Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar radote Benjaminą? — paklausė ji.

— Kol kas ne, — atsakė Kenetas, o Nikė juokdamasis šokinėjo aplink jį ir glėbesčiavo.

— Aida, — šūkčiojo jis, — jis toks senas, kad iš jo atėmė pistoletą...

Kenetas atsisėdo šalia Aidos. Suolelis stovėjo šešėlyje tarp belapių medžių.

— Atvažiavau pasakyti, kad Vailordas ligoninėje.

Aida pažvelgė į jį netikėdama.

— Kiti jau irgi žinomi. Buvo penki pokemonai, ar ne? Birkas Jansonas viską prisipažino, bet su Benjamino dingimu jis nesusijęs.

Išgirdęs Keneto žodžius, Nikė sustojo ir išsižiojo.

— Jūs nugalėjote Vailordą?

— Taip, — išdidžiai pareiškė Kenetas. — Jo nebėra.

Nikė ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Jis sušilo, nuo jo kilo garas. Staiga vėl sustojo ir įsistebeilijo į Kenetą.

— Jūs pats stipriausias pokemonas, jūs — Pikaču! Jūs — Pikaču!

Nikė laimingas apkabino Kenetą, ir Aida nustebusi nusijuokė.

— O Benjaminas? — paklausė ji.

— Jį pagrobė ne tie vaikai. Jie iškrėtė daug bjaurių dalykų, bet Benjamino dingimas — ne jų darbas.

— Tai jie, tikrai jie.

— Aš netikiu.

— Bet...

Kenetas ištraukė Benjamino kompiuteryje rastą nuotrauką, atsiųstą Aidos.

— Dabar privalai pasakyti, kokia čia vieta, — paprašė jis draugiškai, bet griežtai.

Aida išbalo ir papurtė galvą.

— Aš pažadėjau, — tyliai sušnabždėjo ji.

— Kai iškyla pavojus gyvybei, pažadai negalioja. Supratai?

Bet Aida užsičiaupė ir nusisuko.

Nikė priėjo ir dirstelėjo.

— Nuotrauką davė jo mama, — džiugiai išpoškino jis.

— Nike!

Aida metė į brolį piktą žvilgsnį.

— Bet juk tai tiesa, — sutriko Nikė.

— Kada tu išmoksi patylėti, — prikišo sesuo.

Kenetas sudraudė juos.

— Ar šią nuotrauką Benjaminui davė jo mama? Ką nori pasakyti, Nike?

Bet Nikė išsigandęs spoksojo į seserį, lyg laukdamas leidimo atsakyti į klausimą. Aida papurtė galvą. Kenetui suskaudo pakaušį, sumušimo vietoje pulsavo.

— Aida, paaiškink, — kreipėsi jis ramiai, stengdamasis neprarasti savitvardos. — Patikėk manimi, kad tokioje situacijoje tylėti negalima.

— Bet nuotrauka su tuo niekaip nesusijusi, — atsakė ji, nežinodama, kaip pasielgti. — Aš pažadėjau Benjaminui niekam nepasakoti, kad ir kas atsitiktų.

— Viskas, tuoj pat sakyk, kas šioje nuotraukoje!

Kenetas suvokė, kad jo balsas šaižiai nuaidėjo tarp namų. Nikė išsigando ir nusiminė. Aida dar kiečiau sučiaupė lūpas ir užsisklendė. Kenetas vėl prisivertė nusiraminti. Pats girdėjo, kaip dreba jo balsas.

— Aida, paklausyk atidžiai. Jeigu nerasime Benjamino, jis mirs. Jis vienintelis mano anūkas. Aš negaliu praleisti nė vienos nepatikrintos detalės.

Tyla. Paskui Aida atsisuko ir beveik verkdama, apimta nevilties pripažino:

— Yra taip, kaip sakė Nikė.

Ji nurijo gumulą gerklėje ir tęsė:

— Šią nuotrauką jam davė mama.

— Ką nori pasakyti?

Kenetas pažvelgė į Nikę, kuris įnirtingai palinksėjo.

— Ne Simona. Jo tikroji mama.

Kenetui pasidarė bloga, jo vos nesupykino. Staiga krūtinę sukaustė skausmas. Jis keliskart bandė įkvėpti, širdis beprotiškai daužėsi. Praskriejo mintis, kad jį tuoj ištiks širdies smūgis, bet skausmas atlėgo.

— Tikroji mama?

— Taip.

Aida išsitraukė iš kuprinės pakelį cigarečių, bet nespėjo prisidegti, nes Kenetas švelniai atėmė.

— Tau negalima rūkyti.

— Kodėl?

— Tau nėra aštuoniolikos.

Ji gūžtelėjo.

— Gerai, man tas pat.

— Puiku, — tarė Kenetas ir pasijuto esąs siauro mąstymo.

