Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ateinu.

Simona paėmė švarų rankšluostį ir nusišluostė. Vonios kambarys buvo įšilęs nuo garų. Jos apatiniai mėtėsi ant drėgnų grindų. Apgaravusiame veidrodyje ji atrodė kaip pilkas beveidis vaiduoklis ar molinė beveidė figūra. Vonios ventiliatorius ėmė keistai ūžti. Staiga kažkodėl visi Simonos pojūčiai paaštrėjo, lyg artinantis dideliam pavojui. Pati nesuprasdama kodėl, ji labai atsargiai ir tyliai atrakino vonios duris ir dirstelėjo pro plyšį. Bute spengė gąsdinanti tyla. Kažkas ne taip. Gal Šulmanas išėjo? Bet ji nedrįso šūktelėti.

Staiga išgirdo kažką šnabždantis, gal virtuvėje. Bet su kuo jis šnabždasi? Simona stengėsi nusikratyti apėmusios baimės, bet nepavyko. Sugirgždėjo grindys ir pro durų plyšį ji pamatė kažką skubiai praeinantį pro vonios kambarį. Tai buvo ne Šulmanas, o daug smulkesnis žmogus — moteris apsmukusiu sportiniu kostiumu. Ji vėl grįžo iš prieškambario ir Simona nespėjo atsitraukti. Jų žvilgsniai susidūrė vos pravertų durų tarpelyje. Moteris sustingo, jos akys išsiplėtė iš baimės. Ji papurtė galvą ir nuėjo koridoriumi į virtuvę, ant grindų palikdama kruvinus pėdsakus. Simoną užplūdo siaubas ir panika, širdis pašėlo daužytis. Reikia dingti iš buto. Ji atidarė duris ir išsmukusi į koridorių pasuko link prieškambario. Stengėsi nesukelti jokio triukšmo, bet girdėjo savo pačios kvėpavimą ir girgždančias grindis.

Kažkas kalbėjosi pats su savimi ir įnirtingai barškėjo po įrankių stalčius. Iš virtuvės sklido metalo džeržgesys ir skimbčiojimas.

Tamsoje ant prieškambario grindų Simona įžvelgė kažkokį didelį ir nelygų maišą. Prireikė kelių sekundžių, kol suvokė, kad priešais ją prie buto durų ant nugaros tyso Šulmanas. Iš žaizdos gerklėje pulsuodamas veržėsi kraujas. Tamsiai raudona bala dengė beveik visą prieškambarį. Simo akys buvo įbestos į lubas, vokai virpėjo, burna pražiota ir nukarusi. Šalia jo rankos tarp batų gulėjo jos telefonas. Reikia čiupti jį, bėgti lauk ir pranešti policijai bei greitajai pagalbai. Pati nustebo, kad pamačiusi Šulmaną neėmė spiegti. „Gal reikėtų ką nors jam pasakyti”, pagalvojo ji, bet staiga koridoriuje pasigirdo žingsniai. Pasirodė jaunoji moteris. Ji drebėjo, kandžiojo lūpas ir labai stengėsi išlikti rami.

— Mes neišeisime, durys užrakintos, — sušnabždėjo ji.

— O kas...

— Mano jaunėlis brolis.

— Bet kodėl...

— Jis mano, kad nužudė Eriką. Jis nematė ir dabar galvoja...

Virtuvėje subildėjo ant grindų numestas stalčius.

— Evelina? Ką tu ten darai? — šūktelėjo Josefas Ekas. — Gal pagaliau ateisi?

— Pasislėpkit, — sušnabždėjo moteris.

— Kur raktai?

— Jis turi su savimi virtuvėje, — pasakė ji ir nuskubėjo atgal.

Simona nutipeno ilgu koridoriumi ir įsmuko į Benjamino kambarį. Ji tankiai alsavo, bandė užsičiaupti, bet trūko oro. Po kojomis sugirgždėjo grindys, bet Josefas, regis, nieko neišgirdo, nes visą laiką garsiai kalbėjo. Simona priėjo prie Benjamino kompiuterio ir įjungė jį. Tas pradėjo pypsėti, suošė ventiliatorius, ji kaip tik spėjo įslinkti į vonios kambarį, kai pasigirdo įsijungusios operacinės sistemos melodija.

Širdis daužėsi. Simona palaukė kelias sekundes, išlindo iš vonios, apsidairė koridoriuje ir nutykino į virtuvę. Ten nieko nebuvo. Ant grindų primėtyta įrankių, visur matėsi kruvini batų atspaudai.

Aniedu bruzdėjo Benjamino kambaryje. Josefas keikėsi ir mėtė ant grindų knygas.

— Pažiūrėk po lova! — šūktelėjo išsigandusi Evelina.

Kažkas bilstelėjo, Josefas ištraukė iš po lovos dėžę su knygomis ir atšovė, kad ten nieko nėra.

— Padėk, — liepė jis seseriai.

— Spintoje, — skubiai pasiūlė ji.

— Po velnių, kas čia? — suriko jis.

Durų raktas gulėjo ant virtuvinio stalo. Simona čiupo jį ir kaip galėdama tyliau nubėgo prie durų.

— Palauk, Josefai, — sušuko Evelina. — Galbūt jis kitoje spintoje.

Dužo stiklas. Koridoriuje girdėjosi sunkūs artėjantys žingsniai.

Simona perlipo per Šulmaną. Jo pirštai krustelėjo. Smarkiai drebančiomis rankomis ji įkišo raktą į spyną.

— Josefai, — šaukė Evelina apimta nevilties. — Pažiūrėk miegamajame! Man atrodo, kad jis miegamajame!

