Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Paskui Lidija užsiminė, kad norėtų apsilankyti, pabūti jo namuose. Ir paprašė jo raktų. Jis nelabai suprato, kam jai raktai, ir pasakė, kad įsileis ją, kai ji paskambins į duris. Tada Lidija supyko ir pareiškė, kad jei nepaklus, bus priversta jį nubausti. Benjaminas buvo apstulbęs. Lidija paaiškino, kad dar tada, kai sūnus buvo mažas, ji davusi jo įvaikintojams mokyklinį bausmės įrankį kaip ženklą, jog tikisi, kad sūnus bus auklėjamas tinkamai. Paskui ji tiesiog pasiėmė iš jo kuprinės raktus ir pareiškė, kad pati nuspręs, kada aplankyti savo vaiką.

Tada Benjaminas suprato, kad moteris ne visai sveika.

Kitą dieną, kai Lidija laukė jo prie mokyklos, Benjaminas tiesiog priėjo ir kaip galėdamas ramiau paprašė grąžinti raktus ir pasakė, kad nebenori su ja susitikti.

— Žinoma, Kasperai, štai tavo raktai, — pasakė ji ir atidavė raktus.

Benjaminas patraukė sau, bet ji sekė iš paskos. Tada jis sustojo ir paklausė, ar ji suprato, kad jis nenori su ja matytis.

Benjaminas pažvelgė į save. Ant kelio matėsi didelė mėlynė. „Jei mama pamatytų, ją ištiktų isterija”, — pagalvojo jis.

Marekas kaip visada stovėjo ir spoksojo pro langą. Šniurkštelėjęs įtraukė snarglį ir spjovė ant lango, žiūrėdamas į Jusio kūną sniege. Anbrita susigūžusi sėdėjo prie stalo. Ji tvardėsi, kad neverktų, rijo seiles, krenkštė ir žagsėjo. Kai išėjusi pamatė, kad Lidija žudo Jusį, ji ėmė klykti ir klykė tol, kol Marekas nukreipė į ją ginklą ir pagrasino, kad nušaus, jei ji dar bent kartą šniurkštels.

Lidijos kambaryje nebuvo. Benjaminas atsisėdo ir kimiai tarė:

— Marekai, turėtumėt žinoti vieną dalyką...

Tas pažiūrėjo į vaiką juodomis kaip anglis akimis, atsigulė ant grindų ir ėmė daryti atsispaudimus.

— Ko nori, smirdžiau? — išspaudė jis stenėdamas.

Benjaminas nurijo gumulą skaudančioje gerklėje.

— Jusis man sakė, kad Lidija jus nužudys, — pamelavo jis. — Pirma jį, paskui Anbritą, o tada jus.

Marekas mankštinosi toliau. Paskui dūsaudamas atsikėlė nuo grindų.

— Tu juokingas mažas suskis.

— Jis taip sakė. Lidijai reikia tik manęs. Ji nori būti tik su manimi. Tai tiesa.

— Ar ne?

— Taip, Jusis sakė, kad ji grasino pirma nužudyti jį, ir štai...

— Užsičiaupk.

— Sėdėsite ir lauksite savo eilės? Jūs jai nerūpite. Ji galvoja, kad vien tik mudu būtume gera šeima.

— Ar Jusis tikrai sakė, kad ji mane nužudys?

— Aš prisiekiu, ji...

Marekas garsiai nusijuokė, ir Benjaminas nutilo.

— Aš jau esu girdėjęs viską, ką sako žmonės, norintys išvengti skausmo, — tarė jis šyptelėjęs. — Visas priesaikas, gudrybes, pažadus ir suktybes.

Marekas abejingai nusisuko į langą. Benjaminas atsiduso, stengdamasis sugalvoti ką nors kita, bet įėjo Lidija Jos siauros lūpos kietai sučiauptos, ji išblyškusi. Už nugaros ji kažką slėpė.

— Praėjo savaitė ir vėl sekmadienis, — pranešė ji iškilmingai ir užsimerkė.

— Ketvirtas advento sekmadienis, — sušnabždėjo Anbrita.

— Noriu, kad nusiramintume ir apmąstytume praėjusią savaitę, — pasakė Lidija neskubėdama. — Prieš tris dienas mus paliko Jusis, jo nebėra tarp gyvųjų. Dabar jo siela keliauja vienu iš septynių dangaus ratų. Už savo išdavystę jis bus sudraskytas į skutelius ir reinkarnuosis į tūkstančius skerdžiamų gyvulių bei vabalų, — išdėstė ji ir trumpam nutilo. — Ar apmąstėte?

Jie linktelėjo ir Lidija patenkinta nusišypsojo.

— Kasperai, ateik čia, — tarė ji dusliai.

Benjaminas bandė atsistoti, stengdamasis neišsiduoti, kad skauda, bet Lidija vis tiek paklausė:

— Ar tu prieš mane vaipaisi?

— Ne, — sušnabždėjo jis.

— Mes esame šeima ir gerbiame vienas kitą.

— Taip, — išspaudė jis, vos sulaikydamas verksmą.

