Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Marekas tebelaikė Simoną už plaukų. Ji rėkė ir bandė atgniaužti jo pirštus. Jonas greitai žengtelėjo į šoną, pasilenkė ir iš visų jėgų vožė kumščiu Marekui į pažastį. To ranka švystelėjo viršun, lyg būtų nutrūkusi nuo peties, ir Marekas paleido Simonos plaukus. Ji puolė šalin ir tą pat akimirką pastebėjo ant sniego žirkles. Marekas trenkė kita ranka, bet Jonas smūgį atmušė ir užsimojęs visu svoriu taip smogė alkūne į petį, kad sutraškėjęs lūžo Mareko raktikaulis. Vyras rėkdamas parkrito ant sniego. Simona puolė link žirklių, bet Marekas įspyrė jai į pilvą, nesužeistąja ranka sugriebė žirkles ir sviedė jas už savęs. Simona suklykė išvydusi, kad žirklės įsmigo Jonui į dešinę šlaunį. Jo veidas suakmenėjo. Ant sniego pasipylė kraujas. Jonas sugebėjo išsilaikyti ant kojų ir išsitraukęs antrankius atsivedėjęs trenkė jais Marekui per kairę ausį. Tas sustingo, sutrikęs įsistebeilijo priešais save ir kažką suvapėjo. Iš ausies ir nosies ėmė tekėti kraujas. Sunkiai alsuodamas Jonas pasilenkė prie jo ir ant bejėgių rankų uždėjo antrankius.

Erikas bėgo tamsoje paskui autobusą. Atrodė, kad plaučiai tuoj plyš. Priešais matė raudonas galines autobuso šviesas, o toliau priekyje ant medžių žybčiojo ilgosios. Važiuojant pro medį su trenksmu nulėkė galinio vaizdo veidrodis.

Erikas pagalvojo, kad šaltyje sūnus apsaugotas, nes jo kūno temperatūra tokiame ore nukrito bent dešimtadaliu ir to pakanka, kad kraujas būtų tirštesnis. Gal tai padės jam išgyventi, nors yra sužeistas.

Už namo buvo status šlaitas. Erikas pargriuvo, bet vėl atsistojo. Žemiau matėsi apsnigti medžiai ir kalvos. Autobusas jau buvo toli, matėsi tik neryškūs kontūrai ir blyški jį supanti šviesa.

Erikas pasvarstė, ar Lidija bandys važiuoti pakrante ir taip nusigauti į kitą ežero pusę, kur eina senasis miškovežių kelias. Tačiau autobusas sustojo ir pasuko ant ledo. Erikas ėmė šaukti, kad ji sustotų.

Paskui autobusą besivelkanti virvė užsikabino už tiltelio ir nuo autobuso stogo nukrito brezentas.

Erikas artėjo prie maudyklos. Atsidavė dyzelinu. Autobusas buvo nuvažiavęs ledu jau dvidešimt metrų.

Vyras paslydo ir čiuožtelėjo šlaitu, bet pakilęs bėgo toliau. Jam labai trūko oro.

Staiga autobusas sustojo. Eriką apėmė panika, galinės raudonos autobuso lempos ėmė lėtai kilti aukštyn.

Ledas gaudė ir traškėjo. Erikas sustojo pakrantėje, bandydamas ką nors įžvelgti. Aišku tiek, kad ledas įlūžo ir autobuso priekis grimzdo į vandenį. Ratai sukosi vietoje ir dar labiau didino eketę.

Erikas griebė ant maudyklos tiltelio paliktą gelbėjimosi ratą ir pasileido link autobuso. Širdis pašėlusiai daužėsi. Autobusas vis dar laikėsi vandens paviršiuje, o viduje tebedegė šviesa, todėl jis švytėjo kaip ledinis žibinto gaubtas. Vanduo teliūškavo, vis atlūždavo ir juodame vandeny apsiversdavo sunkios ledo lytys.

Erikui pasirodė, kad vandenyje už autobuso šmėkštelėjo baltas veidas.

— Benjaminai! — suriko jis.

Vanduo užliejo ledą aplinkui, — pasidarė slidu. Erikas čiupo virvę, pritvirtintą prie gelbėjimosi rato, apsirišo juosmenį ir tvirtai suveržė. Tada įmetė ratą į eketę, bet apsidairęs vandenyje nieko nematė. Variklis vis dar ūžė ir bildėjo. Galinių žibintų šviesa raudonai nudažė sniegą ir sutrupintą ledą vandenyje.

Autobuso priekis nugrimzdo dar giliau, matėsi tik stogas, žibintai atsidūrė po vandeniu, variklio nebesigirdėjo. Beveik viskas nutilo. Traškėjo tik ledas, o iš vandens kilo burbulai. Staiga Erikas pamatė, kad Benjaminas ir Lidija tebėra autobuse. Autobuso priekis grimzdo vis labiau, o juodu traukėsi į galą. Benjaminas įsikabino į vamzdį. Autobuso stogas virš vairuotojo vietos susilygino su ledu. Erikas puolė link eketės ir užšoko ant autobuso, kuris sulingavo. Už nugaros išgirdo klykiančią Simoną, kuri atbėgo į pakrantę. Erikas nuropojo prie stoglangio, atsistojo ir trenkė į jį koja. Lango duženos pažiro ant sėdynių ir grindų. Jis galėjo galvoti tik apie viena, kaip ištraukti Benjaminą iš skęstančio autobuso. Vyras ėmė leistis žemyn per stoglangį, pakibo įsikabinęs į jo kraštą ir kojomis pasiekęs sėdynės atkaltę nusileido ant grindų. Benjaminas atrodė persigandęs. Jis vilkėjo tik pižamą, iš nosies ir nedidelės žaizdos skruoste bėgo kraujas.

