Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Aš jau vietoje.

— Kur?

— Name.

— Juk turėjai apžiūrėti tik iš lauko.

— Mane įleido naujieji savininkai Šiolinai, kurie...

Fone girdėjosi keli balsai.

— Ne, jų pavardė Šiodinai, — pasitaisė jis. — Namas jiems priklauso daugiau kaip metus.

— Ačiū už pagalbą.

Tėvo kaktoje susimetė ryški raukšlė.

— O kaip vasarnamis, kur buvo apsistojusi sesuo? — paklausė Simona.

— Mūsų žmonės ten buvo kelis kartus, bet mudu vis tiek galėtume nuvažiuoti.

Juodu nutilo ir susimąstė. Pasigirdo krebždesys pašto angoje. Vėluojantis paštininkas įkišo rytinį laikraštį ir tas nukrito ant prieškambario grindų. Nė vienas nepajudėjo. Subarškėjo dar keli pašto angų dangteliai žemesniuose aukštuose, o paskui trinktelėjo laukujės durys.

Staiga tėvas padidino racijos garsą, — girdėjosi policijos šaukinys. Kažkas atsiliepė, pareikalavo informacijos. Iš kelių trumpų frazių Simona suprato, kad kažkokia moteris kaimynų bute girdėjo riksmus. Ten buvo nusiųstas ekipažas. Fone girdėjosi juokas, kažkieno išvedžiojimai apie savo suaugusį jaunesnį brolį, kuris kažkodėl tebegyvena su tėvais, kurie jam kasryt sutepa sumuštinius. Tėvas vėl prisuko garsą.

— Užkaisiu kavos, — nutarė Simona.

Iš žalios kariškos rankinės Kenetas išsiėmė Stokholmo žemėlapių rinkinį, žvakides nuo stalo perstatė ant palangės, ir tada išskleidė vieną žemėlapį. Simona per jo petį apžiūrinėjo painų kelių, geležinkelių ir autobusų maršrutų tinklą iš raudonų, mėlynų, žalių ir geltonų linijų. Čia buvo pažymėti ir miškai, ir priemiesčiai.

Kenetas braukė pirštu palei geltoną kelią į pietus nuo Stokholmo. Kelias ėjo į Tumbą pro Elvšę, Hudingę, Tulingę. Juodu kartu apžiūrėjo Tumbos ir Salemo žemėlapį, kuriame buvo pažymėta sena gyvenvietė su stotimi. Dabar ten prie priemiestinių traukinių stoties pastatytas naujas centras. Po karo ten iškilo daugiaaukščių namų ir parduotuvių, bažnyčia, bankas ir alkoholio parduotuvė. Aplink šį branduolį šakojosi gatvės su kotedžų ir individualių namų rajonais. Iškart palei šiaurinį pakraštį plytėjo geltoni laukai, o už maždaug dvidešimties kilometrų prasidėjo miškai ir ežerai.

Kenetas skaitė gatvių pavadinimus kotedžų rajone, kol apibraukė vieną iš siaurų stačiakampių, gulinčių lygiagrečiai tarsi šonkauliai.

— Po šimts, kur pasiuntinys su brėžiniu? — sumurmėjo Kenetas.

Simona įpylė abiem kavos ir šalia tėvo pastatė pakuotę su gabaliniu cukrumi.

— Kaip jis galėjo čia įeiti?

— Josefas Ekas? Arba turėjo raktą, arba kažkas atrakino jam duris.

— Ar galėjo atrakinti visrakčiu?

— Ne šitą spyną, ji per daug sudėtinga. Daug lengviau išlaužti duris.

— Ar patikrinsime Benjamino kompiuterį?

— Jau turėjome būti patikrinę. Buvau pagalvojęs, bet pamiršau. Turbūt truputį pavargau.

Tik dabar Simona pamatė, kad jis atrodo pasenęs. Anksčiau apie jo amžių negalvodavo. Tėvas pažiūrėjo į ją nuliūdęs.

— Pamiegok, kol aš patikrinsiu kompiuterį, — pasiūlė ji.

— Na jau ne.

Įėjus į Benjamino kambarį atrodė, lyg jame niekas niekada nebūtų gyvenęs. Benjaminas buvo kažkur baisiai toli.

Iš siaubo Simonai pasidarė bloga, atrodė, kad tuoj apsivems. Ji vis rijo seiles, bandydama susivaldyti. Virtuvėje stovinti racija klegėjo, pypsėjo ir vibravo, o čia, tamsoje, juoda tuštuma tykojo kaip mirtis. Tas jausmas persekios ją visada.

Simona įjungė kompiuterį. Blykstelėjo ekranas, užsidegė lemputės, pradėjo ūžti ventiliatoriai, kietasis diskas išmesdavo vis naujas komandas. Įsijungus operatyvinei sistemai, pasigirdo pasveikinimo melodija, ir Simonai pasirodė, kad Benjaminas tarsi sugrįžo.

Juodu prisitraukė po kėdę ir atsisėdo. Ji paspaudė ikoną su Benjamino veidu, kad galėtų patekti į kompiuterį.

