Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Pilaitė yra namas buvusioje Jugoslavijoje, — paaiškino Erikas. — Taip pat butas Jakobsberge, sporto salė Stoksunde, šviesiai žalias namas Laplandijoje ir taip toliau.

Pamatęs nustebusį Jono žvilgsnį, Erikas nusišypsojo.

— Pilaitė nėra konkretus namas, tai sąvoka, — tęsė jis toliau. — Ją sugalvojo hipnozės grupės dalyviai. Taip jie pavadino vietą, kurioje patyrė smurtą.

— Regis, pradedu suprasti. O kur yra Evos Blau pilaitė?

— Čia ir yra problema, nes ji vienintelė neišsiaiškino, kur stovėjo jos pilaitė. Skirtingai nei kiti, ji niekada nepaminėjo pagrindinės vietos.

— Galbūt ji čia, — tarė Jonas, rodydamas į namą.

Juodu dideliais žingsniais artinosi prie namo. Erikas graibė po kišenę, ieškodamas dėžutės su papūga. Jam buvo bloga, vis dar jautėsi tarsi apdujęs nuo savo prisiminimų. Stipriai pasikasė kaktą. Mielai išgertų tabletę, tiesiog troško jos, išgertų bet kokį vaistą, bet žinojo, kad dabar turi išlikti visiškai blaivus. Laikas liautis gėrus vaistus, daugiau negalima, nebegalima slėptis. Reikia rasti Benjaminą, kol dar ne per vėlu.

Erikas paspaudė durų skambutį. Už sunkių medinių durų pasigirdo sodrus aidas. Erikas valdėsi, kad neatplėštų durų ir nepultų vidun, šaukdamas Benjaminą. Jonas pakišo ranką po striuke. Netrukus duris atidarė jauna rusvaplaukė moteris su akiniais. Jos skruostai buvo išmarginti randų.

— Ieškome Liselotos Blau, — pasakė Jonas.

— Čia aš, — atsakė ji suklusdama.

Jonas pažiūrėjo į Eriką ir suprato, kad ši moteris — ne ta, kurios reikia.

— Iš tikrųjų ieškome Evos Blau, — paaiškino jis.

— Evos? Kokios Evos? Kokiu reikalu?

Jonas parodė policininko pažymėjimą ir paklausė, ar galėtų užeiti vidun. Moteris nesutiko, tad Jonas paprašė, kad ji užsimestų striukę ir išeitų į lauką. Po kelių minučių jie stovėjo ant kietos, apšerkšnijusios žemės ir kalbėjosi. Iš burnų kilo garas.

— Aš gyvenu viena.

— Namas didelis.

Moteris šyptelėjo.

— Galiu sau leisti.

— Ar Eva Blau jūsų giminaitė?

— Sakiau, kad nepažįstu jokios Evos Blau.

Jonas parodė tris Evos nuotraukas, padarytas iš vaizdo įrašo, bet raudonplaukė tik papurtė galvą.

— Pažiūrėkite įdėmiai, — paprašė Jonas rimtu tonu.

— Neaiškinkite, ką man daryti, — atšovė ji.

— Aš tik prašau...

— Aš moku jums atlyginimą, — iškošė ji lėtai. — Jūsų atlyginimas mokamas iš mano mokesčių.

— Būkite gera, pažiūrėkite į nuotrauką.

— Nesu jos mačiusi.

— Tai svarbu, — įsiterpė Erikas.

— Gal jums, bet ne man.

— Ji vadina save Eva Blau, — tęsė Jonas. — Bet Švedijoje ši pavardė gana neįprasta.

Staiga Erikas pastebėjo, kad viršutiniame aukšte sujudėjo užuolaida, ir pasileido link durų. Jonas ir moteris šūktelėjo jam, norėdami sustabdyti. Erikas įlėkė vidun, perbėgo prieškambarį, apsidairęs išvydo plačius laiptus ir pakilo jais dideliais žingsniais.

— Benjaminai, — sušuko jis ir sustojo.

Erikas stovėjo vidury koridoriaus. Viename gale buvo durys į miegamąjį, kitame — į vonios kambarį.

— Benjaminai? — pakartojo jis tyliai.

Kažkur sugirgždėjo grindys. Erikas išgirdo atbėgančią raudonplaukę. Jis bandė suvokti, kokiame lange matė sujudėjusią užuolaidą. Pasuko į dešinę ir sparčiu žingsniu patraukė link durų koridoriaus gale. Norėjo atidaryti bet jos buvo užrakintos. Pasilenkęs pažvelgė pro rakto skylutę. Joje buvo įkištas raktas, bet Erikui pasirodė, kad viduje kažkas juda.

— Atidaryk duris, — liepė jis pakeltu tonu.

Raudonplaukė jau kilo laiptais šaukdama:

— Jūs neturite teisės!

