Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Komisaras pastatė automobilį pamiškėje ir pasvarstė, kad gal reikėtų nupjauti kelias šakas ir jį uždengti. Bet tam nebuvo laiko. Jis skubiai dirstelėjo į žvaigždėtą dangų ir patraukė sparčiu žingsniu. Simona ir Erikas nusekė iš paskos.

Storą puraus sniego sluoksnį dengė stora ledo pluta. Jie ėjo kaip galėdami tyliau. Senio nuorodos tikrai gelbėjo: nuėję pusę kilometro, jie išvydo apsnigtą surūdijusį kemperį. Išsukę iš tako, aptiko kitą išmintą takelį. Netrukus tarp sniegynų pamatė namą. Iš kamino rūko dūmai. Šviesoje, krintančioje pro neuždengtus langus, namas atrodė mėtos žalumo.

„Štai Jusio namas, — pagalvojo Erikas. — Čia jo pilaitė.”

Dideliame kieme matėsi apsnigto automobilių laužyno kontūrai, — atrodė panašu į keistą labirintą.

Jie pamažu artinosi prie namo. Po kojomis traškėjo ledo pluta. Galiausiai išėjo į siaurą taką tarp apsnigtų, stirtomis sukrautų automobilių griaučių, autobusų, kuliamųjų, ariamųjų ir sniegrogių.

Staiga pastebėjo sujudimą namo viduje, — lange šmėkštelėjo smarkiai gestikuliuojantis žmogus. Erikas nebeiškentė ir pasileido link namo, negalvodamas apie pasekmes. Reikia rasti Benjaminą, o paskui viskas tegu skradžiai žemę. Simona sunkiai alsuodama bėgo iš paskos. Juodu pribėgo nukastą taką ir sustojo. Į namo sieną stovėjo atremtas kastuvas ir rogutės iš aliuminio. Kažkas suklykė. Atrodė, kad viduje kažkas dusliai, energingai baladojo. Kažkas pažiūrėjo pro langą. Pamiškėje trakštelėjo šaka. Trinktelėjo malkinės durys. Simonos kvėpavimas padažnėjo. Jie artinosi prie namo. Žmogaus lange nesimatė. Medžių viršūnėmis nušniokštė vėjas. Ant ledo plutos ėmė sūkuriuoti purus sniegas. Staiga durys atsidarė ir juos apakino ryški prožektoriaus šviesa. Jie prisidengė akis ranka ir prisimerkę bandė ką nors įžiūrėti.

— Benjaminai? — sušuko Erikas.

Kai žmogus tarpduryje nuleido prožektorių, Erikas pamatė, kad ten Lidija. Rankoje ji turėjo dideles žirkles Dabar prožektoriaus šviesoje jie išvydo kūną, — sniege sėdėjo Jusis. Jo veidas sušalęs, pilkai mėlynas, akys užmerktos, krūtinėje styrojo kirvis. Iš žaizdų išsiliejęs kraujas buvo sušalęs. Simona stovėjo šalia Eriko netekusi žado. Iš jos trūkčiojančio kvėpavimo jis suprato, kad žmona irgi pamatė lavoną. Tą akimirką jis suvokė, kad nėra Jono. „Turbūt nuėjo kita puse, — pagalvojo Erikas. — Jis prisėlins prie Lidijos iš už nugaros, jei nukreipsiu jos dėmesį.”

— Lidija, malonu vėl susitikti, — tarė Erikas.

Moteris žiūrėjo į juos netardama nė žodžio. Žirklės lėtai siūbavo jos rankoje ir žybčiojo. Lempa ant namo apšvietė pilką taką.

— Mes atvažiavome pasiimti Benjamino, — paaiškino Erikas ramiai.

— Benjamino? O kas jis toks?

— Mano vaikas, — išspaudė Simona dusliai.

Erikas davė jai ženklą tylėti. Ji, regis, suprato, nes atsitraukė, stengdamasi kvėpuoti ramiau.

— Aš čia nemačiau jokių svetimų vaikų, tik savo, — pareiškė Lidija neskubėdama.

— Lidija, paklausykit manęs, — tarė Erikas. — Jei atiduosite Benjaminą, mes pasitrauksime ir viską pamiršime. Aš pažadu, kad daugiau niekada nehipnotizuosiu...

— Bet aš jo nemačiau, — pakartojo Lidija ir dirstelėjo į žirkles. — Čia esame tik mudu su Kasperu.

— Leiskite, leiskite mums bent jau duoti jam vaistų, — paprašė Erikas suvokdamas, kad dreba balsas.

„Dabar Lidija stovi geroje vietoje, — karštligiškai svarstė jis, — ji stovi nugara į namą, Jonui tereikia prisėlinti iš už nugaros ir nuginkluoti ją.”

— Noriu, kad eitumėt sau, — nukirto Lidija.

Erikui pasirodė, kad palei vieną automobilių eilę už namo kažkas sėlino. Jam iškart palengvėjo. Bet Lidija staiga sukluso, pakėlė prožektorių ir pašvietė link malkinės, paskui link lauko.

— Kasperui reikia vaistų, — pasakė Erikas.

Lidija nuleido prožektorių.

