Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Moteris bilstelėjo sau į krūtinę liesu kumščiu.

— Em...fizema, — sušvokštė ji. Veidą iškreipė duslaus kosulio priepuolis.

Kai jis galiausiai nuslopo, moteris mostelėjo Simonai užeiti į kambarį. Jos nuėjo ilgu, tamsiu koridoriumi iki svetainės, užgriozdintos dideliais baldais. Ant grindų tarp muzikinio centro spintelės su stiklinėmis durelėmis ir ilgos televizoriaus spintelės Nikė buvo išsidėliojęs pokemonų korteles ir žaidė. Ant rudos sofos tarp dviejų didelių palmių sėdėjo Aida.

Simona ją vos atpažino. Mergina buvo nepasidažiusi, plaukai sušukuoti ir dailiai surišti į uodegą. Mielas, jaunas veidelis. Ji atrodė labai trapi.

Kai Simona įžengė į kambarį, Aida kaip tik ėmė cigaretę iš pakelio ir drebančiomis rankomis prisidegė.

— Labas, — pasisveikino Simona. — Kaip laikaisi?

Aida gūžtelėjo. Atrodė, lyg būtų verkusi. Ji įtraukė dūmo ir pakišo po cigarete žalią lėkštę, lyg bijodama ištepti baldus pelenais.

— Sės...kitės... — sušvokštė mama.

Simona atsisėdo ant vieno iš didelių fotelių, įkištų tarp sofos, staliuko ir palmių.

Aida nukrėtė pelenus į žalią lėkštę.

— Aš ką tik iš ligoninės, — prabilo Simona. — Mano tėvą partrenkė automobilis. Jis buvo pakeliui prie jūros, pas Vailordą.

Staiga Nikė atsistojo. Jis buvo smarkiai išraudęs.

— Vailordas piktas, labai, labai piktas.

Simona atsisuko į Aidą, kuri sunkiai nurijo seiles ir užsimerkė.

— Kas jis? Tas Vailordas? Kas jis toks?

Aida užgesino cigaretę, o tada drebančiu balsu sukuždėjo:

— Jie dingo.

— Kas tokie?

— Gauja, kuri mus persekiojo — mane ir Nikę. Jie buvo bjaurūs, norėjo mane paženklinti, norėjo...

Ji nutilo ir pažvelgė į mamą, kuri sušvokštė.

— Sakė, kad mamą... sudegins, — ištarė Aida lėtai.

— Šū...džiai... — sušvokštė mama.

— Jie vadinasi pokemonų vardais — Azelfas, Magmortaras arba Lukarijus. Kartais keičiasi vardais, nesuprasi.

— Kiek jų?

— Nežinau. Gal tik penki. Vaikigaliai. Vyriausias mano amžiaus, mažiausiam tikrai tik šešeri. Bet jie nusprendė, kad visi vietiniai privalome jiems ką nors duoti, — pasakojo Aida ir pirmą kartą pažvelgė Simonai į akis.

Gražios, gintarinės merginos akys buvo kupinos baimės.

— Vaikai turėdavo duoti saldainių, rašiklių. Jie atiduodavo viską, ką turėdavo taupyklėse, kad tik negautų į kailį. Kiti atiduodavo savo daiktus, mobiliuosius, Nintendo žaidimus. Aš atidaviau savo striukę, duodavau cigarečių. O su Nike jie išvis bjauriai elgėsi, mušdavo jį ir atimdavo viską.

Aida nutilo ir apsiverkė.

— Ar jie pagrobė Benjaminą? — paklausė Simona tiesiai šviesiai.

Aidos mama numojo ranka ir išspaudė:

— Tas... berniukas... ne...geras...

— Atsakyk man, Aida, — paprašė Simona labai susijaudinusi. — Atsakyk dabar!

— Nerėkit... ant mano... dukters...

Simona atsisuko į ją ir papurtė galvą.

— Dabar papasakok viską, ką žinai. Supratai? — pareikalavo ji dar griežčiau.

Aida nurijo seiles.

— Aš ne kažin ką žinau, — išspaudė ji galiausiai. — Benjaminas užstojo mus, pasakė, kad nieko jiems neduotume. Vailordas rėkė kaip išprotėjęs, paskelbė mums karą ir pareikalavo daugybės pinigų.

Ji prisidegė naują cigaretę, drebėdama užsirūkė, atsargiai nukrėtė pelenus į žalią lėkštę ir pasakojo toliau:

— Kai Vailordas sužinojo apie Benjamino ligą, davė tiems vaikigaliams adatas ir liepė badyti...

Aida nutilo ir krūptelėjo.

— Kas toliau? — paragino Simona nekantriai.

— Staiga Vailordas paliko mus ramybėje, — sušnabždėjo ji. — Tiesiog dingo. Kitus mačiau, jie neseniai buvo užpuolę Nikę. Dabar jie klauso tokio Ariandoso, bet po Vailordo dingimo yra sutrikę ir išsigandę.