Erikas atsitraukė ir išspyrė duris. Kambaryje tuščia: didelė nepaklota lova su rožine patalyne, blyškiai rožinė kiliminė grindų danga ir spinta su tamsintais veidrodžiais. Ant stovo pritvirtinta kamera, nukreipta į lovą. Atidarė spintą, bet ten nieko nerado. Apsisukęs pažvelgė į sunkias užuolaidas, fotelį ir pasilenkė pažiūrėti po lova, — į jį žvelgė susigūžęs, išsigandęs berniukas plonomis kojomis.

— Išlįsk, — liepė jis griežtai.

Paskui suėmė už kulkšnies ir ištraukė nuogą vaiką. Berniukas bandė kažką aiškinti, kažką bėrė greitakalbe ir movėsi džinsus. Atrodo, kad kalbėjo arabiškai. Lovoje sujudėjo antklodė. Iš po jos išlindo dar vienas berniukas ir kažką šiurkščiai pasakė savo bičiuliui. Tas iškart nutilo. Tarpduryje stovėjo Liselota Blau ir drebančiu balsu pareikalavo palikti jos draugus ramybėje.

— Ar jie mažamečiai? — paklausė Erikas.

— Lauk iš mano namo! — liepė ji įsiutusi.

Antras berniukas susisupo į antklodę, išsitraukė cigaretę ir žiūrėjo į Eriką šypsodamasis.

— Lauk! — rėkė Liselota.

Erikas nuėjo koridoriumi ir nusileido į pirmą aukštą. Moteris sekė jam iš paskos ir kimiai suriko, kad jis dingtų velniop. Erikas išėjo iš namo ir patraukė skalūnų taku link gatvės. Jonas laukė prie įvažiavimo, po striuke laikydamas ginklą. Moteris sustojo tarpduryje.

— Jūs neturite teisės! — šaukė ji. — Policijai šitaip įsibrauti draudžiama, policija privalo turėti teismo sprendimą.

— Aš ne policininkas, — atšovė Erikas.

— Bet... aš skųsiuosi.

— Skųskitės, jei norite, — įsiterpė Jonas. — Aš galiu išklausyti, nes esu policininkas.

39

Trečiadienio popietė, gruodžio šešioliktoji

Dar neprivažiavęs Norteljės plento, Jonas pasuko į kelkraštį. Pravažiavo sunkvežimis su priekaba, pilna dulkančios skaldos. Komisaras išsitraukė iš kišenės lapelį ir pasakė:

— Stokholmo apylinkėse turiu dar penkis asmenis pavarde Blau, tris Vesterose, du Eskilstunoje ir vieną Umeo mieste.

Komisaras sulankstė lapelį ir padrąsinančiai šyptelėjo.

— Šarlota, — tarė Erikas tyliai.

— Šarlotos sąraše nėra, — paneigė Jonas, šluostydamas dėmę ant galinio vaizdo veidrodėlio.

— Šarlota Sederšiold. Ji buvo maloni Evai. Man atrodo, kad ji tuo metu leido Evai gyventi pas save.

— Kur galime rasti Šarlotą?

— Prieš dešimt metų ji gyveno Stoksunde, bet...

Jonas iškart paskambino į policiją Anjai:

— Labas, Anja. Ačiū ir tau. Klausyk, man reikia Šarlotos Sederšiold telefono numerio ir adreso. Ji gyvena ar bent jau gyveno Stoksunde. Taip, ačiū. Gerai, palauk, — tarė jis ir paėmęs rašiklį užsirašė numerį ant kvito. — Labai ačiū.

Jonas įjungė kairįjį posūkio pažibintį ir vėl įsuko į kelią.

— Ar ji gyvena vis dar ten?

— Ne, bet mums sekasi. Ji gyvena netoli Rimbu.

Erikas pajuto, kaip jam iš nerimo sutraukė skrandį. Nesuprato, kodėl jį išgąsdino žinia, kad Šarlota išsikraustė iš Stoksundo. Bet gal išsikraustymo priežastis visai kita.

— Husbio dvaras, — tarė Jonas ir įkišęs į grotuvą kompaktinę plokštelę sumurmėjo, kad ji mamos. Pamažu padidino garsą ir šūktelėjo:

— Saija Varjus.

Jonas liūdnai lingavo galva ir dainavo kartu su dainininke:

— Dam dam da da di dum...

Automobilyje aidėjo liūdna melodija. Dainai pasibaigus, juodu kurį laiką tylėjo, o paskui Jonas beveik nustebęs pasakė:

— Nebemėgstu suomiškos muzikos.

Paskui porą kartų atsikrenkštė.

— O man daina pasirodė graži, — pasakė Erikas.

Jonas nusišypsojo ir dirstelėjo į Eriką akies kampučiu.

— Mama buvo išrinkta Seinejokio miesto tango karaliene...

Išsukus iš plataus Norteljės plento, kur eismas buvo labai intensyvus, ir prie Setunos pradėjus važiuoti septyniasdešimt septintu numeriu pažymėtu keliu, prasidėjo smarki šlapdriba. Rytų pusėje sutemo, prieblandoje vos besimatė pravažiuojamos sodybos.