Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Erikas linktelėjo ir laukė, ką Jonas dar pasakys. Tas sunkiai atsiduso ir tarė:

— Ekskrementų ir šlapimo likučių tyrimai parodė, kad...

Jis papurtė galvą.

— Kad vaikas ten gyveno gana ilgai, tikriausiai trejus metus, o paskui buvo nužudytas.

Simona ir Erikas tylėjo. Ant jų krito sniegas. Tolumoje riaumodami kilo lėktuvai.

— Kitaip tariant, jūs, Erikai, buvote teisus... Lidija laikė narve vaiką ir įsivaizdavo, kad jis yra jos.

— Taip, — nutęsė Erikas vos girdimai.

— Ji nužudė berniuką, kai suprato, ką papasakojo per hipnozę ir kuo tai gali baigtis.

— Aš pamaniau, kad klydau, ir susitaikiau su tuo, — prisipažino Erikas ir pažvelgė į apsnigtą nusileidimo taką.

— Todėl ir metėte hipnozę?

— Taip.

— Manėte, kad suklydote, ir pažadėjote daugiau niekada neužsiimti hipnoze.

Simona perbraukė kaktą drebančia ranka.

— Lidija sužinojo, kad sulaužei savo pažadą, ir pamatė Benjaminą, — ištarė Simona tyliai.

— Ne. Greičiausiai ji sekė mus visą laiką, — sušnabždėjo Erikas.

— Lidija buvo paleista iš psichiatrinės ligoninės prieš du mėnesius, — pasakė Jonas. — Ji ne iškart susipažino su Benjaminu. Galbūt ją sulaikydavo jūsų pažadas nehipnotizuoti.

Jonas prisiminė savo spėjimą, jog Lidijai atrodė, kad Joakimas Samuelsonas kaltas dėl aborto, po kurio ji liko nevaisinga. Todėl ji pagrobė Joakimo sūnų Johaną. O paskui Lidija nutarė, kad dėl Eriko hipnozės ji buvo priversta Johaną nužudyti, todėl kai Erikas ėmėsi hipnotizuoti Josefą, ji pagrobė Benjaminą.

Erikas atrodė be galo rimtas ir rūstus. Jis jau žiojosi sakyti, kad sulaužydamas pažadą greičiausiai išgelbėjo Evelinai gyvybę, bet nespėjo, nes prie jų priėjo jaunesnysis policininkas.

— Reikia eiti, — pranešė jis. — Lėktuvas kyla po dešimties minučių.

— Ar kalbėjote su Dorotėjos policija? — paklausė Jonas.

— Negaliu susisiekti su ekipažu, kuris išvyko į tą sodybą.

— Kodėl?

— Nežinau. Tenykščiai kolegos sako, kad bando susisiekti su jais jau beveik valandą.

— Po velnių, ko nesiunčia pastiprinimo, — pyktelėjo Jonas.

— Aš sakiau tą patį, bet jie nutarė palaukti.

Eidamas link laukiančio lėktuvo, kuris nuskraidins juos į Vilhelminos oro uostą pietų Laplandijoje, Erikas staiga trumpam pajuto palengvėjimą, — pasirodo, jis tada visgi buvo teisus.

Jis atlošė veidą krintančiam sniegui, kurį vėjas pustė ir nešiojo sūkuriais, kartais lengvai pažerdamas, kartais drėbdamas kąsniais. Simona atsisuko ir paėmė Eriką už rankos.

51

Ketvirtadienis, gruodžio septynioliktoji

Benjaminas gulėjo ant grindų ir klausėsi, kaip girgžda linguojantis supamasis krėslas, kurio pavažos tarsi prilipdavo kelioms sekundėms prie blizgančio linoleumo. Jam labai skaudėjo sąnarius. Krėslas lėtai lingavo. Kažkas sugirgždėjo, vėjas subarškino skardinį stogą. Staiga sužvangėjo stora priemenės durų spyruoklė, koridoriuje pasigirdo sunkūs žingsniai. Kažkas patrypčiojo, nukrėsdamas sniegą. Benjaminas pakėlė galvą, norėdamas pamatyti, kas įeis, bet šuns antkaklis užveržė kaklą.

— Gulėk, — sumurmėjo Lidija.

Jis vėl nuleido galvą ant šiurkščiavilnio ilgaplaukio kilimo, atsiduodančio dulkėmis.

— Po trijų dienų bus ketvirtas advento sekmadienis, — priminė Jusis. — Reikėtų išsikepti imbierinių sausainių.

— Sekmadieniai skirti auklėjimui ir niekam daugiau, — pareiškė Lidija sūpuodamasi.

Marekas kažko išsiviepė, bet iškart surimtėjo.

— Juokis, juokis, — burbtelėjo Lidija.

— Ne, nieko.

— Aš noriu, kad mano šeima džiaugtųsi, — pasakė Lidija paniurusi.

— Mes džiaugiamės, — patikino Marekas.