— Kada Vailordas dingo?

— Regis... — Aida pagalvojo, — regis, aną trečiadienį. Vadinasi, trys dienos iki Benjamino dingimo.

Jos lūpos suvirpėjo.

— Jį pagrobė Vailordas, — sušnabždėjo ji. — Vailordas padarė jam kažką baisaus. Dabar nedrįsta pasirodyti... Aidai pabiro ašaros, ji verkė pasikūkčiodama. Jos mama sunkiai atsistojo, paėmė iš dukters cigaretę ir užgesino į lėkštę.

— Prakeikti... išsigimėliai, — išspaudė ji.

Simona nesuprato, kam ji taiko.

— Kas yra Vailordas? Privalai pasakyti, kas jis.

— Aš nežinau, nežinau! — suriko ji.

Simona išsitraukė Benjamino kompiuteryje rastą nuotrauką su veja ir krūmais prie rudos tvoros.

— Pažiūrėk, — liepė ji griežtai.

Aida abejingai žvilgtelėjo.

— Kokia čia vieta? — paklausė Simona.

Mergina gūžtelėjo ir dirstelėjo į mamą.

— Neįsivaizduoju.

— Bet tu atsiuntei nuotrauką, — neatlyžo Simona suirzusi. — Būtent tu, Aida.

Mergaitė vėl nusuko akis ir pažvelgė į mamą, sėdinčią prie šnypščiančio deguonies baliono.

Simona pamojavo nuotrauka jai prieš veidą.

— Pažiūrėk, Aida. Pažiūrėk dar kartą. Kodėl atsiuntei ją mano sūnui?

— Tai buvo pokštas, — sušnabždėjo ji.

— Pokštas?

Aida linktelėjo.

— Na, atseit, ar norėtų gyventi tokioje vietoje, — paaiškino ji tyliai.

— Aš tavimi netikiu, — atkirto Simona rūsčiai. — Sakyk tiesą!

Mama vėl atsistojo ir mostelėjo Simonai:

— Lauk... iš mano namų... valkata...

— Kodėl meluoji? — paklausė Simona ir žiūrėjo į merginą tol, kol ta pakėlė į ją akis.

Aida atrodė be galo nusiminusi.

— Atleiskite, — tarė ji vos girdimai. — Atleiskite.

Išeidama Simona susidūrė su Nike, kuris stovėjo tamsiame koridoriuje, trindamas akis.

— Aš neturiu jokių galių, aš — bevertis pokemonas.

— Netiesa, tu turi galių, — patikino Simona.

41

Ketvirtadienio vidurdienis, gruodžio septynioliktoji

Įėjusi į tėvo palatą, Simona išvydo jį sėdintį. Skruostai jau rausvesni. Atrodė, lyg būtų žinojęs, kad Simona įžengs būtent tą akimirką.

Priėjusi pasilenkė ir atsargiai priglaudė skruostą prie jo skruosto.

— Žinai, dukra, ką sapnavau?

— Ne, — šyptelėjo ji.

— Savo tėvą.

— Mano senelį?

Jis tyliai nusijuokė.

— Įsivaizduoji? Jis suprakaitavęs stovėjo dirbtuvėse, patenkintas. „Mano sūnau”, pasakė jis. Atrodo, kad vis dar užuodžiu dyzeliną...

Simona nurijo gumulą gerklėje. Kenetas lėtai papurtė galvą.

— Tėti, — sušnabždėjo Simona, — tėti, ar prisimeni, apie ką mudu kalbėjomės prieš pat nelaimę?

Tėvas rimtai pažiūrėjo į ją ir staiga jo skvarbiose, rūsčiose akyse žybtelėjo ugnelės. Jis norėjo atsikelti, bet per staigiai, ir aukštielninkas vėl krito ant lovos.

— Padėk man, — paprašė jis suirzęs. — Reikia skubėti, negaliu čia gulėti.

— Tėti, ar prisimeni, kas atsitiko?

— Aš prisimenu viską.

Jis perbraukė ranka akis, atsikrenkštė ir ištiesė rankas Simonai.

— Laikyk mane, — įsakė jis ir šįkart jam pavyko atsisėsti lovoje, o paskui nuleisti kojas ant žemės.

— Kur mano drabužiai?

Simona skubiai atnešė iš spintos. Ji atsiklaupusi movė tėvui kojines, kai atsidarė durys ir pasirodė jaunas gydytojas.

— Aš turiu išeiti, — piktai pareiškė Kenetas gydytojui, kuris dar nebuvo spėjęs įeiti į palatą.

Simona atsistojo.

— Sveiki. Mano vardas Simona Bark, — prisistatė ji ir paspaudė gydytojui ranką.

— Ula Tuvefjelis, — prisistatė jis ir sutrikęs atsisuko į Kenetą, kuris sagstėsi kelnes.