Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Baikit ginčytis, — suriko Benjaminas.

Jis atsigėrė vandens ir įsistebeilijo per langą į tamsų miestą. Erikas nevalgė, bet du kartus įsipylė vyno.

— Ar tau antradienį suleido vaistų? — paklausė Simona.

— O ar tėtis yra kada nors pamiršęs?

Benjaminas atsistojo ir padėjo lėkštę prie plautuvės.

— Ačiū už vakarienę.

— Buvau nuėjusi pažiūrėti odinės striukės, kuriai taupai, — pasakė Simona. — Manau, kad sumokėsiu tą dalį, kurios dar trūksta.

Benjamino veidas nušvito. Sūnus priėjo ir apkabino mamą. Simona stipriai jį suspaudė, bet iškart paleido, kai pajuto, kad sūnus nori atsitraukti. Benjaminas nuėjo į savo kambarį.

Erikas atsilaužė picos kraštelį ir įsikišo į burną. Jo paakiai pamėlę, raukšlės aplink burną atrodė pagilėjusios. Vėl suskambo telefonas ir vibruodamas ėmė suktis ant stalo.

Erikas pažiūrėjo į numerį ir papurtė galvą.

— Skambina ne draugai.

— Nusibodo būti įžymybe? — švelniai pasišaipė Simona.

— Šiandien kalbėjau tik su dviem žurnalistais, — šyptelėjo jis. — Bet to užteko.

— Ko jie norėjo?

— Vienas buvo iš žurnalo Café, ar kaip jis ten vadinasi.

— Tas žurnalas, kurio viršelyje nuolat būna pusnuogės merginos?

— Taip, visada kokia nors mergina, nustebusi, kodėl ją nufotografavo vien su kelnaitėmis, ant kurių matosi Anglijos vėliava.

Simona nusišypsojo.

— Ko jie norėjo?

Erikas atsikrenkštė ir ramiai paaiškino:

— Jie klausė, ar galima užhipnotizuoti moteris, kad jos norėtų sekso, ir taip toliau.

— Rimtai?

— Taip.

— O antras žurnalistas, iš kur buvo jis? Iš Ritz [* Muzikos žurnalas Švedijoje. ] ar iš Slitz [* Švedų žurnalas vyrams. ] ?

— Iš radijo žinių laidos Dagens Eko. Jie norėjo sužinoti mano nuomonę apie skundą Teisingumo ombudsmenui.

— Bjauru.

Erikas pasitrynė akis ir atsiduso. Atrodė susitraukęs bent dešimčia centimetrų.

— Jei nebūtume panaudoję hipnozės, galbūt Josefas Ekas būtų nužudęs savo seserį vos tik paleistas iš ligoninės.

— Visgi tau nereikėjo to imtis, — tyliai papriekaištavo Simona.

— Taip, žinau, — pripažino jis, čiupinėdamas taurę. — Gailiuosi, kad...

Erikas nutilo, o Simonai staiga kilo noras jį paliesti, apkabinti. Tačiau liko sėdėti kur sėdėjusi, tik pažiūrėjo į jį ir paklausė:

— Ką darysime?

— Kaip suprasti?

— Ką mes darysime? Pasakėme, kad skirsimės. Nežinau, kas aš tau, Erikai.

Jis stipriai pasitrynė akis.

— Suprantu, kad tu nepasitiki manimi, — pasakė jis ir nutilo.

Simona pažiūrėjo į jo pavargusias, blizgančias akis, suvargusį veidą, žilus, pasišiaušusius plaukus ir pagalvojo, kad kadaise jiems kartu beveik visada būdavo smagu.

— Aš ne toks, kokio tu nori, — pratęsė jis.

— Liaukis.

— Kodėl?

— Tu sakai, kad aš tavimi nepatenkinta, bet tu pats mane išduodi, nes tau manęs neužtenka.

— Simona, aš...

Jis palietė žmonos ranką, bet Simona ją patraukė. Eriko akys apsiblausė, ir Simona suprato, kad jis išgėrė vaistų.

— Einu miegoti, — pasakė ji ir pakilo.

Erikas nusekė iš paskos. Jo veidas buvo papilkėjęs, akys pavargusios. Pakeliui į vonios kambarį ji atidžiai patikrino, ar buto durys užrakintos.

— Miegok svečių kambaryje, — pasiūlė ji.

Erikas linktelėjo, regis, abejingai, atrodė beveik apdujęs. Nuėjo, pasiėmė antklodę ir pagalvę.

* * *

Simona pabudo vidurnaktį nuo bakstelėjimo į ranką. Ji gulėjo ant pilvo, pasivertė ant šono ir kita ranka pačiupinėjo tvinksinčią ir niežtinčią vietą. Miegamajame buvo tamsu.

— Erikai? — sušnibždėjo ji, bet prisiminė, kad jis miega svečių kambaryje.

