Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Aš nesupratau, kad esu gyvas, — sušnabždėjo Benjaminas.

Tada išgirdo, kad Marekas jiems grasina, ir susivokė spoksąs tiesiai į autobuso užvedimo spynelėje kyšantį raktą. Negalvodamas pabandė užvesti ir pamatė, kad užsidegė šviesos. Variklis kimiai, agresyviai užriaumojo ir berniukas pasuko tiesiai ten, kur spėjo esant Mareką.

Benjaminas nutilo. Ant blakstienų pakibo kelios didelės ašaros.

Po dviejų parų Umeo ligoninėje Benjaminas pakankamai sustiprėjo ir pradėjo vaikščioti. Visa šeima nuėjo aplankyti Jono Linos, kuris gulėjo pooperaciniame skyriuje. Marekas žirklėmis sužalojo jam šlaunį gana stipriai, bet po trijų savaičių poilsio jis greičiausiai atsistos ant kojų.

Kai jie įėjo į palatą, šalia Jono sėdėjo graži moteris, per petį permetusi šviesią kasą, ir garsiai skaitė jam knygą. Ji prisistatė kaip Disa, ilgametė Jono draugė.

— Mes priklausome skaitytojų rateliui. Aš juk turiu pasirūpinti, kad jis neatsiliktų, — paaiškino ji Suomijos švedų tarme ir padėjo knygą.

Simona pastebėjo, kad ji skaitė Virdžinijos Vulf knygą „Link švyturio”.

— Kalnų gelbėjimo tarnyba leido man pagyventi viename butuke, — pasakė Disa ir nusišypsojo.

— Arlandos oro uoste jus pasitiks policijos ekipažas ir palydės, — įspėjo Jonas Eriką.

Simona ir Erikas bandė atsisakyti. Jie norėjo vieni pabūti su sūnumi ir netroško vėl susitikti su policija. Kai Benjaminą ketvirtą parą po apžiūros išrašė iš ligoninės, Simona iškart užsakė bilietus namo ir nuėjo atsinešti kavos. Tačiau tąkart ligoninės kavinė buvo uždaryta. Pacientų poilsio kambaryje stovėjo tik ąsotis su obuolių sultimis ir lėkštė su keliais džiūvėsėliais. Simona išėjo ieškoti kavinės į miestą, bet jis atrodė keistai tuščias ir užsisklendęs. Miestą gaubė ramybė. Simona sustojo priešais geležinkelio bėgius ir nužvelgė į tolį nusidriekusius apsnigtus pabėgius ir pylimą. Tamsoje buvo galima numanyti tolumoje tekant plačią, ledinę Umeelveno upę, protarpiais sužvilgančią juodais vandenimis.

Tik tada Simona pajuto, kad po truputį pradeda nusiraminti. Pagaliau viskas baigėsi. Jie atgavo Benjaminą.

Atvykę į Arlandą, išvydo jų laukiančius policininkus ir apie dešimt kantrių žurnalistų su paruoštomis kameromis ir mikrofonais. Netarę nė žodžio, juodu pasuko link kito išėjimo, praslinko žurnalistams už nugaros ir susistabdė taksi.

O dabar jie stovi ir dvejoja priešais viešbutį Stokholme. Kiek pamindžikavę, jie patraukė Tulės, paskui Odeno gatve, stabtelėjo Svėjos gatvės sankryžoje ir apsidairė. Benjaminas vilkėjo per didelį sportinį kostiumą, gautą iš policijos radinių skyriaus, ir mūvėjo porą per mažų kumštinių pirštinių bei samišką kepurę, pritaikytą turistams, — ją Simona nupirko oro uoste.

Vasastano kvartale buvo tylu ir tuščia. Atrodė, kad viskas uždaryta: metro, autobusų stotelės ir restoranai.

Erikas pažvelgė į laikrodį. Rodė ketvirtą dienos. Odeno gatve nuskubėjo moteris su dideliu maišeliu.

— Juk šiandien Kalėdų išvakarės, — staiga prisiminė Simona.

Benjaminas pažiūrėjo į ją nustebęs.

— Štai kodėl visi linki gražių Kalėdų, — pasakė Erikas šypsodamasis.

— Ką darysim? — paklausė Benjaminas.

— Štai ten atidaryta, — parodė Erikas.

— Negi mes valgysime šventinę vakarienę „McDonald’s“ užkandinėje? — nustebo Simona.

Pradėjo krapnoti šaltas lietus, ir jie nuskubėjo link užkandinės prie pat Observatorijos parko. Tai buvo bjauri patalpa žemomis lubomis po biblioteka, nudažyta ochros spalva. Prie baro stovėjo maždaug šešiasdešimties metų moteris ir laukė lankytojų. Be jų užkandinėje daugiau nieko nebuvo.

— Aš norėčiau taurės vyno, bet spėju, kad čia negausiu, — pasakė Simona.

— Pieno kokteilį, — paprašė Erikas.

— Vanilinį, braškinį ar šokoladinį? — paklausė paniurusi moteris.

