Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Mažai kas buvo pasikeitę. Vietoje picerijos atsirado sušių baras, visuose soduose stovėjo dideli batutai, apkritę lapais ir sniegu. Erikas paliko raktą užvedimo spynelėje, tiesiog iššoko iš automobilio ir pasileido bėgti į kalną Paskutinį galiuką nuėjo sparčiu žingsniu. Priėjęs atplėšė vartelius ir pasuko per sodą. Aukštą, pageltusią žolę dengė šlapias sniegas. Po sulūžusiu lietvamzdžiu kabojo varvekliai. Iš pakabintų vazonų svyrojo sudžiūvę augalai. Erikas patraukė už durų rankenos, bet jos buvo užrakintos. Pažiūrėjo po durų kilimėliu. Iš po jo ant betoninių laiptų nuropojo keli vėdarėliai. Širdis daužėsi. Erikas perbraukė po mediniu turėklu, bet ir ten jokio rakto. Tada jis apėjo namą, iš darželio pakėlė akmenį ir sviedė jį į verandos durų stiklą. Sudužo tik vienas langelis, o akmuo nukrito ant žolės. Erikas vėl jį pakėlė ir sviedė dar stipriau. Tada subyrėjo visas stiklas. Erikas atidarė duris ir nuskubėjo į vidų. Jis įėjo į miegamąjį. Sienos buvo nukabinėtos angelų paveikslais, tarp kurių kabojo ir indų guru Sai Babos atvaizdas.

— Benjaminai, — sušuko Erikas. — Benjaminai!

Erikas šaukė sūnų, nors aiškiai matė, kad namas apleistas: visur tamsu, tylu, sudvokęs oras atsidavė senais audiniais ir dulkėmis. Jis nuskubėjo į prieškambarį ir atidarė duris į rūsį. Iš ten tvokstelėjo smarvė — trenkė pelenais, suanglijusia mediena ir susvilusia guma. Jis nubėgo žemyn, kluptelėjo ant vieno laiptelio, susitrenkė į sieną petį, bet nenugriuvo. Elektros nebuvo, bet pro palubėje esančius langus sklindančios šviesos pakako, kad pamatytų, jog patalpa suniokota ugnies. Grindys girgždėjo. Beveik viskas pajuodę, tik kai kurie baldai išlikę. Staliukas su plytelėmis padengtu paviršiumi buvo tik truputį suodinas, o žvakės ant padėklo buvo ištirpusios. Erikas nuėjo prie durų, vedančių į kitą patalpą. Jos lengvai prasivėrė, jų vidinė pusė buvo apanglėjusi.

— Benjaminai, — pašaukė Erikas sunerimęs.

Pakilę pelenai papuolė į akis ir jos ėmė perštėti. Vidury kambario stovėjo, regis, narvo likučiai. Jame galėjo tilpti žmogus.

— Erikai, — pašaukė kažkas viršuje.

Jis sukluso. Sutraškėjo sienos, pažiro apdegusių lubų dalys. Jis lėtai pasuko link laiptų. Kažkur girdėjosi šuns lojimas.

Šaukė Jonas. Erikas užlipo viršun. Komisaras pažiūrėjo į jį sunerimęs.

— Kas atsitiko?

— Rūsyje buvo gaisras.

— Daugiau nieko?

Erikas mostelėjo į rūsį ir pasakė:

— Narvo likučiai.

— Aš atsivežiau šunį.

Jonas skubiai nuėjo į prieškambarį ir atidaręs duris pamojo uniformuotai kinologei su tamsia kasa. Šalia jos bidzeno juodas labradoras. Pareigūnė pasisveikino su Eriku linkteldama galva ir paprašė palaukti jų lauke. Paskui atsitūpė priešais šunį ir ėmė jam kalbėti. Jonas bandė įtikinti Eriką eiti į lauką, bet supratęs, kad nepasiseks, pasidavė.

Juodas, žvilgantis šuo uoliai šniukštinėjo bėgiodamas po namą, greit pauostinėjęs, judėdavo toliau. Jis tankiai dvėsavo. Kinologė su juo sistemingai patikrino visus kambarius. Erikas stovėjo prieškambaryje. Staiga jam pasidarė bloga. Pajutęs, kad apsivems, išėjo į lauką. Prie policijos mikroautobuso stovėjo du pareigūnai ir kalbėjosi. Erikas išėjo pro vartelius ir pasuko link savo automobilio. Stabtelėjęs išsitraukė dėžutę su papūga. Kiek pastovėjęs, priėjo prie nuotekų šulinio, uždengto grotomis, ir išpylė tabletes. Kaktą buvo išpylęs šaltas prakaitas. Erikas aplaižė lūpas, lyg jos būtų išdžiūvusios po ilgo tylėjimo, ir įmetė į šulinį pačią dėžutę. Ji pliumptelėjo į vandenį.

Kai grįžo į sodą, Jonas stovėjo prie namo. Jis pažvelgė Erikui į akis ir papurtė galvą. Erikas įėjo į vidų. Kinologė klūpojo ir glostė šunį, kasė jam paausius.

