Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Atleiskite, bet man nusispjauti. Jau sakiau, kad su psichologais ir kuratoriais kalbėti nenoriu.

— Aš čia ne dėl to.

— O dėl ko?

— Noriu rasti Josefą.

Ji atsisuko ir išrėžė:

— Jo čia nėra.

Pats nežinodamas kodėl, Erikas nutarė neprasitarti apie Benjaminą.

— Paklausykite, Evelina, — ramiai kreipėsi jis. — Reikia, kad padėtumėte išsiaiškinti, kas buvo Josefo draugai.

Jos akys blizgėjo, beveik atrodė, kad ji karščiuoja.

— Gerai, — vyptelėjo ji.

— Ar jis turi mergaitę?

Merginos akys susiaurėjo, lūpos kietai susičiaupė.

— Norite pasakyti, be manęs?

— Taip.

Po kiek laiko ji papurtė galvą.

— Su kuo jis bendrauja?

— Su niekuo.

— O su klasės draugais?

Evelina gūžtelėjo.

— Kiek žinau, draugų niekada neturėjo.

— Jeigu jam reikėtų pagalbos, į ką kreiptųsi?

— Nežinau... Kartais kalbėdavosi su alkoholikais prie alkoholinių gėrimų parduotuvės.

— Ar pažįstate juos, ar žinote jų vardus?

— Vienas iš jų turi tatuiruotę ant rankos.

— Kaip ji atrodo?

— Nepamenu... lyg ir žuvis.

Ji atsistojo ir vėl nuėjo prie lango. Erikas sekė ją žvilgsniu. Dienos šviesoje jos jaunas veidas matėsi labai aiškiai. Laibame, ilgame kakle pulsavo mėlyna arterija.

— Kaip manote, ar jis galėtų apsistoti pas ką nors iš jų?

Evelina vos pastebimai gūžtelėjo.

— Taip...

— Ar tai įmanoma?

— Ne.

— Tai ką manote iš tikrųjų?

— Aš manau, kad Josefas ras mane greičiau, nei jūs rasite jį.

Erikas stebėjo ją, atrėmusią kaktą į lango stiklą, ir svarstė, ar paspausti ją labiau. Jos duslus balsas, kupinas nevilties, Erikui rodė, kad ji galbūt žino apie savo brolį kažką daugiau.

— Evelina, ko Josefas siekia?

— Neturiu jėgų apie tai kalbėti.

— Ar jis nori nužudyti mane?

— Nežinau.

— Ką manote?

Mergina giliai įkvėpė ir kimiu balsu vangiai paaiškino:

— Jeigu Josefui pasirodė, kad bandote įsiterpti tarp jo ir manęs, jei jam sukilo pavydas, tai jis taip ir padarys.

— Ką?

— Nužudys jus.

— Norite pasakyti — pamėgins nužudyti?

Evelina sudrėkino lūpas, atsisuko į jį ir nudelbė akis. Erikas norėjo pakartoti klausimą, bet neišspaudė nė žodžio. Staiga pasigirdo barbenimas į duris. Evelina išsigandusi pažiūrėjo į Joną ir Eriką, tada atatupsta pasitraukė gilyn į virtuvę.

Vėl beldimas. Jonas priėjęs pažvelgė per akutę ir atidarė duris. Įžengė du policininkai. Vienas laikė kartoninę dėžę.

— Regis, kad radome viską pagal jūsų sąrašą, — pasakė jis. — Kur pastatyti dėžę?

— Bet kur, — tyliai atsakė Evelina, išeidama iš virtuvės.

— Ar galite brūkštelėti, — paprašė policininkas, paduodamas lydraštį.

Evelina pasirašė ir policininkai išėjo. Jonas užrakino duris. Evelina skubiai priėjo ir patikrino, ar jis gerai užrakino. Tada vėl atsisuko į juos.

— Prašiau, kad jie atvežtų mano daiktų, kurie...

— Taip, jūs minėjote.

Evelina atsitūpė, nuplėšė rudą lipnią juostą ir atidarė dėžę. Ji išėmė sidabro spalvos triušį-taupyklę, paveikslą su angelu sargu ir staiga sustingo.

— Mano nuotraukų albumas, — išlemeno Evelina ir jos lūpos ėmė virpėti.

— Evelina?

— Aš neprašiau paimti albumo, nieko neužsiminiau...

Ji atvertė pirmą lapą, kuriame buvo jos portretas iš mokyklos. Jai buvo gal keturiolika. Nedrąsi šypsena, matėsi dantų kabės. Šviesi oda, trumpa šukuosena.

Evelina atvertė dar vieną lapą ir ant grindų iškrito per pusę perlenktas popieriaus lapas. Ji pakėlė, atvertė ir perskaitė. Jos veidas išraudo.

— Josefas namuose, — sušnibždėjo ji, paduodama laišką.

