Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Galbūt Lidija net supjaustė jai veidą, — garsiai svarstė Erikas.

Simona krūptelėjo.

— Ar jos veidas buvo supjaustytas?

— Maniau, kad ji susižalojo pati, juk taip būna, — pasakė Erikas. — Maniau, kad iš nevilties ji pati nusipjovė nosies galiuką, norėdama pajusti bet kokį kitą jausmą, kad tik atsikratytų vidinio skausmo...

— Pala, pala, — nutraukė Simona susijaudinusi. — Ar jos nosis buvo nupjauta?

— Nosies galiukas.

— Mudu su tėvu radome berniuką su nupjautu nosies galiuku. Ar tėtis nesakė? Kažkas tam vaikui grasino, išgąsdino jį ir nubaudė už tai, kad jis skriaudė Benjaminą.

— Tai Lidijos darbas.

— Ar ji pagrobė Benjaminą?

— Taip.

— Ko ji siekia?

Eriko žvilgsnis buvo rimtas.

— Tu jau daug ką žinai. Per hipnozę Lidija prisipažino, kad savo sūnų Kasperą laikė uždariusi narve rūsyje ir vertė valgyti sugedusį maistą.

— Kasperas?

— Kai jūs papasakojote, ką sužinojote iš Aidos, kad kažkokia moteris Benjaminą vadino Kasperu, aš iškart supratau, jog tai Lidija. Nuvažiavau prie jos namo Rutebru ir įsilaužiau į vidų, bet jis buvo apleistas.

Erikas greitai važiavo pro pastatytus automobilius, bet niekur neradęs vietos vėl išsuko iš aikštelės ir nuvažiavo prie pagrindinio įėjimo.

— Rūsyje būta gaisro, bet jis užgeso savaime, — tęsė Erikas. — Spėju, kad kažkas sukėlė gaisrą, bet išliko didelio narvo dalys.

— Bet juk tuomet narvo nebuvo, juk jie įrodė, kad Lidija nėra turėjusi vaikų.

— Jonas išsikvietė kinologę su šunimi, kuris sode rado vaiko griaučius.

— O Dieve, — sušnabždėjo Simona.

— Taigi.

— Juk tai...

— Spėju, kad supratusi, jog paslaptis atskleista, ji nužudė vaiką.

— Tai visa, ką tu sakei, buvo tiesa, — sušnabždėjo Simona.

— Atrodo, kad taip.

— Ar ji nori nužudyti Benjaminą?

— Nežinau... Turbūt ji mano, kad aš dėl visko kaltas. Jei nebūčiau jos užhipnotizavęs, ji būtų galėjusi ir toliau laikyti tą vaiką.

Erikas nutilo ir prisiminė Benjamino balsą, kai paskutinį kartą kalbėjo su juo telefonu. Sūnus stengėsi nuslėpti baimę, minėjo pilaitę. Greičiausiai jis kalbėjo apie Lidijos pilaitę, kur ji užaugo, patyrė smurtą ir pati kažką skriaudė. Jeigu ji nusivežė Benjaminą ne į pilaitę, tada vienas Dievas težino, kur ji galėjo pasislėpti.

Erikas pastatė automobilį prie pagrindinio įėjimo į ligoninę ir išlipęs negaišo laiko nei užrakinti, nei stovėjimo mokesčiui sumokėti. Jie sparčiai praėjo niūrų, apsnigtą fontaną, kelis rūkančius pacientus su chalatais, įbėgo į vidų ir liftu pakilo į skyrių, kuriame gulėjo Šulmanas.

Palatoje dvelkė salsvas gėlių kvapas. Ant palangės stovėjo vazos su didelėmis, kvepiančiomis puokštėmis. Ant stalo gulėjo atvirukai ir laiškai, atsiųsti prislėgtų draugų ir kolegų.

Erikas pažvelgė į vyrą lovoje, jo įdubusius skruostus, nosį, vokus. Pilvas kilnojosi per daug ritmingai, atkartodamas respiratoriaus ritmą. Simas tik vegetavo, jo gyvybę palaikė aparatai, be kurių jis neišgyventų. Per pjūvį kakle į trachėją buvo įvestas deguonies vamzdelis. Vyras buvo maitinamas per zondą, įvestą per pilvą tiesiai į skrandį.

— Simona, turėsi pakalbėti su Simu, kai jis pabus ir...

— Erikai, tu jo nepažadinsi, jam koma, — nutraukė ji šaižiu balsu. — Jo smegenys pažeistos dėl nukraujavimo. Jis niekada nepabus, jis niekada nekalbės.

Ji nusibraukė ištryškusias ašaras.

— Mes turime sužinoti, ką pasakė Benjaminas...

— Liaukis, — sušuko ji ir prapliupo verkti.

Palatos duris pravėrė seselė, bet pamačiusi, kad Erikas laiko apkabinęs Simoną, vėl uždarė.