— Aš esu jo mama ir žinau, ko jam reikia, — atšovė ji griežtai.

— Jūs teisi, taip, jūs teisi, — iškart sutiko Erikas. — Bet jei leisite duoti Kasperui šiek tiek vaistų... galėsite jį auklėti, paaiškinti, kaip reikia elgtis, juk šiandien sekmadienis ir...

Erikas nevalingai nutilo, pamatęs besiartinantį žmogaus šešėlį.

— Sekmadieniais... Juk tą dieną jūs...

Iš už kampo pasirodė du vyrai. Jonas artinosi paniuręs. Paskui jį ėjo Marekas, įrėmęs jam į nugarą medžioklinį šautuvą.

Lidija kreivai šyptelėjo ir žengė žingsnį nuo tako į sniegą.

— Nušauk juos, — liepė ji ir linktelėjo į Simoną. — Pirma ją.

— Turiu tik du šovinius.

— Daryk, kaip nori, bet nušauk.

— Marekai, mane nušalino nuo darbo, aš norėjau jums padėti...

— Užsičiaupk.

— Jūs buvote pradėjęs pasakoti apie tai, kas atsitiko tame dideliame name Zenicoje-Dobojuje.

— Aš galiu parodyti, kas atsitiko, — pareiškė Marekas ir pažvelgė į Simoną. Jo akys blizgėjo, bet atrodė ramios.

— Šauk pagaliau, — sušvokštė Lidija nekantriai.

— Gulkis, — liepė Marekas Simonai. — Ir nusimauk džinsus.

Simona sustingo. Marekas atsuko į ją šautuvą ir ji žengtelėjo atatupsta. Erikas žengė žingsnį link Mareko, tai iškart nukreipė vamzdį į jį.

— Šausiu į pilvą. Galėsi stebėti, kaip mudu linksminsimės.

— Šauk gi, — spaudė Lidija.

— Palauk, — įsiterpė Simona ir pradėjo traukti džinsų užtrauktuką.

Marekas nusispjovė į sniegą ir žengtelėjo link jos. Atrodė, kad jis nežino, ką daryti. Dirstelėjo į Eriką, pamosavo prieš jį ginklu. Simona jam į akis nežiūrėjo. Marekas nusitaikė į ją, nukreipė ginklą į galvą, paskui į pilvą.

— Nesielk šitaip, — paprašė Erikas.

Marekas nuleido ginklą ir žengė link Simonos. Lidija pasitraukė į šoną. Simona ėmė smaukti žemyn džinsus ir apatines kelnes.

— Palaikyk, — tarė Marekas Lidijai ir ištiesė šautuvą.

Lidija neskubėdama žengė link jo, bet tuo metu tarp apsnigtų automobilių pasigirdo metalo girgždesys. Dar kartą ir dar kartą. Jonas sukosėjo. Girgždesys nenutilo. Staiga sugriaudė, — užsivedė kažkurio automobilio variklis, subildėjo stūmokliai. Iš po sniego sušvito ryški šviesa ir viskas aplinkui pasidarė akinančiai balta. Variklis suriaumojo, sužviegė pavarų dėžė, ir suardęs sniego sieną, ardamas pusnis, link jų pasileido autobusas, uždengtas dideliu brezento gabalu.

Vos tik Marekas atsisuko į autobusą, Jonas neįtikėtinu greičiu atsidūrė šalia jo ir trūktelėjo į save šautuvą. Marekas jo nepaleido, bet neišlaikęs pusiausvyros turėjo žengtelėti pirmyn. Jonas smogė jam į krūtinę ir spyrė į kojas, norėdamas pargriauti, bet Marekas išsilaikė ir apsukęs šautuvą trenkė buože Jonui per galvą. Mareko pirštai buvo taip sugrubę iš šalčio, kad ginklas išslydo jam iš rankų, sukdamasis nuskriejo oru ir nukrito Lidijai prie kojų. Simona puolė link jo, bet Marekas sugriebė ją už plaukų ir patraukė atgal.

Autobusas įsirėmė į nedidelę eglę. Variklis gaudė, aplink autobusą kilo išmetamųjų dujų ir sukelto sniego debesis. Keleivių durys šnypšdamos tai atsidarydavo, tai užsidarydavo.

Kažkas dar kiečiau užmynė greičio pedalą, nuo tamsių linguojančio medžio šakų į šonus lakstė sniegas. Autobusas užsispyręs atakavo eglę ir nugremžė žievę. Grandinėmis kaustyti ratai žvangėdami sukosi vietoje.

— Benjaminai! — suriko Simona. — Benjaminai!

Rūkstančio autobuso lange sušmėžavo sutrikusio Benjamino veidas. Jam iš nosies bėgo kraujas. Lidija griebė Mareko ginklą ir puolė prie autobuso. Erikas iš paskos. Lidija įsibrovė pro duris, suriko ant Benjamino, trenkė jam buože ir nustūmė nuo vairuotojo sėdynės. Erikas nespėjo pribėgti. Autobusas ėmė riedėti atbulas, smarkiai pasviro ant šono ir ėmė dardėti žemyn šlaitu link ežero. Erikas riktelėjo Lidijai sustoti ir pasileido iš paskos giliame sniege autobuso paliktomis provėžomis.