Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Koridoriuje ant sienų kabojo pagyrimo raštai. Patalpą apšvietė sieninis žalvarinis šviestuvas su tamsintais gaubtais. Ant grindų, išklotų linoleumu, stovėjo plastikinis maisto prekių parduotuvės „Ica” maišelis su užrašu „Kokybė, rūpestis, aptarnavimas”.

— Turiu nusišikti, — pasakė Jusis ir paleido pavadėlį. — Grįžęs iš lauko, palauk priebutyje.

Jusis susiėmė už pilvo ir pūškuodamas užsirakino tualete. Benjaminas dirstelėjo link kambario ir per durų plyšį pamatė plačią Anbritos nugarą. Marekas kalbėjo apie graikišką picą.

Koridoriuje ant kabliuko kabojo Lidijos miško žalumo striukė. Benjaminas apieškojo kišenes ir rado namo raktus, aukso spalvos piniginę ir savo mobilųjį telefoną. Jam suspurdėjo širdis, kai pamatė, kad baterijos dar užteks bent vienam pokalbiui. Jis išsmuko į priebutį, praėjo pro maisto podėlio duris ir išlindo į stingdantį šaltį. Ryšys buvo blogas. Vaikas basas paėjėjo nukastu taku link malkinės. Tamsoje šmėkšojo kieme stovintys seni apsnigti automobiliai ir autobusai. Rankos sustingo ir drebėjo iš šalčio. Pirmiausia rado mamos numerį. Paspaudė jį ir drebančia ranka priglaudė telefoną prie ausies. Pasigirdo pirmas signalas ir tuo pat metu atsidarė namo durys ir išėjo Jusis. Juodu žiūrėjo vienas į kitą. Benjaminas pamiršo paslėpti telefoną. Gal reikėtų bėgti, bet kur? Jusis artėjo dideliais žingsniais. Jis buvo išblyškęs ir susijaudinęs.

— Ar jau baigei? — paklausė jis garsiai.

Priėjęs pažvelgė Benjaminui į akis, tarsi sudarydamas nebylų sandėrį. Paėmęs iš jo telefoną, vyras patraukė link malkinės. Kaip tik tada laukan išėjo Lidija.

— Ką jūs ten darote?

— Atnešiu daugiau malkų, — šūktelėjo Jusis, paslėpęs telefoną po striuke.

— Aš baigiau, — tarė Benjaminas.

Lidija laukė jo prieangyje ir atidariusi duris įleido vidun.

Vos įėjęs į malkinę, Jusis pažvelgė į šviesiai mėlyną telefono ekraną ir išvydo adresatą mama. Buvo šalta, bet galėjai užuosti medienos ir sakų kvapą. Malkinėje buvo beveik aklina tamsa, šviesą skleidė tik telefonas. Jusis priglaudė telefoną prie ausies ir tą pat akimirką išgirdo balsą.

— Alio? — tarė vyriškas balsas. — Alio?

— Ar čia Erikas? — paklausė Jusis.

— Ne, čia...

— Mano vardas Jusis. Ar galite Erikui pranešti, — tai svarbu, kad mes čia, mano namuose, aš, Lidija, Marekas ir...

Staiga Jusio pašnekovas sukriokė. Kažkas subildėjo, sutraškėjo, sukosėjo, pasigirdo moters verksmas ir aimana, o paskui viskas nutilo ir pokalbis nutrūko. Jusis pažiūrėjo į telefoną, ketindamas paskambinti kitu numeriu, bet staiga baterija išsikrovė. Telefonas užgeso ir tą pat akimirką atsidarė malkinės durys ir įžengė Lidija.

— Per durų plyšius mačiau tavo ryškiai mėlyną aurą, — pareiškė ji.

Jusis paslėpė telefoną už nugaros, įsikišo jį į kišenę ir ėmė rinkti malkas.

— Eik vidun. Aš pati parnešiu.

— Ačiū, — tarė jis ir išėjo iš malkinės.

Eidamas link namo matė, kaip langų šviesoje žiba sniego kristalai. Po kojomis gurgždėjo sausas sniegas. Už nugaros pasigirdo slysčiojantys žingsniai ir gilus, pridusęs alsavimas. Jusis spėjo pagalvoti apie savo šunį Kastro, kai jis buvo dar mažas ir puriame sniege gaudydavo peles. Vyras šyptelėjo. Ūmai kažkas trenkė jam per galvą taip, kad jis vos nepargriuvo ant pilvo, tačiau jį sulaikė pakaušyje įstrigęs kirvis. Jusis stovėjo nejudėdamas, nuleidęs rankas. Lidija paklebeno kirvį ir ištraukė. Jusis juto sprandu ir nugara bėgantį kraują. Vyras parklupo, parkrito veidu į sniegą, pasispardė ir apsivertė ant nugaros, ketindamas stotis. Jo regėjimas greitai temo, bet per kelias paskutines sąmoningas sekundes spėjo išvysti Lidiją, užsimojančią virš jo kirviu.