Erikas išlygino lapą ir kartu su Jonu perskaitė:

Tu priklausai man, tu esi tik mano, aš visus nužudysiu, tai tavo kaltė, nužudysiu tą sumautą hipnotizuotoją, o tu man padėsi, tikrai padėsi, tu parodysi, kur jis gyvena, parodysi, kur jūs krušatės ir švenčiate. Aš jį nužudysiu, o tu žiūrėsi, tada gerai išsiplausi muilu pizę, o aš tave iškrušiu šimtą kartų, tada būsime atsiskaitę ir pradėsime gyventi iš naujo, tik tu ir aš.

Evelina nuleido žaliuzes ir apglėbė savo pečius. Erikas padėjo laišką ant stalo ir atsistojo. „Josefas yra namuose, — pagalvojo jis. — Tikrai namuose. Kitaip nebūtų galėjęs įdėti albumo su laišku.”

— Josefas grįžo į namus, — pasakė jis garsiai.

— O kur daugiau jis būtų galėjęs apsistoti, — ištarė Evelina pusbalsiu.

Jonas nuėjo į virtuvę ir paskambino budinčiam Ryšių centro policininkui.

— Evelina, ar žinote, kaip Josefas galėjo pasislėpti nuo policininkų? — paklausė Erikas. — Juk ten beveik savaitę buvo pilna pareigūnų.

— Rūsyje, — pasakė Evelina ir pažiūrėjo į jį.

— Kas ten?

— Keistas kambarys.

— Jis yra rūsyje! — šūktelėjo Erikas į virtuvę.

Jonas telefono ragelyje girdėjo, kaip budėtojas lėtai barškino klaviatūros mygtukais.

— Palaukite, — paprašė budintis policininkas. — Aš turiu...

— Tai skubu, — nutraukė Jonas.

Po minutėlės policininkas visiškai ramiai pranešė:

— Prieš dvi minutes iš to paties adreso gavome pavojaus signalą.

— Ką? Jerdės gatvė 8 Tumboje? — paklausė Jonas.

— Taip. Kaimynai paskambino, kad namuose kažkas yra.

27

Sekmadienio rytas, gruodžio tryliktoji Šventos Liucijos diena

Kenetas Strengas stabtelėjo ir sukluso, paskui vėl neskubėdamas artinosi prie laiptų. Pistoleto vamzdį laikė nukreipęs į grindis. Iš virtuvės į koridorių sklido dienos šviesa. Simona sekė paskui tėvą ir galvojo, kad išžudytosios šeimos namas primena tą, kuriame juodu su Eriku gyveno, kai Benjaminas buvo mažas.

Kažkur sugirgždėjo grindys arba sienos.

— Ar čia Josefas? — sušnibždėjo Simona.

Bespaudžiant žibintuvėlį, brėžinius ir laužtuvą, jos rankos nutirpo. Laužtuvas ėmė atrodyti nepakeliamai sunkus.

Namuose visiškai tylu. Girgždesio ir duslaus traškesio nesigirdėjo.

Tėvas linktelėjo Simonai duodamas ženklą, kad eitų su juo į rūsį. Simona linktelėjo, nors kiekviena kūno ląstelė priešinosi.

Pagal brėžinius, geriausia vieta slėptuvei — rūsyje. Tėvas buvo pažymėjęs toje vietoje, kur pailginus senosios katilinės sieną, būtų galima padaryti beveik nematomą kambarį. Kitą patalpą brėžinyje tėvas buvo pažymėjęs toliausiame palėpės kampe.

Šalia pušinių laiptų į antrą aukštą buvo nedidelė atvira anga. Sienoje tebebuvo maži vyriai, ant kurių kažkada buvo pakabinti apsauginiai varteliai, kad ten neįlįstų vaikai. Geležiniai laiptai į rūsį atrodė beveik rankų darbo, — suvirinimo vietose matėsi stambūs gumbai. Laiptai buvo padengti storu pilku audeklu.

Kenetas paspaudė elektros jungiklį, bet šviesa neužsidegė. Paspaudė dar kartą, bet lemputė buvo perdegusi.

— Lik čia, — liepė jis tyliai.

Simoną sukaustė siaubas. Į šnerves plūstelėjo sutroškusio, dulkėto oro kvapas, ir ji kažkodėl pagalvojo apie dideles transporto priemones.

— Duok man žibintuvėlį, — paprašė tėvas ir ištiesė ranką.

Ji lėtai ištiesė ranką. Tėvas šyptelėjo, paėmė žibintuvėlį ir ėmė atsargiai leistis žemyn.

— Ei, Josefai? — šūktelėjo tėvas griežtai. — Noriu su tavimi pakalbėti.

Jokio garso. Nei trakštelėjimo, nei kvėptelėjimo.

Simona sugniaužė laužtuvą ir sukluso.