— Dabar, mieloji, dirbsime neskubėdami ir metodiškai. Pradėkime nuo pašto, o...

Kenetas nutilo, nes kompiuteris pareikalavo slaptažodžio.

— Pabandyk įrašyti jo vardą, — pasiūlė tėvas.

Ji įrašė „Benjaminas”, bet prisijungti nepavyko. Įrašė „Aida”, rašė atbuline tvarka, sujungė vardus, pabandė įrašyti „Barkas”, „Benjaminas Barkas”, rausdama išmėgino „Simona” ir „Simonytė”, paskui pabandė „Erikas”, vardus tų dainininkų, kurių Benjaminas klausydavosi: Sexsmith, Ane Brun, Rory Gallagher, Lennon, Townes Van Zandt, Bob Dylan.

— Nieko nebus. Teks pasikviesti ką nors, kad tiesiog atrakintų šitą dėžę, — nutarė tėvas.

Simona dar pabandė įrašyti kelis filmų pavadinimus ir režisierius, kuriuos Benjaminas minėdavo, bet paskui susitaikė, kad tai neįmanoma.

— Jau turėjome gauti brėžinius, — prisiminė tėvas. — Paskambinsiu Čarliui ir paklausiu, kas nutiko.

Abu krūptelėjo, kai pasigirdo barbenimas į duris. Simona sustojo prieškambaryje ir pažiūrėjo į tėvą. Širdis daužėsi, kai jis rakino duris.

* * *

Gruodžio rytas šviesus kaip smėlis. Buvo gal vienas laipsnis šilumos. Kenetas su Simona įvažiavo į Tumbos kvartalą, kuriame Josefas Ekas gimė, augo ir būdamas penkiolikos išskerdė beveik visą savo šeimą. Namas panašus į kitus, — tvarkingas ir niekuo neišsiskiriantis. Jei ne baltos ir mėlynos policijos juostos, niekas ir nepagalvotų, kad šiame name prieš porą dienų buvo įvykdytos dvi iš žiauriausių, labiausiai ištęstų ir negailestingiausių žmogžudysčių šalies istorijoje.

Prie namo atremtas į smėlio dėžę stovėjo dviratukas su atraminiais ratukais. Vienoje vietoje juosta buvo nukritusi ir vėjo nupūsta užsikabino už pašto dėžutės. Kenetas prie namo nesustojo, pravažiavo pro šalį. Simona dairėsi į langus. Atrodė, kad kotedžas visiškai apleistas. Net pas visus kaimynus buvo tamsu. Jie nuvažiavo iki gatvės galo, aikštelėje apsisuko ir vėl artėjo prie nusikaltimo vietos, kai staiga suskambo Simonos telefonas.

— Alio? — atsiliepė ji iškart ir sukluso. — Ar kas nors atsitiko? — paklausė ji.

Kenetas sustojo, bet variklį išjungė ne iškart. Paskui patraukė rankinį stabdį ir išlipo iš automobilio. Iš bagažinės išėmė laužtuvą, matavimo juostą ir kišeninį žibintuvėlį. Prieš uždarydamas bagažinę dar išgirdo, kad Simona pasakė turinti baigti pokalbį.

— O kaip tu manai? — suriko Simona pašnekovui.

Kenetas ją girdėjo ir matė piktą dukters veidą. Paskui dukra išlipo iš automobilio, laikydama brėžinius. Nieko nesakydami, juodu priėjo žemą tvorelę su baltais varteliais. Tėvas ištraukė iš voko raktą ir atrakino duris. Prieš įeidamas į vidų, atsisuko į Simoną, linktelėjo ir pamatė jos susiraukusį veidą.

Vos įėjus į prieškambarį, į nosį trenkė šleikštus gendančio kraujo kvapas, puvimo ir išmatų dvokas. Simoną akimirkai apėmė panika. Dukra vogčiomis dirstelėjo į tėvą. Nepanašu, kad jis bijotų. Atrodė susikaupęs, apgalvojantis kiekvieną judesį. Jie praėjo svetainę ir Simona akies kampeliu pastebėjo kraujuotą sieną, didžiulį chaosą, nuo pat grindų prasidedantį siaubingą vaizdą ir krauju aptaškytą krosnelę iš muilo akmens.

Kažkur name pasigirdo keistas girgždesys. Kenetas sustojo kaip įbestas, ramiai išsitraukė buvusį tarnybinį pistoletą, nuėmė saugiklį ir patikrino, ar šovinys vietoje.

Vėl kažkoks garsas. Lyg po siūbuojančiu dideliu svoriu. Garsas buvo panašus ne į žingsnius, o į lėtą ropojimą.

26

Sekmadienio rytas, gruodžio tryliktoji Šventos Liucijos diena

Erikas pabudo siauroje lovoje savo kabinete ligoninėje. Buvo vidurnaktis. Pažiūrėjo į telefoną, — beveik trečia valanda. Nurijo dar vieną tabletę ir virpėdamas gulėjo po apklotu, kol ėmė dilgčioti visą kūną ir viską apgaubė tamsa.