Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Daktaras Langfeltas jau laukė tarpduryje.

— Policija? — paklausė jis retoriškai ir ištiesė plačią, putnią ranką. Jonas nustebo, kad jo rankos paspaudimas buvo labai minkštas, gal pats minkščiausias, kokį teko pajusti.

Gydytojas nežymiai kilstelėjo ranką, kviesdamas užeiti, ir be jokios išraiškos veide tarė:

— Prašau į mano kabinetą.

Kabinetas nustebino savo dydžiu. Palei sienas stovėjo didelės lentynos, pridėtos knygų vienodais viršeliais. Čia nebuvo jokių papuošimų, paveikslų ar nuotraukų. Tik ant durų kabojo vaikiškas piešinys — mėlyna ir žalia kreidele nupieštas žmogeliukas, kokius piešia trimečiai: veidas su akimis, nosimi ir burna, o tiesiai po juo nubrėžtos kojos ir kojos. Galima sakyti, kad tokie žmogeliukai neturi kūno, galva ir yra jų kūnas.

Daktaras Langfeltas priėjo prie savo rašomojo stalo, kuris beveik visas buvo apkrautas dokumentų šūsnimis. Jis nukėlė nuo lankytojų kėdės seno modelio telefoną ir vėl ranka padarė nežymų judesį, kurį Jonas suprato kaip kvietimą sėstis.

Daktaras mąsliai pažiūrėjo į komisarą. Jo sudribęs ir raukšlėtas veidas atrodė tarsi negyvas, lyg būtų suparalyžiuotas.

— Ačiū, kad skiriate man laiko. Juk šiandien šeštadienis...

— Žinau, ko norite paklausti, — nutraukė gydytojas komisarą. — Norite informacijos apie mano pacientę Lidiją Evers.

Jonas žiojosi kažką sakyti, bet gydytojas mostu jį sustabdė.

— Tikiuosi, kad žinote, jog mes negalime kalbėti apie paciento ligą, be to...

— Įstatymus aš išmanau, — nutraukė Jonas. — Jei įvykdytas nusikaltimas, už kurį galima skirti daugiau kaip dvejų metų kalėjimo bausmę, tada...

— Taip, taip, taip.

Gydytojas nevengė žiūrėti Jonui į akis, tiesiog jo žvilgsnis pasirodė abejingas.

— Žinoma, galėčiau iškviesti jus apklausai, — pasakė Jonas taikiai. — Prokuroras kaip tik ruošia leidimą areštuoti Lidiją Evers. Savaime suprantama, tada pareikalausime ir paciento ligos istorijos.

Langfeltas surėmė delnus ir pabaksnojo pirštus, apsilaižė lūpas.

— Tiesiog... Aš tik... Tiesiog aš noriu garantijos.

— Garantijos?

Langfeltas linktelėjo.

— Nenoriu, kad būtų minima mano pavardė.

Jonas pažvelgė gydytojui į akis ir iškart suprato, kad jis nėra abejingas, o tik stengiasi paslėpti baimę.

— To aš negaliu pažadėti, — nukirto jis.

— O jei labai paprašysiu?

— Aš nepalenkiamas.

Gydytojas atsirėmė į kėdės atlošą. Jo lūpų kampučiai vos trūkčiojo, — tai buvo vienintelis požymis, kad jis jaudinasi, ir apskritai vienintelis gyvybingesnis judesys.

— Ką norite sužinoti?

Jonas palinko į priekį ir tarė:

— Viską, aš noriu žinoti viską.

Jonas išėjo iš kabineto po valandos. Dirstelėjo į priešingoje pusėje esantį koridorių, bet moters ilga suknele nesimatė. Skubiai leisdamasis laiptais pamatė, kad lauke jau visai sutemo, parko ir medinių atramų visai nesimatė. Registratūros darbuotoja turbūt jau buvo išėjusi namo. Lauko durys buvo užrakintos. Pastate vyravo visiška tyla, nors Jonas žinojo, kad čia yra šimtai pacientų.

Drebėdamas iš šalčio jis įsėdo į automobilį ir išsuko iš didelės stovėjimo aikštelės.

Jį trikdė vienas dalykas. Kažkas praslydo pro jo dėmesį. Komisaras bandė prisiminti akimirką, kada jam ėmė atrodyti keista.

Gydytojas paėmė aplanką, vieną iš visiškai vienodų, kurių buvo prikrautos lentynos, spragtelėjo į jį ir tarė: „Štai ji.”

Nuotraukoje Lidija buvo gana graži — chna dažyti plaukai iki juosmens ir keistas, lyg ir linksmas žvilgsnis, bet jame galėjai pastebėti ir prašymą, ir įtūžį tuo pat metu.

Pirmą kartą ligoninėje Lidija atsidūrė dešimties metų. Priežastis — ji nužudė savo jaunesnį brolį Kasperą. Vieną sekmadienį ji suknežino jam galvą medine lazda. Gydytojui mergaitė paaiškino, kad mama vertė ją auklėti brolį. Lidija turėdavo rūpintis broliu, kai mama dirbdavo arba miegodavo, ji turėdavo jį auklėti ir bausti.