— Tėti, — sušnabždėjo jis.

Erikas nukreipė žvilgsnį ten, kur žiūrėjo Benjaminas. Pačiame autobuso gale stovėjo Lidija su ginklu rankose. Veidas rūstus, lūpos kruvinos. Pats autobuso priekis jau buvo po vandeniu ir toliau pamažu grimzdo, o galas kilo aukštyn. Pro gumines durų tarpines be perstojo veržėsi vanduo.

— Reikia lipti lauk, — sušuko Erikas.

Lidija lėtai papurtė galvą.

— Benjaminai, — tarė jis, nenuleisdamas nuo Lidijos akių. — Lipk man ant pečių ir ropškis lauk per stoglangį.

Benjaminas be žodžių padarė kaip lieptas. Jis svyruodamas priėjo prie tėvo, užlipo ant sėdynės, nuo jos — Erikui ant pečių. Kai įsikabino į stogo kraštą, Lidija pakėlė šautuvą ir iššovė. Erikui neskaudėjo, pajuto tik stiprų smūgį į petį ir pargriuvo. Skausmą ir tekantį šiltą kraują pajuto tik atsistojęs. Benjaminas kabojo ore. Erikas priėjo ir sveikąja ranka padėjo jam užsiropšti, nekreipdamas dėmesio į tai, kad Lidija vėl iškėlė ginklą ir nusitaikė į jį. Sūnus buvo jau ant stogo, kai nugriaudėjo antras šūvis. Šįkart Lidija nepataikė. Kulka prašvilpė pro Eriko klubą ir išdaužė langą šalia jo. Vidun ūžtelėjo ledinis vanduo ir ėmė greitai semti autobusą. Erikas bandė pasiekti stoglangį, bet autobusas pakrypo ant šono ir vyras atsidūrė po vandeniu.

Lediniame vandenyje jis kelioms sekundėms neteko sąmonės, bet atsipeikėjęs ėmė iš panikos mataruoti kojomis ir išsiveržęs į paviršių godžiai įkvėpė oro. Autobusas girgždėdamas lėtai grimzdo į juodą vandenį, apsivertė, Erikas į kažką susitrenkė galvą ir vėl atsidūrė po vandeniu. Ausyse suūžė ir pasidarė nepaprastai šalta. Pro langą matė žibintų nušviestą ežero gelmę. Širdis daužėsi, veidą ir galvą sustingdė šaltis. Ledinis vanduo sukaustė visus pojūčius, jis vos galėjo pajudėti. Autobuso gale matė Lidiją, — ji buvo įsikabinusi į vamzdį, o nugara rėmėsi į sėdynes. Matė stoglangį ir išdaužtą langą, žinojo, kad autobusas skęsta, žinojo, kad reikia plaukti lauk, kuo greičiau, kad reikia kovoti, — bet rankos neklausė. Jautėsi beveik besvoris, nejuto kojų, bandė pajudėti, bet nesisekė suderinti judesių.

Erikas ne iškart pastebėjo, kad vanduo aplink jį kruvinas, — kraujavo jo petys.

Staiga jo ir Lidijos žvilgsniai susidūrė. Lidija ramiai žiūrėjo į jį. Juodu kybojo šaltame vandenyje ir stebėjo vienas kitą.

Lidijos plaukai siūbavo vandenyje, iš nosies perline grandinėle kilo oro burbuliukai.

Erikui ėmė trūkti oro, spausti gerklę, bet jis priešinosi plaučių refleksui įtraukti deguonies. Smilkiniai tvinksėjo, akyse ėmė žaibuoti.

Kūno temperatūra taip nukrito, kad ėmė temti sąmonė, ausyse vis garsiau spengė.

Erikas pagalvojo apie Simoną, apie tai, kad Benjaminas išgyvens. Plūduriuodamas lediniame vandenyje, pasijuto lyg sapnuotų ir netikėtai aiškiai suvokė, kad išmušė mirties akimirka. Iš baimės jam sutraukė skrandį.

Erikas nebesuvokė, kas kur yra, nebejautė savo kūno, šviesos ir tamsos. Vanduo pasidarė šiltas, beveik karštas. Pralėkė mintis, kad tuoj teks išsižioti ir tiesiog pasiduoti, leisti vandeniui užpildyti plaučius, leisti mirčiai ateiti. Galvoje sukosi keistos mintys, bet staiga kažkas nutiko, — įsitempė virvė, kuria buvo apsirišęs juosmenį. Buvo pamiršęs, kad pririšo ją prie gelbėjimosi rato. Virvė už kažko užkliuvo, bet paskui vėl traukė jį į šoną. Jis nieko negalėjo padaryti, neturėjo jėgų. Virvė negailestingai vilko jo bejėgį kūną pro pertvaros vamzdį, aukštyn, link stoglangio. Pakaušis į kažką atsitrenkė, vienas batas nusmuko, ir Erikas atsidūrė atvirame vandenyje, o paskui ant ledo. Vyras matė, kaip autobusas nugrimzdo į gelmę be jo. Apšviestame, tyliai link dugno smingančiame narve sušmėžavo Lidijos veidas.