Josefas manęs nerado, — pagalvojo Erikas. — Nes pirmąją naktį aš miegojau savo lovoje su Simona.”

— Ar trečiadienį Evelina buvo policijos areštinėje? — paklausė Erikas.

— Taip.

— Visą parą?

— Taip.

— Ar ji vis dar ten?

— Ji buvo perkelta į vieną saugomą butą ir turi dvigubą apsaugą.

— Ar ji su kuo nors kalbėjosi?

— Juk žinote, kad turite leisti policijai atlikti savo darbą, — priminė Jonas.

— Aš darau tik tai, kas priklauso nuo manęs, — pasakė Erikas tyliai. — Noriu pakalbėti su Evelina.

— Ko norite paklausti?

— Ar Josefas turi draugų, kurie būtų galėję jam padėti.

— Šito aš galiu paklausti pats.

— Gal ji žino, kas Josefui galėtų padėti, gal ji pažįsta brolio draugus, gal žino, kur jie gyvena.

Jonas atsiduso ir pasakė:

— Juk puikiai žinote, kad negaliu jums leisti pradėti privataus tyrimo. Net jei man asmeniškai netrukdytų, vis tik...

— O gal galėčiau dalyvauti apklausoje? Daug metų esu dirbęs su traumą patyrusiais žmonėmis ir...

Kelioms sekundėms abu nutilo.

— Susitikime po valandos prie Policijos valdybos įėjimo, — pasiūlė Jonas.

— Būsiu ten po dvidešimties minučių.

— Gerai, po dvidešimties, — sutiko Jonas ir išjungė pokalbį.

Eriko galvoje buvo tuščia. Priėjęs prie rašomojo stalo, jis ištraukė viršutinį stalčių. Tarp rašiklių, trintukų ir sąvaržėlių gulėjo kelios plokštelės su įvairiomis tabletėmis. Jis išsiėmė tris skirtingas tabletes ir nurijo. Pagalvojo, kad turėtų įspėti Danielą, jog nedalyvaus rytiniame pasitarime, bet iškart pamiršo. Erikas išėjo iš kabineto ir nuskubėjo į valgyklą. Atsistojęs prie akvariumo išgėrė puodelį kavos, stebėdamas būrelį žuvyčių, tyrinėjančių plastikinį laivą. Paskui jis suvyniojo sumuštinį į kelias popierines servetėles ir įsikišo į kišenę.

Leisdamasis liftu, veidrodyje išvydo savo blizgančias akis ir liūdną veidą. Erikas stebėjo save veidrodyje ir galvojo apie spaudimą skrandyje, koks būna tada, kai krenti iš didelio aukščio. Jis beveik primena seksualinį potraukį, bet tuo pat metu yra susijęs su bejėgiškumu. Vyras juto, kad beveik neliko jėgų, kad jį palaiko tabletės, nuo kurių viskas atrodo šviesu ir aišku. „Kurį laiką dar atlaikysiu. Susikaupsiu. Dabar tik reikia išsilaikyti pakankamai ilgai, kad rasčiau sūnų. O po to viskas gali prasmegti skradžiai žemės.”

Važiuodamas į susitikimą su Jonu ir Evelina, jis bandė prisiminti, ką veikė ir kur buvo praėjusią savaitę. Buvo bent kelios progos, kai kas nors galėjo pasidaryti jo rakto kopiją. Ketvirtadienį striukė kabojo restorane Siodermalme, raktai buvo kišenėje, tad galėjo paimti bet kas. Kitą kartą ji gulėjo ant kėdės kabinete ligoninėje, kabojo personalo kavinėje ir dar daugybėje kitų vietų. Tą patį tikrai galima pasakyti ir apie Benjamino bei Simonos raktus.