Ant grindų buvo šalta, traukė skersvėjis, už televizoriaus tarp laidų judėjo dulkių pūkai. Benjaminas vis dar vilkėjo ta pačia pižama. Jis prisiminė dieną, kai buvo atvežtas į Jusio pilaitę. Jau tada buvo pasnigę, o nuo to laiko ir snigo, ir atsileido, ir vėl pašalo. Marekas vedė jį link namo tarp automobilių — senų, apsnigtų autobusų ir automobilių griaučių, sukrautų į stirtas. Vaikas ėjo basas, pėdas degino šaltis. Atrodė, kad juda kanalu tarp didelių, apsnigtų automobilių. Name degė šviesa. Jusis išėjo į prieangį, laikydamas medžioklinį šautuvą, bet pamatęs Lidiją tarsi susmuko, lyg netekęs jėgų. Ji buvo nelaukiama ir nepageidaujama, bet jis nesipriešins, tiesiog paklus jos valiai kaip galvijas. Priėjęs Marekas paėmė iš jo ginklą, o Jusis tik palingavo galva. Paskui į prieangį išėjo Anbrita. Jusis sumurmėjo, kad čia jo sugyventinė ir kad jai reikėtų leisti išeiti. Išvydusi antkaklį ant Benjamino kaklo, Anbrita išbalo ir apsisukusi norėjo grįžti vidun, bet nespėjo uždaryti durų, — Marekas įrėmė į tarpdurį šautuvą ir šypsodamasis paklausė, ar galima įeiti.

— Gal aptarkime, ką valgysime per Kalėdas? — baikščiai paklausė Anbrita dabar.

— Svarbiausia, kad būtų silkės ir vyniotinio, — pasakė Jusis.

Lidija suirzusi atsiduso. Benjaminas pažvelgė į aukso spalvos šviestuvą su keturiomis lemputėmis ir ventiliatoriumi viduryje. Keturi nejudantys sparnai metė ant baltų lubų šešėlį, panašų į pilką gėlę.

— Berniukui reikėtų mėsos kukuliukų, — pasiūlė Jusis.

— Pamatysim, — atkirto Lidija.

Marekas nusispjovė į gėlės vazoną ir pažvelgė į tamsą lauke.

— Praalkau.

— Šaldiklyje turime daug briedienos ir stirnienos, — pasakė Jusis.

Marekas nuėjo prie stalo, dirstelėjo į duonos krepšelį ir atsilaužęs gabalėlį traškios duonos įsikišo į burną. Pastebėjusi, kad Benjaminas žiūri į viršų, Lidija timptelėjo už pavadėlio, ir vaikas sukosėjęs vėl nuleido galvą ant grindų. Jis buvo alkanas ir pavargęs.

— Man greitai reikės vaistų, — tarė jis.

— Puikiai apsieisi ir be jų, — atrėžė Lidija.

— Man leidžia vaistus kartą per savaitę, o praėjo jau daugiau kaip savaitė nuo...

— Tylėk.

— Aš mirsiu, jei...

Lidija taip stipriai trūktelėjo pavadį, kad Benjaminas sucypė iš skausmo ir pravirko, bet Lidija vėl timptelėjo kad jis užsičiauptų.

Marekas įjungė televizorių. Garsas traškėjo, girdėjosi kažkoks balsas. Gal tai sporto laida. Marekas junginėjo kanalus, bet televizorius vaizdo nerodė, tad vyras jį išjungė.

— Reikėjo iš ano namo pasiimti televizorių.

— Čia nėra kabelinių kanalų, — paaiškino Jusis.

— Tu — kvailys, — metė Lidija.

— O kodėl neveikia satelitinė antena? — paklausė Marekas.

— Nežinau, — atsakė Jusis. — Kartais čia labai stipriai pučia. Gal ji nukrypo.

— Tai sutvarkyk.

— Pats tvarkyk!

— Baikit ginčytis, — liepė Lidija.

— Vis tiek per televizorių tik nesąmones rodo, — sumurmėjo Jusis.

— Man patinka „Šok su manimi”, — pasakė Marekas.

— Ar man galima į tualetą? — paklausė Benjaminas tyliai.

— Tu šlapiniesi lauke, — nutarė Lidija.

— Gerai.

— Marekai, išvesk jį.

— Tegu veda Jusis.

— Jis pats gali, — nesutiko Jusis. — Juk niekur nepabėgs. Lauke penki laipsniai šalčio ir toli iki...

— Išvesk jį, — nutraukė Lidija. — O aš pasaugosiu Anbritą.

Atsisėdus Benjaminui apsvaigo galva. Jusis perėmė iš Lidijos pavadėlį. Benjamino keliai buvo sustingę, todėl pradėjus eiti iki pat šlaunų nuvėrė skausmas. Kiekvienas žingsnis kėlė siaubingą skausmą, bet vaikas sukando dantis, kad neišleistų nė garso. Jis nenorėjo erzinti Lidijos.