Mintyse perkratė tai, ką žinojo apie Benjamino gimimą. Atmintyje pralėkė vaizdai: Simonos veidas, paraudęs nuo verksmo po persileidimo; paskui Vasarvidžio šventė, kai dukra vilkėjo plačią, gėlėtą suknelę, — nėštumas jau gerokai matėsi; ta diena, kai aplankė juos gimdymo skyriuje: Simona parodė kūdikį ir drebančiomis lūpomis pratarė: „Štai mažylis. Jo vardas bus Benjaminas — mylimasis sūnus.”

Kenetas stipriai pasitrynė akis, pasikasė po raiščiu ir paklausė:

— O kuo vardu jo... tikroji mama?

Aida pažvelgė link ežero.

— Nežinau. Tai tiesa. Ji pasakė Benjaminui jo tikrąjį vardą. Visą laiką vadino jį Kasperu. Ji buvo maloni, visada laukdavo po pamokų, padėdavo ruošti namų darbus. Man atrodo, kad davė jam pinigų. Ji labai liūdėjo, kad buvo su juo išskirta.

Kenetas parodė nuotrauką:

— O kas čia?

Aida greitai dirstelėjo.

— Čia šeimos kapas. Tikrosios Benjamino šeimos kapas. Ten palaidoti jo giminės.

43

Ketvirtadienio vakaras, gruodžio septynioliktoji

Trumpa diena jau baigėsi ir miestą vėl apgaubė tamsa. Name kitapus gatvės beveik visuose languose švietė elektrinės Advento žvaigždės. Iš konjako taurės su itališka grapa sklido sodrus vynuogių kvapas. Simona sėdėjo ant grindų ir apžiūrinėjo eskizus. Tėvas paleido ją Svėjos ir Odeno gatvių sankryžoje. Iš ten ji parslinko namo, nusimetė šlapius drabužius, susisupo į apklotą ir užmigo ant sofos. Pabudo tik nuo tėvo skambučio. Paskui atėjo Simas Šulmanas.

Dabar ji sėdėjo ant grindų, vilkėdama vien apatiniais, gėrė grapą, nuo kurios pilve kaito, ir dėliojo eskizus. Keturiuose lapuose buvo pavaizduota meno instaliacija, kurią jis ketino demonstruoti Tenstos meno galerijoje.

Tuo metu Šulmanas kalbėjosi telefonu su galerijos kuratoriumi ir vaikštinėjo po kambarį. Parketas girgždėjo. Staiga įsivyravo tyla. Simona pastebėjo, jog Simas atsistojo taip, kad matytų jos tarpkojį. Ji tai aiškiai suvokė, bet apsimetė nepastebinti. Simona surinko eskizus, paėmusi taurę gurkštelėjo grapos. Ji truputį praskėtė kojas ir įsivaizdavo, kaip jo degantis žvilgsnis braunasi gilyn. Simas ėmė kalbėti greičiau, norėjo užbaigti pokalbį. Simona atsigulė ant nugaros, užsimerkė ir ėmė jo laukti. Jos lytis dilgčiodama kaito ir pamažu drėko. Šulmanas nutilo. Simona girdėjo, kaip jis prieina, atitraukia kelnių užtrauktuką. Vis dar užsimerkusi, ji praskėtė kojas. Staiga pajuto jo rankas ant klubų. Šulmanas apvertė ją ant pilvo, patraukęs paklupdė, nusmaukė kelnaites ir įėjo į ją iš nugaros. Simona tam nebuvo pasiruošusi. Ji rėmėsi į grindis plačiai išskėtusi pirštus. Matė nagus, plaštakų kraujagysles. Kai jis ėmė judėti, Simona turėjo įsiremti tvirčiau, kad nepargriūtų ant veido. Šulmanas nekreipė į ją dėmesio. Nuo sodraus grapos kvapo jai pasidarė bloga. Ji norėjo sustabdyti Šulmaną, pakeisti pozą, pereiti į miegamąjį ir pradėti kitaip, kartu. Staiga Šulmanas smarkiai iškvėpė ir išsiliejo į ją, atsitraukė ir nuėjo į vonią. Simona užsitraukė kelnaites ir liko gulėti ant grindų. Ją apėmęs beviltiškas bejėgiškumas užgožė visas mintis, viltis ir džiaugsmą. Dabar jai niekas nesvarbu, tik Benjaminas.

Ji atsistojo tik tada, kai iš dušo išėjo rankšluosčiu apsijuosęs Šulmanas. Jai skaudėjo kelius. Prasilenkdama su juo Simona bandė nusišypsoti. Įėjusi į vonią užsirakino duris. Makštyje perštėjo. Kai galva, sprandu, pečiais ir nugara ėmė lietis šiltas vanduo, Simoną užplūdo siaubingas vienišumas. Ji išsimuilino ir kruopščiai išsiprausė, ilgai stovėjo duše, atsukusi veidą švelniai srovei.

Per vandens šniokštimą išgirdo beldimą į duris.

— Simona, — šūktelėjo Šulmanas. — Tau skambina.

— Ką?

— Tavo telefonas skamba.

— Atsiliepk, — paprašė ji ir užsuko čiaupą.

— Dabar skambina ir į duris, — šūktelėjo jis vėl.