Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Pažvelgiau jam į akis. Gana simpatiškas, kiek aptukęs viduramžis vyras.

— Dabar turite galimybę pateikti savo versiją, — pridūrė jis tyliai.

Mūsų namuose buvo tamsu. Simona vis dar mieste, savo galerijoje, o Benjaminas dar negrįžęs iš darželio.

Aš nusišypsojau tam vyrui ir jis atvirai paaiškino:

— Kitaip bus išspausdinta tik jos versija.

— Negali būti nė kalbos, kad kalbėčiau apie savo pacientus, — pasakiau lėtai, praėjau pro juos, atsirakinau duris, įėjau į vidų ir palaukiau, kol jie nuvažiuos.

* * *

Kitą rytą telefonas suskambo jau pusę septynių. Skambino ligoninės direktorė Anika Lorencon.

— Erikai, Erikai, ar skaitėte laikraštį? — paklausė ji susijaudinusi.

Simona irgi atsisėdo lovoje ir sunerimusi pažvelgė į mane. Aš mostelėjau jai ir išėjau į prieškambarį.

— Jei tai susiję su jos kaltinimais, visi turėtų suprasti, kad čia melas...

— Ne, — nutraukė ji šaižiu balsu. — Tai supranta ne visi. Daugeliui ji atrodo bejėgė, silpna ir pažeidžiama moteris, patekusi į rankas netikusiam gydytojui, kuris ja manipuliavo. Vyras, kuriuo ji pasitikėjo labiausiai iš visų ir patikėjo savo išgyvenimus, išdavė ir išnaudojo ją. Štai kas parašyta laikraštyje.

Girdėjau, kad ji smarkiai alsuoja. Balsas buvo prikimęs. Atrodė nusivylusi.

— Juk suprantate, kad tai pakenks mums visiems.

— Parašysiu atsakymą, — atsakiau lakoniškai.

— Erikai, to negana. Bijau, kad to negana.

Direktorė trumpam nutilo, o paskui pratęsė:

— Lidija ketina bylinėtis su mumis teisme.

— Ji nelaimės, — suprunkščiau aš.

— Jūs vis dar nesuprantate, kaip tai rimta, ar ne?

— O ką ji sako?

— Siūlau nusipirkti laikraštį. Tada turėtumėte atsisėsti ir pagalvoti, kaip atsakysite į jos kaltinimus. Šiandien ketvirtą valandą turite atvykti į valdybos pasitarimą.

Išvydus savo veidą pirmuosiuose puslapiuose, man užėmė kvapą. Buvo įdėta iš arti padaryta nuotrauka, kurioje aš su kepure ir megztiniu, veidas išraudęs ir beveik apatiškas. Nulipau nuo dviračio, drebėjo kojos. Nusipirkau laikraštį ir grįžau namo. Viduriniuose puslapiuose buvo įdėta nuotrauka su Lidija, kurioje jos veido nesimatė. Ji sėdėjo susigūžusi ir apsikabinusi pliušinį meškiną. Straipsnis buvo apie tai, kaip aš, Erikas Marija Barkas, užhipnotizavau ją ir naudojau kaip bandomąjį triušį bei persekiojau tvirtindamas, kad ji padariusi nusikaltimą. Žurnalistas parašė, kad moteris verkė ir tvirtino nereikalausianti atlyginti žalą, nes pinigai niekada neatlygins to, ką ji patyrusi. Ji esanti visai palūžusi, nes prisipažino dalykus, kuriuos aš įteigęs jai per hipnozę. Persekiojimas pasiekęs kulminaciją, kai aš įsiveržiau į jos namus ir pareikalavau, kad ji nusižudytų. Ji norėjusi mirti, nes jautėsi tarsi priklausanti sektai, kurioje ji neturėjusi valios, o aš visiems vadovavęs. Tik atsidūrusi ligoninėje išdrįso suabejoti mano metodais. Dabar ji reikalavo, kad iš manęs atimtų teisę šitaip elgtis su kitais žmonėmis.

Kitame puslapyje buvo Mareko nuotrauka. Jis pritarė Lidijai ir teigė, kad mano veikla pavojinga žmonių gyvybėms, kad aš prisigalvoju liguistų dalykų, kuriuos paskui įteigiu pacientams per hipnozę.

Žemiau buvo išspausdintas eksperto Jorano Siorenseno komentaras. Niekada nebuvau girdėjęs apie tokį, bet jis pasmerkė mano tyrinėjimus, sulygino hipnozę su paprastais seansais ir užsiminė, jog aš tikriausiai apsvaigindavęs savo pacientus, kad priversčiau juos daryti tai, ko noriu.

Netekau žado, galvoje neliko jokių minčių. Girdėjau virtuvėje ant sienos tiksintį laikrodį ir pro šalį pravažiuojančius automobilius. Atsidarė durys ir įėjo Simona. Perskaičiusi straipsnį, ji išbalo kaip popierius.