Lidija šypsodamasi ištraukė daiktą, kurį iki tol slėpė už nugaros. Tai buvo žirklės, didelės siuvėjo žirklės plačiomis geležtėmis.

— Tada tau nebus sunku priimti bausmę, — pasakė ji ramiai ir visiškai abejinga padėjo žirkles ant stalo.

— Aš tik vaikas, — pasiteisino Benjaminas ir susvyravo.

— Stovėk ramiai, — suriko ji. — Kad tu niekaip neišmoksti ir niekaip nesupranti. Aš vargstu, stengiuosi, dirbu, plušu, kad tik šeimai būtų gerai, kad ji būtų darni ir sveika. Aš tik noriu, kad viskas būtų gerai.

Benjaminas nuleido galvą ir pasikūkčiodamas pravirko.

— Argi mes ne šeima, ką?

— Taip, mes šeima.

— Tai kodėl taip elgiesi? Kerti mums iš nugaros, išduodi mus, apgauni, vagi iš mūsų, apkalbi mus ir griauni... Kodėl taip elgiesi su manimi? Kiši nosį ten, kur nereikia, skleidi apkalbas ir išlaižai visų lėkštes.

— Aš nežinau, — sušnabždėjo Benjaminas. — Atleiskite.

Lidija paėmė žirkles. Ji sunkiai alsavo, veidas išrasojo, skruostus ir kaklą išmušė raudonos dėmės.

— Tu būsi nubaustas, o paskui visi viską pamiršime, — pareiškė ji ramiai ir dalykiškai.

Paskui pažvelgė į Mareką ir Anbritą. Galiausiai jos žvilgsnis sustojo ties moterimi.

— Anbrita, ateik čia.

Anbrita, kuri iki tol sėdėjo, įsmeigusi akis į sieną, atsistojo ir dvejodama priėjo. Ji buvo išsigandusi, žvilgsnis lakstė po kambarį, o nedidelis smakras drebėjo.

— Nukirpk jam nosį, — liepė Lidija.

Anbritos veidas išraudo kaip ugnis. Ji pažiūrėjo į Lidiją, paskui į Benjaminą ir papurtė galvą.

Lidija vožė jai antausį, sugriebė už žasto ir patraukė arčiau Benjamino.

— Kasperas kišo nosį ten, kur nereikia, ir dabar jos neteks.

Anbrita trynė skruostą. Atrodė, kad ji nieko nesuvokia. Paskui paėmė žirkles. Priėjęs Marekas sugriebė Benjamino galvą ir atsuko veidu į Anbritą. Žirklės sublizgėjo prieš vaiko akis. Jis matė išsigandusios moters veidą, aplink akis ir burną trūkčiojančius raumenis, drebančias rankas.

— Kirpk pagaliau, — užriko Lidija.

Anbrita stovėjo priešais Benjaminą, iškėlusi žirkles, ir balsu verkė.

— Aš sergu hemofilija, — sucypė Benjaminas, — aš mirsiu, jeigu jūs mane sužeisit. Aš sergu hemofilija!

Drebančiomis rankomis Anbrita čiaukštelėjo žirklėmis priešais Benjamino veidą ir numetė jas ant grindų.

— Aš negaliu, — šniurkščiojo ji. — Man neišeina... Man nuo žirklių skauda rankas, aš jų neišlaikau.

— Čia tavo šeima, — pasakė Lidija griežtai ir dūsaudama pasilenkė pakelti žirklių. — Tu turi man paklusti ir mane gerbti. Supratai?!

— Juk sakau, man skauda rankas! Žirklės per didelės...

— Tylėk, — suriko Lidija ir trenkė jai per burną žirklių rankenomis.

Anbrita suvaitojo, žengtelėjo į šoną ir atsirėmė į sieną, uždėjusi ranką ant kruvinų lūpų.

— Sekmadieniai skirti auklėjimui, — pareiškė Lidija alsuodama.

— Aš nenoriu. Būk gera... aš nenoriu.

— Ateik čia, — liepė Lidija nekantraudama.

Anbrita papurtė galvą ir kažką sušnibždėjo.

— Ką sakei? Ar pavadinai mane pize?

— Ne, ne, — išsigynė ta ir ištiesė ranką. — Aš tai padarysiu, — tarė ji šniurkščiodama. — Nukirpsiu jam nosį. Aš padėsiu jums. Neskaudės, greitai viskas praeis.

Lidija patenkinta padavė jai žirkles. Anbrita priėjo prie Benjamino, paglostė galvą ir sušnabždėjo:

— Nebijok. Tik bėk, bėk iš visų jėgų.

Benjaminas pažiūrėjo į ją nieko nesuprasdamas, stengdamasis suvokti, ką sako jos išsigandusios akys ir drebančios lūpos. Anbrita iškėlė žirkles, bet staiga atsisuko į Lidiją ir kirto, bet ne iš visų jėgų. Lidija atmušė smūgį, Marekas sugriebė Anbritai už stambaus riešo, ištiesė ranką ir išlaužė iš peties sąnario. Anbrita suklykė iš skausmo. Lidija pakėlė nuo grindų žirkles ir atsisėdo ant moters krūtinės. Anbrita sukiojo galvą, bandydama išsisukti.