Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Važiuodamas pro rekonstruojamą Fridhemo sankryžą, Erikas sugraibė striukės kišenėje telefoną ir paskambino Simonai.

— Alio? — atsiliepė ji. Iš balso girdėjosi, kad ji įsitempusi.

— Čia aš.

— Ar kas nors atsitiko?

Buvo girdėti, kad ji, regis, važiuoja automobiliu, o paskui viskas staiga nutilo.

— Pagalvojau, kad turėtumėte patikrinti kompiuterį, bet ne tik paštą, o viską: ką jis parsisiuntė, kur lankėsi, ar su kuo nors bendravo pokalbių svetainėse, peržiūrėkit laikinus katalogus...

— Savaime suprantama, — nutraukė ji.

— Nebetrukdau.

— Mes dar netikrinome kompiuterio.

— Slaptažodis „Dambldoras”.

— Žinau.

Erikas pasuko į Polhemo gatvę, paskui į Kungsholmo gatvę. Važiuodamas pro policijos Valdybos pastatą, matė, kaip keičiasi jo išvaizda: iš pradžių fasadas buvo lygus, vario spalvos, paskui išniro betoninis priestatas, ir galiausiai pasirodė aukštas senasis, geltonai nutinkuotas pastatas.

— Negaliu kalbėti, — pasakė ji.

— Simona, ar tu man sakei tiesą?

— Apie ką tu?

— Dėl to, kas įvyko, kad durys buvo atidarytos, kad tu matei, kaip kažkas išvilko Benjaminą...

— O kaip tu manai? — suriko ji ir nutraukė pokalbį.

Erikas nenorėjo ieškoti automobiliui laisvos vietos. Visai nesvarbu, jei ras baudos lapelį, — jis išnyks aname gyvenime. Nieko negalvodamas, vyras pasuko tiesiai priešais policijos pastatą ir pasistatė prieš didžiuosius laiptus, vedančius į Rotušę. Automobilio trumposios šviesos apšvietė senas, gražias, seniai nebenaudojamas medines duris. Ant jų kabojo užrašas raitytomis senoviškomis raidėmis „Detektyvinis skyrius”.

Erikas skubiai apėjo pastatą, Kungsholmo gatve pasiekė parką ir patraukė link Švedijos kriminalinės policijos būstinės. Pakeliui pamatė tėvą su trimis vaikais, kuriems Liucijos dienos proga ant žieminių kombinezonų buvo apvilktos ilgos baltos marškos, varžančios judesius. Ant kepurių buvo užmautos elektrinės karūnos, o vienas pirštinėtoje rankoje laikė elektrinę žvakę. Staiga Erikas prisiminė, kad Benjaminui labai patikdavo būti nešiojamam. Jis apsivydavo rankomis ir kojomis ir sakydavo: „Panešk mane, tėti, tu eši dideliš il štipluš.”

Įėjimas į policiją buvo panašus į didelį šviečiantį stiklinį kubą. Priešais besisukančias duris plieniniais rėmais stovėjo metalinis stovas su kodine spyna ir kortelių skaitytuvu. Erikas uždusęs sustojo ant guminio kilimo priešais dar vienas duris su spyna ir kortelių skaitytuvu. Šviesioje fojė buvo dvejos didelės besisukančios durys, vėl su kodinėmis spynomis. Erikas nuėjo baltomis marmurinėmis grindimis iki priimamojo kairėje pusėje. Ten sėdėjo vyras ir kalbėjo telefonu.

Erikas paaiškino, koks reikalas, darbuotojas linktelėjo, paspaudė kompiuterio mygtukus, o tada pakėlė telefono ragelį.

— Čia priimamasis, — tarė jis pusbalsiu. — Pas jus atėjo Erikas Marija Barkas.

Netrukus jis kreipėsi į Eriką:

— Jis tuoj ateis.

— Ačiū.

Erikas atsisėdo ant žemo suolo be atramos nugarai. Sėdimoji dalis buvo aptraukta juoda, gurgždančia oda. Jis žvilgtelėjo į meno dirbinį iš žalio stiklo, paskui nukreipė žvilgsnį į uždarytas duris. Už didelės stiklinės sienos matėsi dar vienas beveik dvidešimties metrų ilgio stiklinis koridorius, einantis per vidinį kiemelį ir jungiantis šią dalį su kitu pastatu. Staiga Erikas išvydo Joną Liną, einantį pro minkštą kampą dešinėje. Komisaras paspaudė mygtuką ant sienos ir įėjo pro besisukančias duris. Jis išmetė į šiukšliadėžę banano žievę, pamojavo budėtojui priimamajame ir pasuko tiesiai link Eriko.

