Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Jį pykino, rankos drebėjo nuo abstinencijos. Beveik para, kai neišgėrė nė vienos tabletės. Naktį visai nemiegojo.

Eidamas link pagrindinio policijos įėjimo, Erikas prisiminė senas audėjas, kurias kartą parodė Simona parodoje apie moterų amatus. Jų audiniai priminė dangų tokiomis dienomis kaip ši: tamsūs, tankūs, duksliai pilki.

Simona stovėjo koridoriuje prie apklausų kambario. Pamačiusi Eriką, atėjo jo pasitikti ir paėmė už rankų. Jis kažkodėl pralinksmėjo. Simona buvo išblyškusi, susikaupusi.

— Tau nebūtina dalyvauti, — sušnabždėjo ji.

— Kenetas sakė, kad tu nori.

Ji nežymiai linktelėjo.

— Aš tiesiog...

Ji nutilo ir krenkštelėjo.

— Buvau ant tavęs supykusi, — pasakė ji santūriai.

Jos akys paraudusios ir šlapios nuo ašarų.

— Žinau, Simona.

— Tu bent jau turi savo tabletes, — įgėlė ji.

— Taip.

Ji nusisuko, apglėbė rankomis savo pečius ir įsistebeilijo į vaizdą už lango. Erikas žiūrėjo į jos liekną kūną, kietai sunertas rankas. Oda pašiurpo, nes pro lango orlaides brovėsi šaltas oras. Atsidarė apklausų kambario durys ir juos tyliai pakvietė stambi uniformuota policininkė.

— Prašau, dabar galite įeiti.

Ji maloniai nusišypsojo. Jos lūpos buvo padažytos rožine spalva.

— Mano vardas — Anja Larson. Aš vesiu apklausą.

Moteris ištiesė išpuoselėtą, putlią ranką. Jos nagai buvo ilgi, nulakuoti raudonu laku, o galiukai papuošti blizgučiais.

— Pamaniau, kad taip susikursiu kalėdinę nuotaiką, — paaiškino ji šypsodamasi.

— Gražu, — pagyrė Simona išsiblaškiusi.

Jonas Lina jau sėdėjo kabinete. Švarką buvo pasikabinęs ant kėdės atlošo. Šviesūs pasišiaušę plaukai atrodė purvini. Jis buvo nesiskutęs. Kai Simona su Eriku atsisėdo priešais, jis metė į Eriką rimtą, mąslų žvilgsnį.

Simona tyliai atsikrenkštė ir gurkštelėjo vandens. Statydama stiklinę ji netyčia palietė Eriko ranką. Jų žvilgsniai susidūrė ir Simona be garso ištarė „atleisk”.

Anja Larson pastatė ant stalo skaitmeninį diktofoną, įjungė jį, patikrino, ar dega raudona lemputė, ir pasakė apklausos laiką, datą bei kokie asmenys dalyvauja. Paskui minutei nutilo, palenkė galvą ir draugišku tonu pradėjo:

— Gerai, Simona, norime išgirsti, kas užvakar atsitiko jūsų namuose.

Simona linktelėjo, pažiūrėjo į Eriką ir nudelbė akis.

— Aš... aš buvau namuose ir...

Ji nutilo.

— Ar buvote viena?

Simona papurtė galvą.

— Pas mane buvo Simas Šulmanas, — atsakė ji neutraliai.

Jonas kažką užsirašė.

— Ar galite pasakyti, kaip Evelina ir Josefas Ekai galėjo įsigauti į butą?

— Nežinau, nes tuo metu maudžiausi duše, — pasakė Simona lėtai ir staiga baisiai išraudo. Raudonis beveik iškart dingo, bet skruostai vis dar švytėjo.

— Aš buvau duše, kai Simas šūktelėjo, kad kažkas skambina į duris... Ne, palaukit, jis šūktelėjo, kad skamba mano mobilusis.

Anja Larson pakartojo:

— Jūs buvote duše, kai Simas Šulmanas šūktelėjo, kad skamba jūsų mobilusis.

— Taip, — sušnabždėjo Simona. — Paprašiau, kad atsilieptų.

— Kas skambino?

— Nežinau.

— Bet jis atsiliepė?

— Turbūt, aš beveik įsitikinusi.

— Kiek buvo valandų? — staiga įsiterpė Jonas.

Simona krūptelėjo, lyg anksčiau nebūtų jo mačiusi, lyg nebūtų atpažinusi jo balso.

— Nežinau, — atsakė ji lyg atsiprašydama.

Jonas nesišypsojo ir paprašė prisiminti bent apytikslį laiką.

Simona gūžtelėjo ir abejodama atsakė:

— Penkios.

— Ne keturios? — pasitikslino Jonas.

— Ką norite pasakyti?

— Man reikia žinoti.

— Juk jūs jau žinote, — pasakė Simona Anjai.

— Taigi penkios, — tarė Jonas ir užsirašė.

