Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

54

Ketvirtadienis, gruodžio dvidešimt ketvirtoji

Simona, Erikas ir Benjaminas grįžo į pilką, vakarėjantį Stokholmą. Atrodė, kad tuoj lis. Padūmavę dangaus pakraščiai virš miesto švietė beveik purpurine spalva. Ant visų kalėdinių eglių ir balkonų turėklų žybčiojo spalvingos girliandos. Languose švietė elektrinės kalėdinės žvaigždės, vitrinas puošė blizgučiai ir kalėdiniai nykštukai.

Taksi vairuotojas mūvėjo raudoną nykštuko kepurę. Išleidęs juos prie viešbučio „Birger Jarl”, nuvažiuodamas dar pamojavo jiems per galinio vaizdo veidrodėlį. Ant stogo prie taksi ženklo jis buvo pritvirtinęs plastikinį Kalėdų Senelį.

Simona dirstelėjo į viešbučio įėjimą ir uždaryto restorano langus ir pasakė, kad keistoka apsistoti viešbutyje, kai iki namų liko tik du šimtai metrų.

— Bet aš tikrai nenoriu grįžti į mūsų butą, — prisipažino ji.

— Savaime suprantama, — pritarė Erikas.

— Daugiau niekada.

— Aš irgi nenoriu, — pasakė Benjaminas.

— Ką darysim? — paklausė Erikas. — Einam į kiną?

— Aš alkanas, — tyliai tarė Benjaminas.

Erikas buvo smarkiai sušalęs, kai sraigtasparnis pristatė jį į Umeo miesto ligoninę. Šautinė žaizda nebuvo pavojinga, kulka kiaurai perėjo per kairio peties raumenis ir tik užkabino žastikaulį. Po operacijos juodu su Benjaminu gulėjo vienoje palatoje. Sūnui reikėjo suleisti vaistų, sutvarstyti ir prijungti lašelinę, nes buvo netekęs daug skysčių. Tačiau kraujavimas buvo nežymus, vaikas greitai atsigavo. Vos po dienos ligoninėje jis ėmė zirzti, kad nori namo. Iš pradžių juodu su Simona nesutiko, norėjo, kad jis dėl savo ligos būtų nuodugniai ištirtas, kad pasikalbėtų su specialistu, kuris padėtų jam įveikti visa tai psichologiškai.

Psichologė Kerstina Bengtson atrodė spaudžiama kitų reikalų ir, regis, nelabai suprato, į kokį pavojų Benjaminas buvo papuolęs. Pakalbėjusi su vaiku keturiasdešimt penkias minutes, psichologė susitiko su tėvais ir trumpai konstatavo, kad turint galvoje aplinkybes, berniukas jaučiasi gerai, kad jiems reikia palaukti ir tiesiog duoti jam laiko.

Erikas su Simona nesuprato, ar psichologė tiesiog norėjo juos nuraminti, nes juodu jau buvo pastebėję, kad Benjaminui pagalbos reikės — jis kažko ieškojo savo prisiminimuose ir atrodė jau nutaręs į kai kuriuos iš jų nekreipti dėmesio. Tėvai įtarė, kad jei sūnus bus paliktas vienas su savo išgyvenimais, jis gali užspausti juos viduje tarsi uoliena, įkalinusi fosiliją.

— Aš pažįstu du labai gerus psichologus, — pasakė Erikas. — Pakalbėsiu su jais iškart, kai tik grįšime namo.

— Gerai.

— O kaip tu pati jautiesi?

— Girdėjau kalbant apie hipnotizuotoją, kuris...

— Pasisaugok jo.

— Žinau, — tarė Simona ir nusišypsojo.

— O jei kalbėsime rimtai, mums visiems praverstų pakalbėti su psichologu.

Simona linktelėjo ir susimąstė.

— Vargšas Benjaminas, — tarė ji švelniai.

Erikas vėl atsigulė į lovą šalia sūnaus, o Simona atsisėdo ant kėdės tarp lovų. Juodu žiūrėjo į savo išblyškusį, sulysusį vaiką taip pat nenuleisdami akių, kaip tądien, kai jis gimė.

— Kaip tu? — paklausė Erikas tyliai.

Benjaminas nusisuko ir pažvelgė pro langą, kuris dėl tamsos anapus buvo panašus į veidrodį, sudrebantį papūtus vėjui.

Antrą šūvį Benjaminas išgirdo po to, kai tėvo padedamas užsiropštė ant autobuso stogo. Paslydęs vos nenučiuožė į vandenį. Tą pat akimirką tamsoje netoli didžiulės eketės krašto išvydo mamą. Ji šaukė, kad autobusas skęsta, kad reikia nusigauti ant ledo. Juodame ribuliuojančiame vandenyje Benjaminas pastebėjo gelbėjimosi ratą ir šoko prie jo, įsikabino, užsimovė jį ir priplaukė prie eketės krašto. Simona atsigulė ant ledo, prišliaužė prie vandens ir ištiesusi ranką pritraukė gelbėjimosi ratą. Tada ištraukė sūnų su ratu ir nutempė toliau nuo eketės. Nusivilkusi striukę, apsiautė ja vaiką, apkabino jį ir pasakė, kad atskrenda sraigtasparnis.

— Tėtis liko ten, — pravirko Benjaminas.