Einant į saugomą Evelinos Ek butą Amatininkų gatvėje, Jonas trumpai papasakojo, ką sužinojo per jos apklausas: ji patvirtino, kad į mišką buvo išėjusi nusižudyti, kad Josefas daug metų vertė patenkinti jo seksualines fantazijas, kad jis mušdavo jaunėlę sesutę, jei Evelina nesutikdavo. Kai brolis pradėjo reikalauti sekso, Evelinai pavyko laimėti laiko paaiškinus, kad tai draudžiama, kol jam nesukako penkiolika. Artėjant brolio gimtadieniui, Evelina pasislėpė tetos vasarnamyje Vermdėje. Josefas jos ieškojo, aplankė jos buvusį vaikiną Sorabą Ramadanį ir kažkokiu būdu privertė jį pasakyti, kur Evelina slepiasi. Josefas aplankė seserį per savo gimtadienį, o kai ji atsisakė mylėtis, perspėjo, kuo viskas baigsis, ir kad tai bus jos kaltė.

— Regis, kad Josefas planavo nužudyti bent jau tėvą, — konstatavo Jonas. — Mes nežinome, kodėl jis pasirinko būtent tą dieną, gal tik todėl, kad tėvas tądien liko vienas persirengimo kambaryje. Pirmadienį Josefas pasiėmė švarių drabužių, celofanines batų apsaugas, rankšluostį, tėvo medžioklinį peilį, butelį su benzinu ir degtukų ir nuvažiavo dviračiu į Riodstuhagės stadioną. Nužudęs ir supjaustęs tėvą, ištraukė iš jo kišenės raktus, nuėjo į moterų persirengimo kambarį, nusimaudė ir persirengė. Užrakino duris, vienoje žaidimų aikštelėje sudegino savo sportinį krepšį su kruvinais daiktais ir grįžo namo.

— O tai, kas nutiko namuose? Ar viskas buvo maždaug taip, kaip jis papasakojo per hipnozę? — paklausė Erikas.

— Atrodo, kad ne maždaug, o tiksliai taip pat. Tik mes nežinome priežasties, kodėl jis staiga užpuolė sesutę ir mamą.

Jonas pažvelgė į Eriką.

— Galbūt jam atrodė, kad dar negana, kad dar nepakankamai nubaudė Eveliną.

Netoli bažnyčios Jonas sustojo prie vieno namo įėjimo, paskambino ir pranešė, kad jie vietoje. Tada surinko spynos kodą ir atidaręs duris įleido Eriką į paprastą laiptinę, kurios sienos buvo išmargintos taškeliais.

Liftu pakilus į trečią aukštą, juodu pasitiko du policininkai. Jonas paspaudė jiems rankas. Paskui jis atrakino šarvuotas duris, kuriose nebuvo angos paštui. Prieš atverdamas jas iki galo, Jonas pabeldė.

— Ar galime įeiti? — pasiteiravo Jonas per plyšį.

— Jūs jo neradote, ar ne?

Evelina stovėjo nugara į langą, todėl nebuvo galima aiškiai pamatyti jos veido išraiškos. Vyrai matė tik saulės apšviestų plaukų aureolę.

— Ne, — atsakė Jonas.

Evelina priėjo prie durų, įleido juos ir greitai užrakinusi duris dar kartą patikrino spyną. Kai atsisuko į juos, Erikas pastebėjo, kad jos kvėpavimas padažnėjęs.

— Šitas butas saugomas, čia budi policininkai, — priminė Jonas. — Niekas negali nei pasakyti, nei domėtis, kur jūs esate. Tai prokuroro įsakymas. Evelina, dabar jūs saugi.

— Gal tik tol, kol esu čia. Bet kada nors turėsiu išeiti, o Josefas moka laukti.

Ji priėjo prie lango, žvilgtelėjo į lauką ir atsisėdo ant sofos.

— Kur Josefas gali slėptis? — paklausė Jonas.

— Jūs manote, kad aš kažką žinau.

— Ar žinote? — įsiterpė Erikas.

— Ar jūs mane užhipnotizuosite?

— Ne, — nusišypsojo jis nustebęs.

Mergina nužvelgė Eriką tiriančiu žvilgsniu. Ji buvo be makiažo, akys atrodė pažeidžiamos ir neapsaugotos.

Bute buvo vienas kambarys su plačia lova, dviem foteliais ir televizoriumi, vonios kambarys su dušo kabina ir virtuvė. Langai įstiklinti neperšaunamu stiklu, visos sienos išdažytos pasteline geltona spalva.

Erikas apsidairė ir nusekė paskui ją į virtuvę.

— Čia gana gražu, — pastebėjo jis.

Evelina gūžtelėjo. Ji vilkėjo raudoną megztinį ir išblukusius džinsus. Plaukai buvo atsainiai susukti į kuodą.

— Šiandien atsivešiu kelis savo daiktus, — pasakė ji.

— Gerai. Geriau jausitės, kai...

— Geriau? Iš kur jums žinoti, kas man padėtų pasijausti geriau?

— Aš esu dirbęs su...