Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar Simona tvirtina, kad Josefas pagrobė Benjaminą?

— Veido ji nematė.

— Suprantu.

— Ar rasite Josefą?

— Rasime, patikėkite manim. Buvo paskelbta paieška visoje šalyje. Josefas sunkiai sužeistas. Niekur jis nepasislėps.

— Bet pėdsakų neturite?

Jono žvilgsnis buvo griežtas.

— Manau, kad mes greitai jį rasime.

— Gerai.

— Kur jūs buvote, kai jis įsibrovė į namus?

— Miegojau svečių kambaryje. Buvau išgėręs vaistų ir nieko negirdėjau.

— Miegamajame jis matė tik Simoną?

— Tikriausiai.

— Kažkas ne taip, — suabejojo Jonas.

— Svečių kambarį lengva pražiopsoti, nes durys panašios į drabužinės, o jei buvo atidarytos tualeto durys, jo; užstojo kambario duris.

— Ne, ne tai. Juk Josefas elgiasi kitaip... Jis nešvirkščia vaistų, jo elgesys žymiai agresyvesnis.

— Gal jis mums tik atrodo agresyvus, — pasakė Erikas.

— Ką norite pasakyti?

— Galbūt jis visą laiką žino, ką daro. Juk jų namuose ant Josefo neradote tėvo kraujo pėdsakų.

— Ne, bet...

— Tai rodo, kad jis veikia sistemingai ir šaltakraujiškai. O jei sugalvojo atkeršyti man per Benjaminą?

Įsivyravo tyla. Akies kampučiu Erikas matė, kad blondinė tebestovi prie kavavirės ir siurbčioja kavą, žvelgdama pro langą.

Jonas nudelbė žvilgsnį į stalą, paskui pažiūrėjo Erikui į akis ir nuoširdžiai ištarė su švelniu suomišku akcentu:

— Erikai, man tikrai labai gaila.

* * *

Atsisveikinęs su Jonu prie kavinės, Erikas grįžo į savo kabinetą, kuriame kartais nakvodavo. Jis negalėjo patikėti, kad Benjaminas pagrobtas. Paprasčiausiai atrodė per daug neįtikima ir absurdiška, kad kažkoks nepažįstamasis būtų įsilaužęs naktį ir išvilkęs jo sūnų į laiptinę, į gatvę, o paskui kažkur toliau.

Nebuvo jokios logikos.

Negali būti, kad jo sūnų pagrobė Josefas Ekas. Neįmanoma. Erikas nenorėjo tuo patikėti. Neįmanoma.

Vyras pasijuto taip, lyg nebe jo valioje ką nors suvaldyti, ir atsisėdęs prie savo nutrinto rašomojo stalo, ėmė skambinėti tiems patiems žmonėms, dar kartą, dar ir dar, lyg manydamas, kad jų balso niuansuose aptiks kokią svarbią pražiopsotą detalę, melą ar slepiamą informaciją. Kai Aidai paskambino tris kartus iš eilės, jį apėmė isterija. Pirmą kartą paklausė, ar ji žinanti, gal Benjaminas savaitgaliui turėjęs kokių ypatingų planų. Antrą kartą paskambino paklausti, ar ji turinti kokių kitų draugų numerius, nes jis nežinąs, su kuo dabar Benjaminas draugauja mokykloje. Trečią kartą pasiteiravo, ar juodu su Benjaminu nesusipyko, ir davė Aidai visus savo numerius, kuriais mergina galėtų jam paskambinti, taip pat ir darbo numerį bei Simonos mobiliojo.

Dar kartą paskambino Davidui ir pasitikrino, ar Benjamino pas juos nebuvo nuo vakar dienos pamokų. Paskui ėmėsi policijos. Paklausė, kaip sekasi, ar jie ką nors sužinojo. Paskui skambino į visas Stokholmo ligonines. Vėl paskambino Benjaminui į mobilųjį ir dešimtą kartą išgirdo, kad telefonas išjungtas. Tada paskambino Jonui ir pakeltu tonu pareikalavo, kad policija ieškotų aktyviau, kad Jonas pareikalautų papildomų pajėgų ir kad pats padarytų viską, ką gali.

Paskui Erikas grįžo prie Simonos palatos, bet vidun nėjo. Sienos ėmė suktis, suspaudė galvą. Jis iš visų jėgų stengėsi suprasti. Galvoje be perstojo skambėjo žodžiai: „Aš jį rasiu, aš jį rasiu.”

Erikas stebėjo savo žmoną per stiklines duris. Ji buvo atsibudusi, bet veide matėsi nuovargis ir sąmyšis, lūpos išblyškusios, ratilai aplink akis dar labiau pajuodo, rusvi plaukai sulipę nuo prakaito. Ji vis sukiojo ant piršto žiedą, suko ir spūsčiojo prie piršto sąnario. Erikas perbraukė sau per plaukus, paskui per smakrą ir pajuto, kad yra apžėlęs aštriais šeriais. Simona pažiūrėjo į jį per stiklą, bet nė vienas jos veido raumenėlis net nekrustelėjo.