Autobusas girgždėdamas grimzdo ir greitai dingo po vandeniu. Šviesų nesimatė. Teliūškavo sujudintas vanduo, kliuksėdami kilo dideli oro burbulai. Simona atsistojo ir pamatė, kad ledo gabalai tuoj uždengs siūbuojantį vandenį.

Ji parklupo ir stipriai apkabino sūnų, bet staiga jis buvo išplėštas iš jos glėbio. Vaikas bandė atsistoti, bet paslydęs vėl pargriuvo. Simona pamatė, kad nuo rato link vandens eina virvė, o jos galas dingsta vandenyje. Ji traukė Benjaminą link eketės. Sūnus priešinosi, šaukė, bandė atsispirti basomis kojomis, bet slydo toliau. Simona sugriebė jį ir abu parkrito netoli krašto.

— Tai tėtis! — sušuko Benjaminas. — Jis buvo apsirišęs juosmenį virve.

Simona sukando dantis ir sutelkė jėgas. Užsikabino rankomis už rato ir kulnais įsispyrė į ledą, bet juodu vis tiek slydo link vandens. Benjamino veidas persikreipė iš skausmo. Virvė buvo taip įtempta, kad traukiama per ledinį kraštą dūzgė. Staiga virvės tempimo kova pasisuko jų naudai: vis dar buvo sunku, bet juodu jau galėjo stumtis atgal, toliau nuo eketės. Paskui nejuto beveik jokio pasipriešinimo. Jie ištraukė Eriką iš autobuso pro stoglangį, o paskui jis greitai iškilo į paviršių. Po kelių sekundžių Simonai pavyko išvilkti jį ant ledo. Vyras gulėjo ant pilvo, kosėjo ir sunkiai gaudė orą, o po juo plėtėsi raudona dėmė.

Prie Jusio trobelės atvykusi policija ir greitoji pagalba rado Joną gulintį ant sniego su perrišta šlaunimi, šalia klykiančio, spiegiančio Mareko. Pamėlęs, sušalęs Jusio lavonas su kirviu krūtinėje sėdėjo šalia priebučio. Policininkai ir kalnų gelbėtojai trobelėje rado gyvą moterį — Jusio sugyventinę Anbritą, kuri slėpėsi miegamojo spintoje. Ji buvo kruvina, kaip vaikas gūžėsi už sukabintų drabužių. Medikai nunešė ją ant neštuvų į sraigtasparnį ir skrendant į ligoninę suteikė jai skubią pagalbą.

Po dviejų dienų gelbėjimo tarnybos narai panėrė į ežerą iškelti Lidijos kūno. Šešiasdešimt keturių metrų gylyje autobusas stovėjo ant visų šešių ratų, lyg būtų tik stabtelėjęs stotelėje paimti keleivių. Vienas naras įsigavo vidun pro priekines duris ir prožektoriumi apšvietė keleivių vietas. Šautuvas gulėjo ant grindų autobuso gale. Tik pakreipęs prožektorių į viršų, naras išvydo Lidiją. Ji plūduriavo paluby, rankos buvo nukarusios, galva nusvirusi. Veido oda jau buvo pradėjusi irti ir laupytis. Rusvi plaukai bangavo kartu su vandeniu. Ji buvo prasižiojusi ir užsimerkusi, lyg miegotų.

Pirmomis paromis po pagrobimo Benjaminas nežinojo, kur yra. Gali būti, kad Lidija laikė jį savo name arba pas Mareką, bet berniukas vis dar buvo toks apspangęs nuo jam suleistų nuskausminamųjų, kad nelabai suprato, kas vyksta. Gal jam pradėjus busti, Lidija vėl suleido vaistų. Pirmųjų parų jis visai neprisiminė.

Benjaminas atsipeikėjo automobilyje, kai jie važiavo į šiaurę. Jis rado savo telefoną ir spėjo paskambinti Erikui, kol Lidija su Mareku neišgirdo jo automobilio salone.

Paskui prasidėjo ilgos ir baisios dienos. Erikui ir Simonai pavyko išpešti iš jo visai nedaug. Juodu išsiaiškino tik tiek, kad Jusio trobelėje jam teko gulėti ant grindų su šuns antkakliu ant kaklo. Sprendžiant iš jo būklės, kuri paaiškėjo atvykus į ligoninę, berniukas kelias paras nebuvo gavęs nei valgyti, nei gerti. Viena pėda buvo apšalusi, bet gydytojai patikino, kad viskas bus gerai. Benjaminas pasakė, kad jam pavyko pabėgti su Jusio ir Anbritos pagalba, o paskui ilgam nutilo. Po kiek laiko jis paaiškino, kaip Jusis jam padėjo paskambinti namo, kaip bėgo per sniegą ir girdėjo klykiančią Anbritą, kai Lidija nukirpo jai nosį. Benjaminas įlindo tarp senų automobilių, ketindamas pasislėpti, ir per atvirą langą įsiropštė į apsnigtą autobusą. Viduje rado kelis kilimus ir supelijusį apklotą, tikriausiai jie ir apsaugojo nuo mirtino sušalimo. Taip ir užmigo, susiraitęs ant vairuotojo sėdynės. Pabudo po kelių valandų, išgirdęs tėvų balsus.