Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Bėgdamas iš šalto priebučio į spiginantį šaltį lauke, Benjaminas išgirdo Anbritos klyksmą ir kosulį.

Lidija nusišluostė nuo skruosto kraują ir apsidairė berniuko.

Jis sparčiai ėjo nukastu taku.

Marekas nusikabino nuo sienos medžioklinį šautuvą, bet Lidija jį sulaikė.

— Čia jam bus gera pamoka, — pasakė ji. — Kasperas basas ir vilki tik pižamą. Kai sušals, grįš pas mamą.

— Kitaip mirs, — pritarė Marekas.

Benjaminas valgė sniegą. Bėgdamas pro automobilių eiles, jis nekreipė dėmesio į skausmą. Pargriuvo, bet vėl atsistojo, dar kiek pabėgo, bet nebejautė pėdų. Marekas name kažką rėkė. Benjaminas žinojo, kad nepabėgs nuo jo, kad yra per silpnas ir per mažas. Geriausia bus pasislėpti tamsoje, o kai viskas nurims, nueiti prie ežero. Gal ten bus koks žvejys su grąžtu. Jusis minėjo, kad Jupšernenas užšalo tik prieš savaitę, nes žiemos pradžia buvo nešalta.

Berniukas turėjo sustoti. Ranka atsirėmęs į surūdijusį automobilį pasiklausė, ar jie nesiveja, pažvelgė į tamsią pamiškę ir patraukė pirmyn. Toli nenueis, nes kūnas degė iš skausmo ir šalčio. Jis pargriuvo. Tada palindo po sustirusiu brezentu, kuriuo buvo apdengtas traktorius, ir sušalusia žole nuropojo gilyn. Prašliaužęs po dar vienu automobiliu atsistojo ir suprato, kad atsidūrė tarp dviejų autobusų. Apgraibomis surado atvirą langą, šiaip ne taip užlipo ant didelės autobuso padangos ir įsigavo vidun. Tamsoje ant vienos sėdynės rado kelis senus kilimus ir susisuko į juos.

53

Ketvirtas advento sekmadienis, gruodžio dvidešimtosios rytas

Raudoni Vilhelminos oro uosto pastatai stovėjo vieniši baltose Laplandijos platybėse. Dešimta ryto, bei prieblanda dar buvo tiršta. Prožektoriai apšvietė betoninį nusileidimo taką. Po pusantros valandos skrydžio jie lėtai riedėjo link oro uosto pastato.

Laukimo salėje buvo šilta ir stebėtinai jauku. Per garsiakalbius sklido kalėdinė muzika, o iš krautuvėlės — kavos kvapas. Regis, kad ta krautuvėlė atliko tris funkcijas: spaudos kiosko, informacijos biuro ir kavinės. Prie krautuvėlės buvo iškabinti samiški rankdarbiai, peiliai sviestui, kaušai ir beržo tošies krepšeliai. Simona dirstelėjo į kelias samiškas kepures. Jai suspaudė širdį dėl šios labai senos medžiotojų kultūros, kuri priversta rodyti tik kepures su raudonais kutais pokštų ieškantiems turistams. Laikas nustūmė į praeitį samių šamanus. Dabar jų būgneliai meavrresgarri kabinami ant sienų virš sofos, o elnininkystė virsta pramoga turistams.

Jonas išsitraukė telefoną ir ėmė rinkti numerį tuo pat metu, kai Erikas parodė į taksi autobusiuką, laukiantį prie tuščio išėjimo. Jonas papurtė galvą ir ėmė su kažkuo kalbėti, vis labiau irzdamas. Erikas ir Simona girdėjo iš telefono sklindantį balsą. Kai Jonas išjungė pokalbį, jo veidas buvo paniuręs, o ledinis žvilgsnis išdavė susirūpinimą.

— Kas atsitiko? — paklausė Erikas.

Ištempęs kaklą Jonas pažvelgė pro langą.

— Policininkai, kurie važiavo patikrinti sodybos, dar negrįžo, — pasakė jis lyg išsiblaškęs.

— Nieko gero, — tarė Erikas tyliai.

— Pakalbėsiu su komisariatu.

Simona ėmė tempti Eriką.

— Juk negalime čia sėdėti ir jų laukti.

— Mes nelauksime, — pasakė Jonas. — Mums atsiųs automobilį, jis jau turėjo būti čia.

— Viešpatie, — atsiduso Simona, — kodėl viskas taip ilgai trunka.

— Čia kiti atstumai, — pasakė Jonas. Jo akys žybtelėjo.

Simona gūžtelėjo. Jie pasuko link išėjimo ir atsidūrė kitokiame — sausame šaltyje.

Staiga prie jų sustojo du tamsiai mėlyni automobiliai ir iš jų išlipo pora vyrų, vilkinčių ryškiai geltonas kalnų gelbėtojų uniformas.