52

Ketvirtas advento sekmadienis, gruodžio dvidešimtos rytas

Benjaminas susigūžęs tupėjo prie sienos už televizoriaus. Jį baugino baisus svaigulys, buvo sunku sutelkti žvilgsnį į vieną tašką. Bet blogiausia — troškulys. Gyvenime dar nesijautė toks ištroškęs. Alkis aprimo, bet nedingo, maudė skrandį ir žarnas. Jį užgožė troškulys ir sąnarių skausmas. Troškino taip, kad, regis, uždus, lyg gerklė būtų išopėjusi. Vos galėjo ryti, nebuvo seilių. Berniukas galvojo apie dienas, praleistas ant grindų šiame name, kaip jie — jis pats, Lidija, Marekas, Anbrita — ištisas dienas tūnojo vieninteliame apstatytame kambaryje nieko neveikdami.

Benjaminas girdėjo, kaip po sniego danga trakši stogas. Prisiminė, kaip jo gyvenime atsirado Lidija, — kaip ji vieną dieną bėgte pasivijo jį, grįžtantį iš mokyklos.

— Pamiršai, — šūktelėjo ji ir padavė kepurę.

Jis sustojo ir padėkojo. Moteris keistai pažiūrėjo į jį ir paklausė:

— Tu Benjaminas, ar ne?

Jis paklausė, iš kur ji žino jo vardą. Lidija paglostė jam plaukus ir pasakė, kad tai ji davė jam gyvybę.

— Bet aš pavadinau tave Kasperu. Noriu vadinti tave Kasperu.

Ir padavė jam šviesiai mėlynus nertus kūdikio drabužėlius.

— Nunėriau, kai dar buvai mano pilve, — sušnabždėjo ji.

Jis paaiškino Lidijai, kad jo vardas — Benjaminas Peteris Barkas, kad jis negali būti jos vaikas. Jam pagailo tos moters, todėl stengėsi kalbėti ramiai ir maloniai. Lidija klausėsi šypsodamasi, o paskui tik melancholiškai palingavo galva.

— Paklausk savo tėvų, paklausk jų, ar tu tikrai jų vaikas. Bet jie tiesos nepasakys. Jie negalėjo turėti vaikų. Pastebėsi, kad jie meluoja. Jie meluos, nes bijos tavęs netekti. Tu nesi jų vaikas. Galiu papasakoti tikrąją tavo istoriją. Tu esi mano. Tai tiesa. Ar nematai, kad mes panašūs? Mane privertė atiduoti tave įsivaikinti kitiems.

— Bet aš nesu įvaikintas.

— Taip ir žinojau... Žinojau, kad jie tau tiesos nepasakys.

Benjaminas pagalvojo ir staiga suprato, kad tai galėtų būti tiesa, nes jau senokai jautėsi kitoks.

Lidija žiūrėjo į jį ir šypsojosi.

— Negaliu to įrodyti. Turi pasitikėti savo jausmais, turi pajusti. Tada suprasi, kad tai tiesa.

Jie išsiskyrė, bet kitą dieną Lidija atėjo vėl. Juodu nuėjo į kavinę, kur ilgai kalbėjosi. Lidija papasakojo, kaip buvo priversta jo atsisakyti, bet niekada jo nepamiršusi, galvojusi apie jį kasdien nuo pat gimimo, kai buvo iš jos atimtas. Ji ilgėjosi sūnaus kiekvieną savo gyvenimo minutę.

Benjaminas viską papasakojo Aidai ir juodu sutarė, kad tėvai apie tai nieko nesužinos, kol jis visko neapgalvos. Jis norėjo pirma geriau pažinti Lidiją ir apsvarstyti, ar tai galėtų būti tiesa. Lidija susisiekė su juo per Aidą, kuri davė jai savo elektroninio pašto adresą. Lidija atsiuntė šeimos kapo nuotrauką.

— Noriu, kad žinotumei, kas tu esi. Čia ilsisi tavo giminės, Kasperai. Vieną dieną mudu ten nuvažiuosime. Tik mudu.

Benjaminas buvo beveik patikėjęs ja. Norėjo tikėti. Lidija buvo įdomi. Vaikui buvo keista, kad kažkas jo taip ilgėjosi, taip mylėjo. Lidija davė jam dovanų, daiktų iš savo vaikystės, pinigų, knygų, fotoaparatą. O jis — savo piešinių ir daiktų iš vaikystės. Ji netgi pasirūpino, kad tas Vailordas liautųsi jį persekiojęs. Vieną dieną ji tiesiog padavė jam lapą, kuriame Vailordas buvo parašęs, jog pasižada nebesiartinti prie Benjamino ir jo draugų. Jo tėvams tai niekada nebūtų pavykę. Benjaminui vis labiau atrodė, kad tėvai — žmonės, kuriais jis tikėjo visą gyvenimą — elgiasi kaip melagiai. Jis pyko, kad jie niekada su juo nesikalbėdavo, niekada nebuvo parodę, kad jis iš tikrųjų jiems svarbus.

„Koks aš kvailys”, — pagalvojo Benjaminas apie save.