Lidija atsidūrė ligoninėje, o motina — kalėjime už smurtą prieš vaikus. Kasperui buvo treji metukai.

— Lidija neteko šeimos, — sušnabždėjo Jonas ir įjungė langų valytuvus, kai pravažiuojantis autobusas visiškai aptaškė langus.

Daktaras Langfeltas gydė Lidiją tik stipriais, baimę slopinančiais psichotropiniais vaistais, bet netaikė jokio; terapijos. Jis manė, kad mergaitė taip pasielgė verčiama motinos. Gydytojas rekomendavo apgyvendinti ją pataisos namuose jauniems nusikaltėliams. Kai jai sukako aštuoniolika, Lidija iš registro dingo. Ji grįžo į savo namus ir gyveno kartu su vaikinu, su kuriuo susipažino jaunimo namuose. Po penkerių metų ji vėl pateko į registrą, kai buvo paguldyta į uždaro tipo psichiatrinę ligoninę pagal dabar nebegaliojantį įstatymą, — už keliskart pasikartojusį vaiko sumušimą žaidimų aikštelėje.

Ji antrą kartą tapo daktaro Langfelto paciente. Paleidimo iš ligoninės sąlyga — dalyvauti specialiame patikrinime.

Langfeltas neutraliu balsu papasakojo, kad Lidija kelis kartus nuėjo į žaidimų aikštelę, išsirinko vieną vaiką, penkiametį berniuką, kurį nusiviliojo atokiau ir primušė. Ji buvo atėjusi ten dar kelis kartus, kol ją galiausiai pagavo. Paskutinį kartą vaiką taip sumušė, kad jo gyvybei iškilo pavojus.

— Lidija išbuvo Ulerokerio psichiatrinėje klinikoje šešerius metus. Ji visą laiką buvo gydoma, — pasakė gydytojas ir liūdnai šyptelėjo. — Jos elgesys buvo pavyzdingas. Moteris kėlė tik vieną rūpestį, — nuolat sudarydavo sąjungas su kitais pacientais, burdavo aplink save grupes, iš kurių reikalaudavo visiško paklusnumo.

„Ji kūrė šeimą”, — pagalvojo Jonas, sukdamas link Fridhemo sankryžos, ir staiga prisiminė personalo šventę Skansene. Pasvarstė, gal apsimesti, kad pamiršo, bet paskui nutarė, kad reikia išpildyti pažadą Anjai.

Langfeltas užsimerkė ir trindamas smilkinius pasakojo toliau:

— Po šešerių metų, per kuriuos Lidija nesukėlė jokių incidentų, paleidome ją namo.

— Visai jokių incidentų?

Langfeltas pagalvojo.

— Kai kas atsitiko, bet negalėjome įrodyti.

— Kas atsitiko?

— Vienai pacientei buvo sužalotas veidas. Ji tvirtino pati įsikirpusi, bet ėjo gandas, kad tai padarė Lidija Evers. Kiek prisimenu, kalbos neturėjo rimtesnio pagrindo.

Langfelto veido išraiška rodė, kad jis nori tęsti.

— Tęskite, — paprašė Jonas.

— Jai buvo leista grįžti į tėvų namus. Ji vis dar ateidavo gydytis, elgėsi nepriekaištingai. Nebuvo jokio pagrindo, visiškai jokio pagrindo įtarti, kad ji apsimetė norinti pasveikti. Po dvejų metų gydymas ėjo į pabaigą. Ji pasirinko terapiją, kuri tuo metu buvo madinga, ir pradėjo lankytis grupiniuose seansuose pas...

— Eriką Mariją Barką, — užbaigė Jonas.

Langfeltas linktelėjo.

— Regis, kad hipnozė jai naudos nedavė, — tarė jis pasipūtęs. — Baigėsi tuo, kad Lidija bandė nusižudyti. Ji trečią kartą atsidūrė pas mane...

— Ar ji pasakojo apie tai, kas jai atsitiko? — įsiterpė Jonas.

Langfeltas papurtė galvą.

— Kaip supratau, dėl visko buvo kaltas tas hipnotizuotojas.

— Ar žinote, kad Lidija jam prisipažino nužudžiusi vaiką? — paklausė Jonas Lina griežtu tonu.

Langfeltas gūžtelėjo.

— Girdėjau, bet hipnotizuotojai turbūt gali priversti žmones prisipažinti bet ką.

— Jūs nemanote, kad jos prisipažinimas buvo tikras?

Langfeltas kreivai šyptelėjo.

— Ji jautėsi palūžusi, su ja apskritai nėjo susikalbėti. Turėjau taikyti elektros šoką, stiprius neuroleptikus. Teko gerokai padirbėti, kad ji apskritai atsipeikėtų.