— Jonas Lina? — paklausė vienas iš jų.

Jonas linktelėjo.

— Turėjome atsiųsti jums automobilį.

— Kalnų gelbėtojai? — sunerimo Erikas. — O kur policija?

Vienas iš vyrų kiek pasirąžė ir rimtai paaiškino:

— Šiuose kraštuose mes mažai kuo skiriamės — policija, muitinė, kalnų gelbėjimo tarnyba — kai reikia, mes pavaduojame vieni kitus.

— Šiuo metu trūksta žmonių, — pridūrė antras. — Kalėdos ant nosies ir visa kita...

Jie nutilo. Eriką apėmė neviltis. Jau žiojosi kažką sakyti, bet Jonas spėjo pirmiau:

— Ar turite žinių iš ekipažo, kuris važiavo patikrinti sodybos?

— Jie neatsiliepia nuo septynių ryto.

— Kiek laiko trunka iki ten nuvažiuoti?

— Jei važiuosite iki Sutmės, reikės vienos ar dviejų valandų.

— Dviejų su puse, — pataisė kitas, — turint galvoje metų laiką.

— Kuris automobilis mūsų? — paklausė Jonas nekantriai ir patraukė link vieno iš jų.

— Na, nežinau.

— Duokite tą, kurio bakas pilniausias.

— Gal man patikrinti? — pasisiūlė Erikas.

— Mano bake keturiasdešimt septyni, — greitai atsakė vienas.

— Tada tu turi dešimčia litrų daugiau už mane.

— Puiku, — nutarė Jonas, atidarydamas dureles.

Jie susėdo į šiltą automobilį. Jonas paėmė iš vyro raktelius ir paprašė, kad Erikas nustatytų kryptį visiškai nauja GPS.

— Palaukite, — šūktelėjo Jonas vyrams, lipantiems į kitą automobilį, ir tie sustojo. — Ar patruliai, kurie šįryt išvažiavo į sodybą, taip pat kalnų gelbėtojai?

— Taip, visi.

Jie pasuko į šiaurės vakarus palei Volgšiono ežerą link Brenbeko gyvenvietės, paskui maždaug vos už kilometro išvažiuos į kelią „45”, tada tiesiai į vakarus tik dešimt kilometrų, o iš ten pasuks į vingiuotą kelią ir taip važiuos kiek daugiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų į pietus nuo Klimpfjelo gyvenvietės link Daimadaleno.

Jie važiavo tylėdami. Kai Vilhelmina liko toli už nugaros ir jie išvažiavo į kelią link Sutmės, dangus lyg ir pašviesėjo. Kraštovaizdis atrodė lyg platesnis dėl keistos, švelnios šviesos. Tolumoje matėsi kalnų kontūrai, aplink plytėjo ežerai.

— Žiūrėkit, — tarė Erikas. — Prašviesėjo.

— Juk čia būna apniukę ištisas savaites, — priminė Simona.

— Sniegas atspindi šviesą, prasiskverbusią pro debesis, — paaiškino Jonas.

Simona atrėmė galvą į langą. Jie važiavo pro apsnigtus miškus, pro milžiniškas iškirstas baltas plynes, pro tamsius pelkynus, pro ežerus, didelius kaip bekraštės lygumos. Pravažiavo iškabas su tokiais pavadinimais kaip Jetnemė ir Trolklintenas, važiavo palei ilgą Longselės upę. Tamsoje vos galėjo įmatyti nepaprastai gražų ežerą, kurio pavadinimas, kaip skelbė iškaba, buvo Mevatnetas. Jo statūs, sušalę, aplediję krantai duksliai žvilgėjo nuo sniego atsispindinčioje šviesoje.

Pavažiavus beveik pusantros valandos tai tiesiai šiaurėn, tai vakaruosna, kelias ėmė siaurėti ir leistis beveik iki pat milžiniško Borgašiono ežero. Dabar jie pasiekė Dorotėjos savivaldybę ir artėjo link Norvegijos sienos. Kraštovaizdis pasišiaušė aukštomis, aštriomis kalnų viršūnėmis. Priešais artėjantis automobilis staiga ėmė signalizuoti šviesomis, o paskui perjungė į trumpąsias. Jonas pasuko į kelkraštį, sustojo ir žiūrėjo, kaip anas automobilis atbulas grįžta link jų.

— Kalnų gelbėtojai, — teištarė komisaras pamatęs, kad anas automobilis lygiai toks pat.

Jonas nuleido langą ir salono šiluma išgaravo lediniame ore.

— Ar jūs iš Stokholmo? — šūktelėjo vienas iš vyrų aname automobilyje. Aiškiai girdėjosi ryškus suomiškas akcentas.

— Taip, čia mes, — atsakė Jonas suomiškai. — Čia mes tie miesčionys.

Juodu nusijuokė. Paskui Jonas paklausė švediškai: