Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar tu vis dar Sigtunoje?

— Taip.

— Ką jūs ten aptikote?

— Papasakosiu prie stalo.

Jonas parodė į jos basutes.

— Labai gražios, — pagyrė jis, kildamas nuo fotelio.

Disa nusisuko karčiai šypsodamasi.

— Apgailestauju, Jonai, — metė ji per petį, — bet nemanau, kad rastumei tokių savo dydžio.

— Palauk, — sumurmėjo jis ir atsirėmė į sieną.

Disa pažiūrėjo nustebusi.

— Aš pajuokavau, — pasakė ji.

— Ne, tai jo pėdos...

Jonas praėjo pro ją į prieškambarį, ištraukė iš striukės kišenės telefoną, paskambino į policiją budėtojui ir pranešė, kad Sunesonui nedelsiant reikalingas pastiprinimas ligoninėje.

— Kas atsitiko? — sunerimo Disa.

— Jo pėdos buvo purvinos. Jie sako, kad Josefas negali vaikščioti, bet jis buvo atsikėlęs iš lovos ir vaikštinėjo.

Jonas paskambino Sunesonui, bet kai tas neatsiliepė, užsimetė striukę, sušnabždėjo „atleisk” ir išėjęs iš buto pasileido žemyn laiptais.

* * *

Maždaug tuo pat metu, kai Jonas paskambino į Disos duris, Josefas Ekas atsisėdo lovoje.

Vakar naktį jis mėgino vaikščioti: nuleido kojas ant grindų ir valandėlę pastovėjo nejudėdamas, įsitvėręs lovos galo. Supjaustytą kūną skaudėjo taip, lyg būtų apipiltas verdančiu aliejumi, o nuo skausmo kepenyse net akyse pajuodo, tačiau jis galėjo paeiti. Pajudėjo tiek, kiek leido lašelinės ir plaučių aparato žarnelės, pažiūrėjo, ko esama medicininių priemonių spintelėje, ir vėl atsigulė.

Paskutinį kartą seselės buvo įėjusios prieš pusvalandį. Koridoriuje beveik tylu. Josefas pamažu ištraukė iš riešo kateterį. Ištraukus pasigirdo siurbimo garsas, o iš rankos ant kelių ištryško kraujo.

Kylant iš lovos nelabai skaudėjo. Josefas nusigavo iki spintelės, susirado kompresų, skalpelių, vienkartinių švirkštų ir marlinių tvarsčių. Kelis švirkštus įsidėjo į plačią, apdribusią pižamos kišenę. Drebančiomis rankomis ištraukė iš įpakavimo skalpelį ir nupjovė plaučių aparato žarnelę. Iš jos ištekėjo gleivėto kraujo, ir jo kairysis plautis pamažu susileido. Suskaudo už kairės mentės, jis truputį sukosėjo, bet dėl sumažėjusio plaučių tūrio didelio skirtumo nepajuto.

Staiga koridoriuje pasigirdo žingsniai — guminiai padai ant linoleumo. Rankoje suspaudęs skalpelį, Josefas atsistojo prie durų, dirstelėjo per stiklą ir ėmė laukti.

Seselė stabtelėjo šnektelėti su budinčiu policininku. Jie iš kažko juokėsi.

— Aš neberūkau, — pasakė ji.

— Paimčiau ir nikotino pleistrą, — juokavo policininkas.

— Ir tų nebevartoju. Bet galite išeiti į kiemą, aš čia vis tiek užtruksiu.

— Penkias minutes, — nudžiugo policininkas ir išėjo žvangėdamas raktais.

Seselė pavartė popierius ir įėjo į palatą. Ji atrodė tik nustebusi. Kai skalpelis įsmigo į kaklą, jos akių kampučiuose išryškėjo juoko raukšlelės. Josefas buvo nusilpęs labiau, nei manė, todėl turėjo smeigti kelis kartus. Dėl staigių judesių įsitempė žaizdos, ėmė degti visas kūnas. Seselė nugriuvo ne iš karto, dar bandė įsikibti į jį.

Juodu kartu nuslydo ant grindų. Moters kūną išpylė prakaitas. Josefas pamėgino atsistoti, bet paslydo ant jos plačiai pasklidusių šviesių plaukų. Ištraukus skalpelį, iš kaklo pasigirdo švokštimas. Jos kojos ėmė trūkčioti. Josefas stovėjo ir žiūrėjo. Iš po suknelės po nailoninėmis pėdkelnėmis gerai matėsi rožinės kelnaitės. Paskui jis išėjo į koridorių.