Simona pasuko raktą, trakštelėjo spynos mechanizmas, ir tą pat akimirką į prieškambarį išpuolė Josefas ir įsistebeilijo į ją. Jis švokštė. Simona apgraibomis rado antrą, užsukamą spyną, bet ranka nuslydo. Vėl sugriebė ir pasuko. Josefas laikė didelį virtuvinį peilį. Akimirką jis dvejojo, o paskui sparčiai patraukė link Simonos. Jos rankos drebėjo taip, kad niekaip nesisekė nuspausti rankenos. Į prieškambarį atbėgo Evelina ir sugriebusi brolį už kojų bandė jį sulaikyti, šaukdama, kad sustotų. Net nepažiūrėjęs į ją, Josefas atgalia ranka brūkštelėjo peiliu jai per galvą. Mergina suvaitojo. Josefas žengė pirmyn ir išsprūdo seseriai iš rankų. Simona atidarė duris ir išpuolė į laiptinę, pamesdama rankšluostį, į kurį buvo susisukusi. Josefas sustojo ir įsistebeilijo į nuogą kūną. Už jo nugaros Simona matė, kad Evelina skubiai perbraukė rankomis per grindis, užlietas Šulmano krauju, ir išsitepė veidą ir kaklą. Tada atsigulė ir sušuko:

— Josefai, brangusis, aš kraujuoju...

Ji sukosėjo ir nutilo, gulėjo ant nugaros lyg negyva. Josefas atsisuko ir išvydo seserį kraujo baloje.

— Evelina? — pašaukė jis išsigandęs ir grįžo į prieškambarį.

Kai pasilenkė virš jos, Evelinos rankoje žybtelėjo peilis. Simona matė, kaip mergina smeigė, pasinaudojusi paprasta gudrybe. Ašmenys įsmigo tarp dviejų šonkaulių ir Josefas sustingo. Jo galva nusviro, jis susmuko ant šono ir nebepajudėjo.

44

Ankstyvas penktadienio rytas, gruodžio aštuonioliktoji

Ligoninės koridoriuje Kenetas praėjo pro dvi policininkes, kurios įsijautusios apie kažką šnabždėjosi. Palatoje už jų nugarų sėdėjo mergina ir spoksojo priešais save nieko nematančiu žvilgsniu. Jos veidas buvo kruvinas, plaukai kuokštais sulipę dėl sukrešėjusio kraujo, baltas kaklas ir krūtinė taip pat ištepti krauju. Mergina buvo panaši į sėdintį vaiką — pėdos pasuktos vidun, atrodė visiškai atsijungusi nuo pasaulio. Kenetas spėjo, kad čia Evelina Ek, žudiko maniako sesuo. Staiga ji pažvelgė tiesiai į jį, lyg mintyse būtų išgirdusi savo vardą. Jos žvilgsnis buvo toks keistas, kad atrodė beveik nepadoriai, — jame atsispindėjo ir skausmas, ir šokas, ir baimė, ir triumfas. Kenetas iškart nusisuko, pasijutęs taip, lyg būtų įsibrovęs į privačią, draudžiamą erdvę. Kenetas nusipurtė ir pagalvojo, kad gera būti pensijoje, nes ne jam reikės būti tuo policininku, kuris turės apklausti Eveliną Ek. Tai, ką ji papasakos apie vaikystę su Josefu Eku, neturėtų palikti pėdsakų nė vieno žmogaus gyvenime.

Prie Simonos palatos stovėjo uniformuotas policininkas pailgu, papilkėjusiu veidu. Kenetas prisiminė, kad dirbdamas buvo su juo susitikęs, bet negalėjo prisiminti vardo.

— Kenetai, ar viskas gerai?

— Ne.

— Taip ir maniau.

Staiga Kenetas prisiminė jo vardą — Rainė. Jo žmona netikėtai mirė netrukus po to, kai jie susilaukė pirmagimio.

— Raine, ar žinai, kaip Josefas įsigavo pas seserį?

— Atrodo, kad ji pati įsileido.

— Savo noru?

— Ne visai.

Rainė atpasakojo tai, ką jam sakė Evelina: ji pabudusi naktį, priėjusi prie durų ir pažiūrėjusi pro akutę. Policininkas Ula Jakobsonas snaudė atsisėdęs ant kėdės. Keičiantis pamainai, ji nugirdo, kaip jis kolegai sakė, kad turi mažų vaikų. Evelina nenorėjo jo žadinti, grįžo į lovą ir dar kartą peržiūrėjo nuotraukų albumą, kurį buvo įkišęs Josefas. Nuotraukos priminė seniai praėjusį gyvenimą. Ji padėjo albumą atgal į dėžę ir ėmė svarstyti, ar galėtų pasikeisti pavardę ir išvažiuoti į užsienį. Priėjusi prie lango pažvelgė pro žaliuzes į kiemą ir jai pasirodė, kad ant šaligatvio kažkas stovėjo. Ji iškart atsitraukė nuo lango, minutę palaukė ir vėl pažiūrėjo. Smarkiai snigo, nieko nesimatė. Stiprus vėjas siūbavo gatvės žibintą. Evelina pašiurpo. Ji nutipeno prie buto durų, priglaudė ausį ir įsiklausė. Atrodė, kad už jų kažkas stovi. Nuo Josefo sklisdavo ypatingas kvapas — įtūžio ir degančių chemikalų. Staiga Evelinai pasirodė, o gal pasivaideno, kad ji vėl užuodė tą kvapą. Ji stovėjo prie durų, nedrįsdama pažvelgti pro akutę.