Erikas įėjo ir nerangiai atsisėdo šalia. Žmona žvilgtelėjo į jį ir nuleido akis. Lūpas iškreipė kančia, susitvenkusios ištryško kelios didelės ašaros, nosis paraudo.

— Benjaminas bandė į mane įsikibti, tiesė man ranką, — sušnabždėjo ji. — O aš tik gulėjau ir negalėjau pajudėti. Erikas tyliai pasakė:

— Ką tik sužinojau, kad vakar vakare pabėgo Josefas Ekas.

— Man šalta, — sušnabždėjo ji.

Vyras pamėgino užkloti ją šviesiai mėlynu ligoninės apklotu, bet žmona nustūmė jo ranką.

— Čia tu kaltas. Taip troškai hipnotizuoti, kad...

— Liaukis, Simona, čia ne mano klaida. Aš bandžiau išgelbėti žmogų, toks mano darbas...

— O tavo sūnus? Jį pamiršai? — suriko ji.

Vyras norėjo ją paliesti, bet Simona nustūmė jo ranką.

— Paskambinsiu tėvui, — tarė ji drebančiu balsu. — Jis padės man rasti Benjaminą.

— Nenoriu, kad jam skambintum.

— Žinojau, kad taip pasakysi, bet man nusispjauti į tavo jausmus, aš tik noriu susigrąžinti Benjaminą.

— Simona, aš jį surasiu.

— Kodėl aš tavimi netikiu?

— Policija daro viską, ką gali, o tavo tėvas yra...

— Policija? Juk jie paleido tą pamišėlį, — piktai išrėžė ji. — Argi ne? Jie nedarys nieko, kad rastų Benjaminą.

— Josefas yra maniakas, policija nori jį surasti ir suras. Aš nekvailas, žinau, kad Benjaminas jiems nesvarbus ir nerūpi, ne taip, kaip mums, ne kaip...

— Aš tą ir sakau, — nutraukė ji suirzusi.

— Jonas Lina paaiškino, kad...

— Jis dėl visko kaltas, jis privertė tave imtis hipnozės.

Erikas papurtė galvą, nurijo sukilusį gumulą ir tarė:

— Tai buvo mano sprendimas.

— Mano tėvas padarytų viską, — pasakė ji tyliai.

— Noriu, kad mudu dabar prisimintume visas smulkmenas. Turime ramiai pagalvoti, kad...

— Po velnių, ką mes galime padaryti? — suriko ji.

Tyla. Erikas išgirdo, kad gretimoje palatoje kažkas įjungė televizorių.

Simona nusisuko.

— Mes turime viską apgalvoti, — pradėjo Erikas atsargiai. — Aš nesu įsitikinęs, kad čia Josefo Eko darbas...

— Tu tiesiog kvailys, — nutraukė Simona.

Ji pabandė atsikelti, bet nepajėgė.

— Ar galiu pasakyti vieną dalyką?

— Aš įsigysiu pistoletą ir susirasiu tą Josefą, — pareiškė ji.

— Buto durys buvo atidarytos dvi naktis, bet...

— Juk sakiau tau, juk sakiau, kad bute kažkas buvo, bet tu manimi netikėjai, niekada netiki. O jei būtum patikėjęs...

— Paklausyk, — nutraukė ją Erikas. — Josefas Ekas pirmąją naktį gulėjo ligoninėje, jis negalėjo ateiti į mūsų butą ir atidaryti šaldytuvo.

Simona nesiklausė, bandė atsikelti. Piktai dejuodama prislinko prie spintelės, kur kabėjo jos rūbai. Erikas jai nepadėjo, tik stebėjo, kaip ji drebėdama rengėsi ir tyliai keikėsi.

24

Šeštadienio vakaras, gruodžio dvyliktoji

Buvo jau vakaras, kai Erikas pagaliau išsivežė Simoną iš ligoninės. Grįžę namo, jie išvydo visišką netvarką: patalynė išvilkta į koridorių, šviesos degė, vonioje iš čiaupo bėgo vanduo, batai išmėtyti prieškambaryje ant kilimo, telefonas numestas ant grindų, šalia jo gulėjo elementai.

Juodu apsidairė. Apėmė bjauri nuojauta, kad kažką namuose prarado visiems laikams. Daiktai atrodė svetimi ir beverčiai.

Simona pastatė kėdę, atsisėdo ir ėmė traukti nuo kojų batus ilgais aulais. Erikas užsuko čiaupą, o paskui nuėjo į Benjamino kambarį. Pažiūrėjo į raudoną rašomąjį stalą. Prie kompiuterio gulėjo vadovėliai, aplenkti pilku popieriumi. Ant lentos buvo pakabinta Eriko nuotrauka iš Ugandos, — jis įdegęs saulėje, šypsosi, rankos chalato kišenėse. Erikas palietė sūnaus džinsus, numestus ant kėdės kartu su juodu megztiniu.