Atrodė, kad Simoną tuoj ištiks isteriško juoko priepuolis, bet ji susitvardė ir prisivertė rimtai paprašyti:

— Braškinio, žinoma, aš norėčiau braškinio.

— Aš taip pat, — pritarė jai Benjaminas.

Moteris suirzusi suspaudė užsakymą kasos aparate.

— Ar viskas? — paklausė ji.

— Paimk visko po truputį, — paprašė Simona Eriko. — Mes einam atsisėsti.

Juodu su Benjaminu nuėjo per tuščią salę.

— Staliukas prie lango, — sušnabždėjo ji sūnui ir nusišypsojo.

Simona atsisėdo šalia savo vaiko ir priglaudė jį. Skruostais riedėjo ašaros. Lauke matėsi didelis, ne vietoje pastatytas baseinas. Jis kaip visada buvo tuščias ir prišiukšlintas. Pro šalį, laviruodamas per vietomis apledijusį šaligatvį, riedlente prabarškėjo jaunuolis. Ant suoliuko žaidimų aikštelės pakraštyje, prie virvinės lipynės, sėdėjo vieniša moteris. Šalia jos stovėjo tuščias prekių vežimėlis. Vėjyje lingavo ant virvės pakabinta padanga.

— Tau šalta?

Benjaminas neatsakė, tik sėdėjo įsikniaubęs į ją veidu ir leido mamai bučiuoti jo galvą.

Erikas tyliai pastatė padėklą ant staliuko, paskui nuėjęs atnešė dar vieną ir ėmė atidarinėti popierines dėžutes ir maišelius, pastatė vienkartinius puodelius.

— Kaip gražu, — tarė Benjaminas ir atsisėdo tiesiai.

Erikas padavė jam užkandinės žaislą ir tarė:

— Su Kalėdomis.

— Ačiū, tėti, — nusišypsojo Benjaminas ir pažiūrėjo į plastikinę pakuotę.

Simona žiūrėjo į savo vaiką. Jis taip sulyso. „Bet atsitiko kažkas daugiau, — svarstė ji. — Kažkas jį slegia, kažkas neduoda ramybės. Benjaminas su mumis, bet jo mintys kažkur kitur. Jis kažką prisimena ir tarsi žvelgia į savo atvaizdą tamsiame lange.”

Kai Erikas paglostė sūnui skruostą, Simonos akys vėl prisipildė ašarų. Ji nusisuko, sušnabždėjo „atsiprašau” ir per langą pamatė, kaip vėjas iš šiukšlinės pagavo plastikinį maišelį ir prilipdė jį prie lango.

— Gal užkąskime? — pasiūlė Erikas.

Benjaminas išvyniojo iš popieriaus didelį mėsainį. Suskambo Eriko telefonas. Iš numerio suprato, kad skambina Jonas.

— Linksmų švenčių, Jonai.

— Erikai, ar jūs jau Stokholme?

— Taip, valgome šventinę vakarienę.

— Ar pamenate, kad sakiau, jog rasime jūsų sūnų?

— Prisimenu.

— Jūs kartais suabejodavote...

— Taip.

— Bet aš žinojau, kad viskas bus gerai, — tęsė Jonas rimtu balsu.

— O aš ne.

— Žinau, pastebėjau. Todėl turiu pasakyti jums vieną dalyką.

— Klausau.

— O ką aš sakiau?

— Ką?

— Aš buvau teisus, ar ne?

— Taip.

— Linksmų Kalėdų, — palinkėjo Jonas ir užbaigė pokalbį.

Erikas nustebęs spoksojo priešais save, o paskui pažvelgė į Simoną, į jos peršviečiamą odą ir plačią šypseną. Per tą laiką aplink jos akis išryškėjo daugybė rūpesčio raukšlelių. Simona šypsojosi jam, o paskui pažvelgė į sūnų.

Erikas ilgai žiūrėjo į savo vaiką ir labai stengėsi nepravirkti. Benjamino veidas buvo rimtas. Sūnus valgė gruzdintas bulvytes, o jo mintys sukosi kažkur kitur, žvilgsnis buvo tuščias, tarsi nukreiptas į vidinius išgyvenimus ir atminties spragas. Erikas ištiesė sveikąją ranką ir suspaudė sūnaus pirštus. Tas pakėlė į jį akis.

— Su Kalėdomis, tėti, — tarė Benjaminas šypsodamasis. — Štai, dovanoju tau bulvyčių.

— Gal pasiimkime viską ir važiuokime pas senelį? — pasiūlė Erikas.

— Tikrai? — nustebo Simona.

— Argi jam smagu gulėti ligoninėje?

Simona nusišypsojo ir telefonu iškvietė taksi. Benjaminas nuėjo prie kasos ir paprašė maišelio maistui sudėti. Lėtai važiuodamas pro Odeno aikštę, automobilio lange Erikas išvydo savo šeimos atspindį ir tuo pat metu didžiulę papuoštą eglę aikštėje. Atrodė, kad jie tarsi suktųsi aplink eglę kalėdiniame ratelyje. Aukšta, plačiaskarė eglė buvo išpuošta šimtais mažų lempučių iki pat viršūnės, kurioje švytėjo žvaigždė.