Einant labai skaudėjo kepenis. Jis pasuko į dešinę, viename vežimėlyje rado švarių drabužių ir persirengė. Drūta moteriškė plovė blizgančias linoleumo grindis ir klausėsi muzikos, užsidėjusi ausines. Josefas priėjo jai iš nugaros ir išsitraukė vieną švirkštą. Kelis kartus apsimetė smeigiąs jai į nugarą, bet kaskart sustodavo taip ir neįdūręs. Moteris nieko nepastebėjo. Jis įsikišo švirkštą į kišenę, ranka pastūmė moterį ir praėjo. Toji vos nepargriuvo ir nusikeikė ispaniškai. Josefas staigiai sustojo ir atsisuko:

— Ką sakei?

Ji nusiėmė ausines ir nesuprasdama pažiūrėjo į Josefą.

— Kažką sakei? — pakartojo tas.

Ji greitai papurtė galvą ir vėl ėmėsi grindų. Josefas kurį laiką ją stebėjo, o paskui nuėjo prie lifto, paspaudė mygtuką ir ėmė laukti.

21

Penktadienio vakaras, gruodžio vienuoliktoji

Jonas lėkė Valhalos gatve pro stadioną, kuriame 1912 metais įvyko olimpinės vasaros žaidynės. Pasuko į kitą eismo juostą ir pažeisdamas taisykles aplenkė didelį mersedesą. Tarp medžių mirgėjo raudonas plytinis Sofijos ligoninės fasadas. Važiuojant per didelę metalinę plokštę, subildėjo ratai. Komisaras paspaudė greičio pedalą, kad spėtų aplenkti mėlyną miesto autobusą, ketinantį išsukti iš stotelės. Autobuso vairuotojas dar ilgai supykęs signalizavo jam už nugaros. Pravažiavęs Technikos aukštąją mokyklą, pataikė į balą ir aptaškė ten stovėjusius automobilius ir šaligatvį.

Prie Nortulio Jonas Lina kirto gatvę degant raudonai šviesai, pravažiavo Stalmestaregordeno restoraną ir trumpoje Upsalos plento atkarpoje spėjo pasiekti šimto aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greitį. Netrukus jis staigiai pasuko iš plento link Karolinskos ligoninės.

Sustojęs prie pagrindinio įėjimo, pamatė kelis policijos ekipažus su mėlynais švyturėliais, atsispindinčiais ant rudų plytų ligoninės fasado, — buvo panašu į baisių sparnų vasnojimą. Grupelė žurnalistų buvo apsupę kelias seseles, kurios drebėdamos ir išsigandusios stovėjo prie įėjimo. Pora jų balsu verkė prieš įjungtas kameras.

Jonas norėjo įeiti, bet jį iškart sustabdė jaunas, nerimastingas, įsikarščiavęs policininkas, paveiktas adrenalino antplūdžio.

— Dinkite iš čia, — liepė jis ir pastūmė Joną.

Jonas pažiūrėjo į žydras apdujusias akis, nustūmė policininko ranką nuo savo krūtinės ir ramiai tarė:

— Švedijos kriminalinė policija.

Jaunojo policininko žvilgsnis buvo įtarus.

— Prašau pateikti pažymėjimą.

— Jonai, greičiau ateik čia.

Jonui mojavo Kriminalinės policijos generalinis komisaras Karlosas Eliasonas. Jis laukė apšviestoje registratūroje. Pro langą Jonas pamatė ir Sunesoną, kuris sėdėjo ant suolo ir verkė. Jo veidas atrodė visiškai susiraukšlėjęs. Šalia sėdėjo ir jį laikė apkabinęs jaunesnis kolega.

Jonas parodė savo pažymėjimą ir policininkas nepatenkintas pasitraukė. Nemaža teritorija priešais įėjimą buvo atitverta policijos juostomis. Lauke žurnalistai fotografavo per langus, o viduje — kriminologai.

Karlosas vadovavo ir bendriesiems strateginiams veiksmams, ir operatyviniams-taktiniams. Jis davė skubius nurodymus nusikaltimo vietos tyrimo koordinatoriui, o tada atsisuko į Joną.

— Ar sugavote jį?

— Liudytojai sako, kad jis išėjo per fojė, pasirėmęs ant vaikštynės, — pranešė sunerimęs Karlosas. — Vaikštynę rado prie stotelės.

Jis pažiūrėjo į savo užrašus.

— Iš čia išvyko du autobusai, septyni taksi ir pervežimo paslaugų automobilis... apie dešimt privačių automobilių ir tik viena greitoji.

— Ar visi keliai atkirsti?

— Jau per vėlu.

Karlosas pamojo vienam policininkui prieiti.

— Autobusus susekėme — nieko.

— Taksi?

— Apklausėme įmones „Stokholmo taksi” ir „Taksi kurjeris”, bet...

Policininkas mostelėjo rankomis, lyg nebežinodamas, ką pasakyti.

— Ar paskambinai Erikui Marijai Barkui? — paklausė Jonas.

— Paskambinome iškart. Jis neatsiliepė, bet mes bandome jį surasti.