— Kas čia vyksta? — sušnabždėjo ji.

— Nežinau.

Man džiūvo burna. Sėdėjau įbedęs akis į sieną. O jei mano teorijos buvo klaidingos? O jei hipnozė neveikia sunkiai traumuotų žmonių? O jei norėdamas aptikti elgsenos modelius, paveikiau jų prisiminimus? Netikėjau, kad Lidija per hipnozę galėjo matyti nesamą vaiką. Buvau įsitikinęs, kad ji atpasakojo tikrą prisiminimą. Bei dabar jaučiausi sutrikęs.

* * *

Žingsniuodamas per fojė nuo įėjimo iki lifto, jaučiausi labai keistai. Niekas iš kolegų nežiūrėjo man į akis. Einant pro žmones, kuriuos pažinojau ir su kuriais bendraudavau, jie sutrikdavo, pasijusdavo nejaukiai, nusisukdavo ir nueidavo sau.

Net lifte kvapas buvo kitoks, — atsidavė supuvusiomis gėlėmis. Man tai priminė laidotuves, lietų, atsisveikinimą.

Kai išlindau iš lifto, pro šalį prasmuko Maja Svartling. Ji apsimetė manęs nepastebėjusi. Anikos Lorencon kabineto tarpduryje stovėjo Raineris Milchas. Jis pasitraukė, aš įėjau į vidų ir pasisveikinau.

— Erikai, sėskitės, — tarė Raineris.

— Ačiū, geriau pastovėsiu, — atsisakiau, bet paskui persigalvojau.

Kažin, kokiu reikalu Maja Svartling buvo užsukusi pas valdybą? Gal atėjo apginti manęs? Juk ji viena iš nedaugelio tikrai įsigilinusių į mano tyrinėjimus.

Anika Lorencon stovėjo prie lango kitame kambario gale. Man pasirodė nemandagu ir keista, kad ji su manimi nepasisveikino. Direktorė stovėjo sunėrusi ant krūtinės rankas ir paniurusi žvelgė pro langą.

— Mes davėme jums puikią galimybę, Erikai, — prabilo Pederis Melarstetas.

Raineris Milchas linktelėjo.

— Bet jūs atsisakėte pasitraukti, atsisakėte pasišalinti savo noru tam laikui, kol būtume aiškinęsi.

— Aš galiu persigalvoti, — tariau tyliai. — Galiu...

— Jau per vėlu, — nutraukė jis. — Mums tai būtų pravertę užvakar. Šiandien atrodys apgailėtinai.

— Aš... — prašneko Anika Lorencon tyliai, neatsisukdama į mane, — aš šįvakar dalyvausiu žinių laidoje „Rapport”. Turėsiu paaiškinti, kodėl leidome jums tuo užsiimti.

— Bet aš nepadariau nieko bloga. Negi vienos pacientės pramanai gali nubraukti kelerių metų tyrinėjimus, daugybę terapijos seansų, kurie, beje, buvo nepriekaištingi...

— Ne viena pacientė, o keli, — įsiterpė Raineris Milchas. — Be to, girdėjome, kad jūsų tyrinėjimus sukritikavo ekspertas...

Jis nutilo ir papurtė galvą.

— Tas Joranas Siorensenas, ar kaip ten jį? — paklausiau suirzęs. — Nesu apie tokį girdėjęs. Jis akivaizdžiai nieko neišmano.

— Mes kalbėjome su žmogumi, kuris studijavo jūsų darbus kelerius metus, — pareiškė Raineris Milchas ir pasikasė kaklą. — Ji sakė, kad jūs norite labai daug, bet visos jūsų tezės neturi rimto pagrindo. Jūs neturite įrodymų ir nepaisote, kas būtų geriausia pacientams, jums rūpi tik jūsų tiesa.

Aš stovėjau be žado.

— Kuo vardu jūsų ekspertė? — paklausiau galiausiai.

Jie tylėjo.

— Ar ji kartais ne Maja Svartling?

Anika Lorencon išraudo.

— Erikai, — tarė ji ir pagaliau atsisuko į mane. — Nuo šiandien jūs nušalintas. Nebenoriu matyti jūsų savo ligoninėje.

— O kaip mano pacientai? Aš turiu pasirūpinti...

— Jie bus perkelti, — nutraukė ji mane.

— Jie jausis blogai...

— Tokiu atveju, tai jūsų kaltė, — pareiškė ji pakeltu tonu.

Visi nuščiuvo. Frankas Polsonas stovėjo nusisukęs, Ronio Johansono, Pederio Melarsteto, Rainerio Milcho ir Sveino Holsteino veidai buvo akmeniniai.

— Ką gi, — pratariau.

Vos prieš kelias savaites tame pačiame kabinete jie man pratęsė finansavimą. O dabar viską sunaikino vienu mostu.

Kai išėjau laukan, prie manęs pribėgo du žurnalistai. Labai aukšta, šviesiaplaukė moteris ištiesė mikrofoną.