Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar jūsų ekipažas važiavo į sodybą? Kolegos negalėjo su jumis susisiekti.

— Ten ne ryšio zona. Bet veltui išdeginome benziną. Ten nieko nebuvo.

— Nieko? Jokių pėdsakų aplink namą?

Vyras papurtė galvą.

— Mes patikrinome sniego sluoksnius.

— Kaip suprasti? — paklausė Erikas.

— Nuo gruodžio dvyliktos snigo penkis kartus, tad mes ieškojome pėdsakų penkiuose sniego sluoksniuose.

— Puikiai padirbėta, — pagyrė Jonas.

— Todėl ir užtrukome.

— Ir ten nieko nebuvo? — paklausė Simona.

Vyras papurtė galvą.

— Kaip sakiau, nieko nuo dvyliktos dienos.

— Po velnių, — nusikeikė Jonas tyliai.

— Ar grįšite kartu su mumis? — paklausė vyras.

Jonas papurtė galvą.

— Atvykę tokį kelią iš Stokholmo, važiuosime iki galo.

Vyras gūžtelėjo.

— Jūsų valia.

Jie pamojavo ir nuvažiavo į rytus.

— Kaip gali būti ne ryšio zona, — sušnabždėjo Simona. — Juk Jusis skambino.

Toliau važiavo tylėdami. Simona galvojo tą patį, ką ir kiti: kad ši kelionė gali būti lemtinga klaida, kad juos galbūt apgavo, nurodydami klaidingą kryptį ir pasiųsdami į krištolinį sniego ir ledo pasaulį, į pelkynus ir tamsą. O Benjaminas galbūt guli kažkur kitur, be vaistų, jam gresia pavojus, o galbūt jis jau negyvas.

Buvo vidurdienis, bet čia šiaurėje, Vesterboteno miškuose, tokiu metų laiku diena panaši į naktį: tvyro visiška tamsa, neleidžianti prasiskverbti šviesai. Naktis tokia galinga ir rūsti, kad beveik užgožia aušrą nuo gruodžio iki sausio.

Jie privažiavo Jusio namą, stūksantį sunkioje, tirštoje tamsoje. Oras buvo ledinis, sustingęs ir tarsi trapus. Paskutinį galiuką iki namo jie nuėjo per sniego plutą. Jonas išsitraukė ginklą ir pagalvojo, kad seniai nematė tikro sniego, kad seniai jo nosies nespaudė sausas, atšiaurus šaltis.

Trys nedideli namai buvo išdėstyti pagal raidės U planą. Jų stogus dengė labai stora, banguota sniego danga, palei sienas iki pat nedidelių langelių slūgsojo pusnys. Erikas apsidairė. Aiškiai matėsi ratų žymės, paliktos ano kalnų gelbėtojų automobilio, ir daug žmonių pėdsakų aplink pastatus.

— Viešpatie, — sušnibždėjo Simona ir nuskubėjo link namų.

— Palaukite, — liepė Jonas.

— Čia nieko nėra, čia tuščia, mes...

— Tik atrodo tuščia, — nutraukė Jonas. — Kol kas daugiau nieko nežinome.

Virpėdama iš šalčio, Simona laukė, kol komisaras gurgždančiu sniegu nuėjo link pastatų. Jis sustojo prie vieno lango, pasilenkė ir pažvelgęs vidun išvydo skrynią ir skudurinius kilimėlius. Kėdės buvo sustatytos ant stalo, tuščias šaldytuvas stovėjo praviromis durimis.

Simona pastebėjo, kad Erikas ėmė keistai elgtis. Jis nerimastingai pavaikščiojo pirmyn ir atgal po kiemą, sustojo jo viduryje, perbraukė sau per burną ir kelis kartus apsidairė aplinkui. Jau ketino klausti, kas jam nutiko, bet Erikas pats garsiai pasakė:

— Čia ne ta vieta.

— Čia nieko nėra, — pranešė Jonas nusivylęs.

— Aš sakau, kad čia ne ta vieta, ne Jusio pilaitė, — pasakė Erikas keistu, beveik šaižiu balsu.

— Ką nori pasakyti?

— Čia ne tas namas. Jusis pasakojo, kad jo pilaitė šviesiai žalia, prieškambaryje yra maisto podėlis, stogas skardinis, su aprūdijusiomis vinimis, netoli kraigo — satelitinė antena, o kieme pilna senų automobilių, autobusų, traktorių...

Jonas mostelėjo į sodybą ir tarė:

— Bet čia jo adresas, jis čia registruotas.

— Bet vieta ne ta.

Erikas vėl paėjėjo palei namą ir atsisuko į Simoną ir Joną. Jo žvilgsnis buvo rimtas.

— Čia ne pilaitė, — tarė jis ryžtingai.

Jonas nusikeikė ir pasiėmė mobilųjį, o tada nusikeikė dar smarkiau, prisiminęs, kad jie ne ryšio zonoje.

— Vargu bau, ar čia rasime ko paklausti. Teks važiuoti tol, kol atsiras ryšys, — nutarė komisaras ir įsėdo į automobilį.