Ji atsisuko į duris ir pastebėjo išnykstantį šešėlį. Parketas sugirgždėjo nuo žmogaus svorio. Simona pagalvojo, kad Erikas atsikėlė ko nors pasiimti, bet paskui prisiminė, kad jis turėtų būti giliai įmigęs nuo savo tablečių. Ji uždegė lemputę prie lovos, pasuko ranką į šviesą ir pamatė, kad iš rožinio taškelio ištryško lašelis kraujo. Tikriausiai į ką nors įsidūrė.

Prieškambaryje kažkas minkštai dunkstelėjo. Simona užgesino šviesą ir pakilo iš lovos, kojos kažko atrodė netvirtos. Masažuodama dūrio vietą, nuėjo į didįjį kambarį. Burna išdžiūvo, kojos kaito, atrodė nutirpusios. Prieškambaryje kažkas tyliai nusijuokė, paskui tarsi suburkavo. Į Eriką nepanašu. Simonai nugara perbėgo šiurpas. Buto durys buvo plačiai atvertos. Laiptinėje buvo tamsu. Į kambarį sruvo vėsus oras. Benjamino kambaryje pasigirdo tyli aimana.

— Mama?

Sprendžiant iš balso, Benjaminas buvo išsigandęs.

— Ai, — suvaitojo jis ir tyliai, kimiai pravirko.

Per veidrodį koridoriuje Simona pamatė, kad kažkas stovi palinkęs virš Benjamino lovos su švirkštu rankoje. Galvoje ėmė suktis mintys, ji bandė suvokti, kas vyksta, ką mato.

— Benjaminai? — pašaukė ji sunerimusi. — Ką jūs darote? Ar galiu įeiti?

Simona atsikrenkštė, žengtelėjo arčiau, bet staiga kojos sulinko. Pabandė atsiremti į spintelę, bet nepajėgė atsistoti. Ji nugriuvo ant grindų, susidaužė galvą į sieną ir pajuto aštrų skausmą.

Simona norėjo atsistoti, bet neįstengė pajudėti, nebejautė nei kojų, nei apskritai apatinės kūno dalies. Krūtinėje juto keistą kutenimą, darėsi sunkiau kvėpuoti. Kelioms sekundėms aptemo akys, paskui regėjimas grįžo, bet viskas atrodė kaip per rūką.

Kažkas tempė Benjaminą už kojų. Jo pižamos marškinėliai susikėlė, rankos lėtai mataravo. Sūnus pabandė įsitverti durų staktos, bet neturėjo jėgų išsilaikyti. Galva trinktelėjo į slenkstį. Benjaminas persigandęs žiūrėjo mamai į akis, bandė kažką sakyti, bet nesugebėjo ištarti nė žodžio. Ji ištiesė ranką, mėgindama jį sugriebti, bet nepavyko. Simona bandė šliaužti iš paskos, bet nepajėgė. Akyse ėmė temti, mirksėdama kartais dar matydavo, kad Benjaminas velkamas į prieškambarį, paskui į laiptinę. Durys tyliai užsidarė. Simona mėgino šauktis pagalbos, bet neišspaudė nė garso. Ji užsimerkė, kvėpavimas sulėtėjo ir pasunkėjo, ėmė trūkti oro.

Viskas išnyko.

23

Šeštadienio rytas, gruodžio dvyliktoji

Simonai atrodė, kad burna pilna stiklų. Įkvepiant baisiai skaudėjo. Pamėgino paliesti gomurį liežuviu, bet jis buvo ištinęs ir nejudrus. Pamėgino atsimerkti, bet vokai iš pradžių pakilo tik truputį. Negalėjo suprasti, ką mato. Pamažu išryškėjo šviesa, metalas ir užuolaida.

Erikas sėdėjo ant kėdės šalia lovos ir laikė ją už rankos. Jo akys įkritusios ir pavargusios. Simona pamėgino kalbėti, bet atrodė, kad gerklė kaip viena žaizda.

— Kur Benjaminas?

Erikas krūptelėjo.

— Ką sakei?

— Benjaminas, kur Benjaminas? — sušnabždėjo ji.

Erikas užsimerkė, kietai sučiaupė lūpas, nurijo seiles ir pažiūrėjo jai į akis.

— Ką tu padarei? — paklausė jis tyliai. — Radau tave ant grindų. Pulsas buvo beveik dingęs, jei nebūčiau tavęs radęs...

Jis perbraukė ranka sau per burną ir taip prisidengęs pakartojo:

— Ką tu padarei?

Simonai buvo sunku kvėpuoti. Ji kelis kartus nurijo seiles. Susivokė, kad jai buvo išplautas skrandis. Nežinojo, ką sakyti, nebuvo laiko aiškinti, kad nemėgino nusižudyti. Nesvarbu, ką jis galvoja, tik ne dabar. Simona pabandė papurtyti galvą, bet jai pasidarė bloga.

— Kur jis? — sušnibždėjo moteris. — Ar jis dingo?