— Ką veikėte iki to, kai nuėjote išsimaudyti? — paklausė Anja ir paaiškino: — Kai pergalvoji visą dieną, lengviau prisiminti, kada ką veikei.

Simona papurtė galvą. Atrodė labai pavargusi, beveik apatiška. Ji nežiūrėjo į šalia sėdintį vyrą. Erikas tylėjo, jo širdis daužėsi.

— Aš nežinojau, — staiga prabilo jis.

Simona dirstelėjo į jį.

— Aš nežinojau, kad tu ir Šulmanas...

Ji linktelėjo.

— Taip, Erikai. Tai tiesa.

Erikas pažvelgė į ją, paskui į policininkę, Joną.

— Atsiprašau, kad įsiterpiau, — sulemeno jis.

Anja vėl kreipėsi į Simoną.

— Tęskite, papasakokite, kas atsitiko. Simas Šulmanas šūktelėjo, kad skamba telefonas...

— Jis nuėjo į prieškambarį ir...

Simona nutilo ir vėl pasitaisė:

— Ne, buvo ne taip. Jis pasakė, kad skambina ir į duris, ar kažką panašaus. Aš nusimaudžiau, nusišluosčiau, atsargiai pravėriau duris ir išvydau...

— Kodėl atsargiai? — įsiterpė Jonas.

— Kaip?

— Kodėl duris atidarėte atsargiai, o ne kaip visada?

— Nežinau. Pajutau, kad kažkas ne taip, kad atsitiko kažkas bloga... Negaliu paaiškinti...

— Ką nors išgirdote?

— Regis, ne.

Simona žiūrėjo tiesiai priešais save.

— Tęskite, — paragino Anja.

— Pro durų plyšį pamačiau merginą, — koridoriuje stovėjo jauna moteris. Ji žiūrėjo į mane, atrodė išsigandusi. Ji man davė ženklą pasislėpti.

Simona susiraukė.

— Nuėjau į prieškambarį ir pamačiau Simą... gulintį ant grindų... buvo labai daug kraujo, bala vis plėtėsi, jo vokai virpėjo, jis mėgino pajudinti rankas...

Simona prikimo. Erikas pastebėjo, kad ji tvardosi, kad nepradėtų verkti. Jis norėjo paguosti savo žmoną, paremti ją, paimti už rankos ar apkabinti. Bet nebuvo įsitikinęs, kaip ji sureaguotų — gal atstumtų, o gal supyktų.

— Gal norite pertraukos? — paklausė Anja švelniai.

— Aš... aš...

Simona nutilo ir smarkiai drebančiomis rankomis pakėlė prie lūpų stiklinę, sunkiai nurijo gurkšnį ir ranka persibraukė akis.

— Buto durys buvo užrakintos, — tęsė ji susitvardžiusi. — Mergina pasakė, kad jis nusinešė raktą į virtuvę, todėl aš įslinkau į Benjamino kambarį ir įjungiau kompiuterį.

— Kodėl? — paklausė Anja.

— Norėjau, kad jis pamanytų, jog aš ten, kad išgirdęs garsą nubėgtų į kambarį.

— Kas nubėgtų?

— Josefas.

— Josefas Ekas?

— Taip.

— Iš kur žinojote, kad ten jis?

— Tada nežinojau.

— Supratau. Tęskite.

— Įjungiau kompiuterį ir pasislėpiau vonioje. Kai išgirdau, kad jie nuėjo į Benjamino kambarį, aš įsmukau į virtuvę ir pasiėmiau raktą. Mergina bandė apgauti Josefą ir užlaikyti jį, siūlydama jam ieškoti kambaryje. Aš juos girdėjau. Bet tikriausiai koridoriuje užkliudžiau paveikslą, nes staiga Josefas puolė iš kambario paskui mane. Mergina bandė jį sulaikyti, įsikabino jam į kojas, ir...

Ji sunkiai nurijo gumulą.

— Nežinau. Josefas išsilaisvino. Tada mergina apsimetė, kad brolis jai įpjovė, išsitepė Simo krauju, atsigulė ir apsimetė negyva.

Simona nutilo. Atrodė, kad jai trūksta oro.

— Tęskite, Simona, — paprašė Anja tyliai.

Simona linktelėjo ir pasakojo toliau:

— Josefas apsisuko ir grįžo prie jos, kai pasilenkė virš sesers, ji smeigė jam į šoną peiliu.

— Ar matėte, kas nudūrė Simą Šulmaną?

— Josefas.

— Matėte savo akimis?

— Ne.

Tyla.

— Evelina Ek išgelbėjo man gyvybę, — sušnabždėjo Simona.

— Ar norite ką nors pridurti?

— Ne.

— Tada dėkoju už bendradarbiavimą ir skelbiu apklausą baigtą, — užbaigė policininkė ir ištiesė išpuoselėtą ranką, norėdama išjungti diktofoną.