Jie atbuline eiga grįžo iki pagrindinio kelio ir jau ruošėsi nuvažiuoti, kai Simona tarp medžių pastebėjo tamsią figūrą. Žmogus stovėjo ramiai nuleidęs rankas ir stebėjo juos.

— Ten! — sušuko ji. — Ten kažkas stovėjo.

Pamiškė kitapus kelio buvo tanki ir tamsi, tarp kamienų buvo pripustyta sniego, medžiai linko nuo balto svorio. Simona iššoko iš automobilio ir patraukė į tą pusę. Jonas šūktelėjo palaukti. Ilgosios automobilio žibintų šviesos atsispindėjo namo languose. Simona stengėsi ką nors įžvelgti tarp medžių. Erikas taip pat išlipo iš automobilio ir pasivijo žmoną.

— Aš mačiau žmogų, — sušnabždėjo ji.

Jonas sustabdė automobilį, mikliai išsitraukė ginklą ir nusekė paskui juos. Simona sparčiai žingsniavo link miško. Ji vėl pastebėjo tarp medžių vyrą, tik jau giliau miške.

— Ei, palaukite, — šūktelėjo ji.

Simona pabėgėjo link jo, bet sustojo išvydusi jo žvilgsnį. Tai buvo senas, visiškai ramus vyras raukšlėtu veidu, labai žemo ūgio, — siekė jai vos iki krūtinės. Jis vilkėjo storą, styrančią striukę ir džinsus, o rankoje laikė žalsvą telefoną. Užvertęs dangtelį, vyras įsikišo telefoną į kišenę.

— Atleiskite, jei trukdau, — atsiprašė Simona.

Vyras kažką pasakė, bet Simona nesuprato. Jis nuleido akis ir kažką sumurmėjo. Erikas ir Jonas atsargiai artinosi. Jonas jau buvo įsikišęs ginklą atgal į striukės kišenę.

— Atrodo, jis kalba suomiškai, — spėjo Simona.

— Palaukite, — tarė Jonas ir suomiškai kreipėsi į vyriškį.

Komisaras ramiai prisistatė, parodė nuotrauką ir ištarė Jusio vardą. Vyras lėtai linktelėjo ir išsitraukė cigarečių pakelį. Jis klausėsi ir tuo pat metu lyg kažko dairėsi užvertęs galvą, išsiėmė vieną cigaretę ir kažko paklausė Jono ramiu, melodingu balsu. Išgirdęs Jono atsakymą, apgailestaudamas papurtė galvą ir pažiūrėjo į Eriką su Simona. Jo žvilgsnyje matėsi užuojauta. Kai senukas pasiūlė jiems užsirūkyti, Erikui dar užteko nuovokos padėkoti ir paimti cigaretę ir plastikinį žiebtuvėlį su Betės Bup atvaizdu.

Samis nugnybė cigaretės filtrą, įsikišo ją tarp lūpų ir prisidegė, o paskui ėmė kažką išsamiai dėstyti. Nusilaužęs šakelę, jis nubrėžė sniege kelis dryžius. Jonas pasilenkė prie to plano sniege, bakstelėjo pirštu ir kažko paklausė, paskui išsitraukė iš vidinės kišenės užrašų knygelę ir persibraižė planą. Grįždama į automobilį, Simona Jonui tyliai padėkojo. Mažasis senelis nusisuko, parodė į mišką ir nupėdino taku tarp medžių.

Jie sparčiu žingsniu grįžo prie automobilio, kurio durys visą laiką stovėjo atviros. Sėdynės buvo spėjusios pritraukti tiek šalčio, kad atsisėdus nugara ir šlaunimis nubėgo šiurpas.

Jonas padavė Erikui lapelį, kuriame buvo perpiešęs senuko planą.

— Jis kalbėjo keista samių tarme, aš ne viską supratau. Kažką minėjo apie Kroiksų giminės žemes.

— Ar jis pažįsta Jusį?

— Taip. Jei teisingai supratau, Jusis turi dar vieną namą — medžioklės trobelę dar giliau miške. Kairėje bus ežeras. Mes galėsime privažiuoti iki pat vietos, kur pastatyti trys akmenys senai samių vasaros stovyklai įamžinti. Nuo tos vietos kelias nebus nuvalytas, ir mums teks eiti pėsčiomis sniego pluta į šiaurę, kol pamatysime seną kemperį.

Jonas pažiūrėjo į Eriką su Simona ir ironiškai šyptelėjęs tarė:

— Senis sakė, jei pajusim po kojomis lūžtantį Jupšerneno ežero ledą, būsime nuėję jau kiek per toli.

Po keturiasdešimties minučių jie sulėtino greitį ir sustojo priešais tris akmenis, iškirstus ir pastatytus Dorotėjos savivaldybės užsakymu. Automobilio žibintų šviesoje viskas atrodė pilka ir šešėliuota. Akmenys kelias sekundes blizgėjo, o paskui vėl dingo tamsoje.