— Aš suleisiu jam zolpidemo, — sušnabždėjo Erikas jai į ausį. — Tai stiprūs migdomieji, kurie gali prikelti žmones iš komos.

Simona papurtė galvą.

— Apie ką tu kalbi?

— Jie veikia labai trumpai.

— Aš tavimi netikiu.

— Migdomieji sulėtina per daug aktyvius procesus jo smegenyse, dėl kurių ištinka koma.

— Nori pasakyti, kad jis atsibus?

— Jis niekada nepasveiks, jo smegenys stipriai pažeistos. Bet dėl šių vaistų jis galbūt pabus kelioms sekundėms.

— Ką man tada daryti?

— Kartais pacientai, gavę šio vaisto, gali ištarti kelis žodžius, kartais gali tik žiūrėti.

— Tai nelegalu, ar ne?

— Aš neketinu prašyti leidimo. Tiesiog suleisiu vaistų, o kai jis pabus, turi su juo pakalbėti.

— Paskubėk.

Erikas išskubėjo atsinešti reikalingų priemonių. Simona atsistojo prie lovos, paėmė Simo ranką ir pažvelgė į jo veidą. Jis buvo ramus. Atsipalaidavus jo bruožai neatrodė tokie ryškūs ir stambūs. Lūpos, kurios anksčiau atrodė tokios juslingos, kuriose nuolat matydavosi ironiška šypsena, dabar nerodė jokių emocijų. Išsilygino net susimąstymo raukšlė tarp antakių. Simona paglostė jam kaktą ir pagalvojo, kad ir toliau demonstruos jo kūrinius, nes tikras menininkas nemiršta niekada.

Grįžo Erikas. Be žodžių priėjo prie lovos, atsistojo nugara į duris ir atsmaukė Šulmano pižamos rankovę.

— Ar tu pasiruošusi?

— Taip, aš pasiruošusi.

Erikas ištraukė švirkštą, įbedė jį į intraveninį kateterį ir lėtai sušvirkštė gelsvą skystį, kuris pamažu susimaišė su skaidriu fiziologiniu tirpalu ir ėmė leistis link adatos Simo rankoje, o per ją pateko į kraujo apytaką. Erikas įsikišo švirkštą į kišenę, atsisagstė švarką ir nuėmęs nuo Šulmano krūtinės elektrodus prisitvirtino sau, paskui nuėmė nuo jo smiliaus gnybtuką ir užsimovė ant savojo. Tada ėmė stebėti Šulmano veidą.

Nesimatė visiškai jokių pokyčių. Šulmano pilvas kilnojosi ritmingai ir mechaniškai.

Erikui išdžiūvo burna, ėmė krėsti šiurpas.

— Gal einam? — pasiūlė Simona.

— Palauk, — sušnabždėjo Erikas.

Tyloje girdėjosi tiksintis rankinis laikrodis. Ant grindų sučežėjo žiedlapis, iškritęs iš vieno gėlės žiedo vazoje ant lango. Į langą subarbeno keli lietaus lašai. Kažkur tolimoje palatoje pasigirdo moters juokas.

Šulmano kūne pasigirdo keistas švokštimas, lyg per vos pravirą langą skverbtųsi vėjas.

Simona pajuto, kad suprakaitavo pažastys. Situacija kėlė jai baimę, pasijuto tarsi užrakinta. Iš tikrųjų norėjo bėgti iš šios palatos, bet negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo Šulmano kaklo. Galbūt tik pasivaideno, bet staiga jai pasirodė, kad jo miego arterija ėmė pulsuoti greičiau. Erikas giliai įkvėpė ir palinko virš Šulmano. Simona pastebėjo, kad jis jaudinasi, prikando lūpą ir vėl pažvelgė į laikrodį. Daugiau jokių pokyčių.

Respiratorius šniokštė. Kažkas praėjo koridoriumi. Pracypčiojo stumiamas vežimėlis, o paskui vėl įsivyravo tyla. Šviesa sklido tik nuo ritmiškai ūžiančio aparato.

Staiga kažkas tyliai sušiureno. Iš pradžių Simona nesuprato, iš kur tas garsas. Erikas žengtelėjo porą žingsnių į šoną. Vėl sušiureno. Tada Simona suprato, kad tas garsas sklinda nuo Šulmano. Priėjusi arčiau pamatė, kad jis judina pirštą, braukdamas per paklodę. Simonos širdis ėmė plakti greičiau. Jau žadėjo įspėti Eriką, bet Šulmanas atsimerkė ir įsistebeilijo į ją keistu žvilgsniu. Burna išsikreipė iš baimės. Liežuvis vangiai sujudėjo ir per smakrą nubėgo seilės.

— Čia aš, Simai. Čia aš, — pratarė ji ir paėmė jo ranką. — Noriu paklausti tavęs kelių labai svarbių dalykų.

Šulmano pirštai virpėjo. Ji suvokė, kad Simas ją mato, bet staiga jo akys užsivertė, burna persikreipė, o smilkiniuose iššoko kraujagyslės.