— Ar rūsyje buvote?

— Savaime suprantama, — atsakė ji nepažvelgusi į Eriką.

— O tolesniame kambaryje?

— Taip.

— Gal šuo nieko neužuodžia dėl pelenų?

— Rokis užuodžia net lavoną po vandeniu šešiasdešimties metrų gylyje.

— O gyvus žmones?

— Jei čia kas nors slėptųsi, Rokis būtų aptikęs.

— Bet jūs dar nebuvote lauke, — pasakė įėjęs Jonas.

— Nežinojau, kad reikės ieškoti ir lauke.

— Reikia.

Moteris gūžtelėjo ir atsistojo.

— Einam, — tarė ji žemu balsu šuniui. — Einam pažiūrėti į lauką? Ar einam pažiūrėti į lauką?

Erikas nusekė iš paskos. Šuo greitai šmirinėjo po žolę, pauostinėjo aplink vandens statinę, apsitraukusią nepermatoma ledo pluta, paskui apsuko aplink senas obelis. Dangus buvo niūrus ir apsiniaukęs. Erikas pastebėjo, kad kaimyniniame sode buvo pakabintos spalvingos girliandos. Buvo šalta. Policininkai sėdėjo automobilyje. Jonas visą laiką vaikščiojo netoli kinologės ir šuns, kartais vis parodydamas kryptį. Erikas nusekė paskui juos už namo. Staiga jis atpažino kalvelę sodo gale. „Tai vaizdas iš nuotraukos, — pagalvojo jis. — Tos, kurią Benjaminui atsiuntė Aida” Erikui užėmė kvapą. Šuo uostinėjo aplink komposto krūvą, paskui nubėgo prie kalvelės, pašniukštinėjo aplink ją, padvėsavo iškišęs liežuvį, apsuko aplink ją ratą, tada pauostinėjo krūmuose, rudą tvorą, grįžo, paskui nubėgo prie lapų pintinės ir nedidelio prieskoninių augalų darželio. Jame kyšojo pagaliukai su užmautais sėklų maišeliais, kad būtų aišku, kas pasėta. Labradoras neramiai suinkštė ir atsigulė vidury darželio, tiesiog prisiplojo pilvu prie šlapios, purios žemės. Rokis tirtėjo iš nekantrumo, šeimininkė jį pagyrė, bet atrodė labai prislėgta. Jonas staigiai apsisuko, pribėgo prie Eriko ir neleido jam artintis prie darželio. Erikas ėmė rėkti, pats nesuvokdamas ką, norėjo kažko griebtis, nors nesuvokė ko. Komisaras ištempė jį iš sodo.

— Aš turiu žinoti, — tarė Erikas drebančiu balsu.

Jonas linktelėjo ir tyliai pasakė:

— Šuo davė ženklą, kad po žeme yra žmogaus lavonas.

Erikas susmuko ant šaligatvio palei elektros skydinę. Pėdos, kojos, visas kūnas staiga atsijungė. Jis matė, kaip policininkai išlipo iš autobusiuko ir nuėjo pasiėmę kastuvus. Erikas užsimerkė.

* * *

Erikas Marija Barkas vienas sėdėjo Jono automobilyje ir žvelgė į Teniso gatvę. Juodas medžių viršūnes apšvietė kabantys gatvės žibintai. Tamsaus žiemos dangaus fone styrojo juodos šakos. Eriko burna buvo išdžiūvusi, skaudėjo galvą ir veidą. Jis kažką sušnibždėjo, išlipo iš automobilio, perlipo per ištemptą policijos juostą ir per apšerkšnijusią žolę nuėjo už namo. Jonas stebėjo policininkus su kastuvais. Jie kasė tylėdami, beveik mechaniškais judesiais. Darželis buvo iškastas, toje vietoje žiojėjo didelė stačiakampė duobė. Ant plastikinės plėvelės gulėjo drabužių likučiai ir kaulai. Staiga kažkieno kastuvas pataikė į akmenį ir policininkai nustojo kasę. Erikas nenoromis pamažu artinosi prie jų, vilkdamas kojas. Jonas atsisuko į jį plačiai šypsodamasis.

— Kas ten? — sušnabždėjo Erikas.

Jonas priėjo prie jo, pažvelgė į akis ir pasakė:

— Ten ne Benjaminas.

— O kas?

— Kūnas išgulėjo mažiausiai dešimt metų.

— Vaiko?

— Gal penkerių metų, — atsakė Jonas ir nusipurtė.

— Vadinasi, Lidija sūnų visgi turėjo, — pratarė Erikas dusliai.

46

Šeštadienio priešpietė, gruodžio devynioliktoji

Lauke gausiai snigo šlapiomis snaigėmis. Prie policijos pastato aikštelėje lakstė šuo ir įsismaginęs lojo ant krintančių snaigių, šokinėjo sniege ir gaudė ore snaiges, vis pasipurtydamas. Pamačius jį, Erikui suspaudė širdį. Buvo pamiršęs, ką reiškia tiesiog gyventi, koks galėtų būti gyvenimas, be perstojo nesibaiminant dėl Benjamino gyvybės.