Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Visi pacientai sustingo ir sužiuro į mus. Pjeras ir Šarlota atrodė sunerimę, Lidija žvilgtelėjo ir vėl atsuko man nugarą. Tvyrojo keista nuotaika. Priešais Lidiją stovėjo Sibelė ir Jusis. Sibelė buvo prasižiojusi, akys pilnos ašarų.

Marekas atsistojo ir nusivalė kelnes.

Eva Blau dar nebuvo atėjusi. Aš atsistojau prie kameros ir ėmiau ruošti ją seansui: nustačiau filmuojamą plotą, pritraukiau vaizdą ir užsidėjęs ausines patikrinau, ar veikia mikrofonas. Per kameros vaizdo ieškiklį mačiau, kad Lidija nusišypsojo Šarlotai ir džiaugsmingai šūktelėjo:

— Būtent! Tokie tie vaikai! Mano Kasperas ištisai kalba tik apie Žmogų Vorą.

— Kaip suprantu, dabar visi kraustosi dėl jo iš proto, — nusišypsojo Šarlota.

— Kasperas neturi tėčio, tad Žmogus Voras jam yra vyro pavyzdys, — pasakė Lidija ir nusijuokė taip garsiai, kad mano ausinėse suaidėjo. — Bet mums gerai. Mes dažnai juokiamės, nors paskutiniu metu buvo ir ginčų. Kasperas pavydi visiems ir viskam. Jis sugadina mano daiktus, nenori, kad kalbėčiau telefonu, įmetė į klozetą mano mėgstamiausią knygą, rėkia tokius dalykus... Man atrodo, kad kažkas atsitiko, bet jis nenori pasakoti.

Šarlota sunerimo, Jusis kažką numykė, o Marekas nekantriai mostelėjo Pjerui.

Nustatęs kamerą, atsisėdau ant savo kėdės. Netrukus visi sėdėjo savo vietose.

— Tęsime kaip praėjusį kartą, — pasakiau ir nusišypsojau.

— Mano eilė, — ramiai tarė Jusis ir ėmė pasakoti apie savo vaiduoklių pilaitę:

— Tėvų namai Dorotėjoje Laplandijos regione. Mums priklauso dideli žemės plotai prie Sutmės, kur samiai iki pat aštuntojo dešimtmečio gyveno jurtose. Aš gyvenu visai netoli Jupšerneno ežero. Paskutinį galiuką iki namų reikia eiti senais miškininkų keliais. Vasarą pasimaudyti atvažiuoja jaunimas. Jiems smalsu pamatyti Vandenį.

— Vandenį? — paklausiau.

— Jau tris šimtus metų vis atsiranda žmonių, mačiusių jį grojantį prie ežero.

— O jūs ne?

— Ne, — tarė Jusis ir plačiai nusišypsojo.

— Bet ką tu veiki miške ištisus metus? — paklausė Pjeras šyptelėjęs.

— Superku senus automobilius ir autobusus, suremontuoju ir parduodu. Mano sklypas atrodo kaip metalo laužo supirktuvė.

— Ar namas didelis? — pasiteiravo Lidija.

— Ne, bet žalias... Vieną vasarą tėvas namą perdažė keista šviesiai žalia spalva. Nežinau, kas jam šovė į galvą, gal kas nors tuos dažus atidavė.

Jusis nutilo. Lidija jam nusišypsojo.

Tądien buvo sunku padėti jiems atsipalaiduoti. Gal buvau išsiblaškęs dėl Majos, o gal sudirgęs dėl to, kad per ūmiai sureagavau į Mareko provokaciją. Aš įtariau, kad grupėje kažkas atsitiko, o aš nieko nežinau. Teko nerti keliais etapais, kartais kiek pakylant aukštyn, kol galiausiai pajutau, kad mes visi grimztame į bedugnę kaip sunkūs, apvalūs svarmenys.

Jusio apatinė lūpa atvipo, skruostai nukaro.

— Noriu, kad įsivaizduotumėte, jog esate medžioklės bokštelyje, — liepiau.

Jusis kažką sušnabždėjo apie atatranką į petį, kad jis vis dar skaudus.

— Ar dabar sėdite bokštelyje?

— Aukšta pievos žolė apšerkšnijusi, — tyliai pasakė jis.

— Apsidairykite. Ar jūs vienas?

— Ne.

— Kas ten?

— Tamsioje pamiškėje juda stirna. Ji pypčioja, kviesdama jauniklį.

— O bokštelyje jūs vienas?

— Visada būnu tik aš ir šautuvas.

— Minėjote atatranką. Ar jau iššovėte?

— Iššoviau?

Jis linktelėjo galva, tarsi rodydamas kryptį.

— Vienas žvėris jau sustingęs, — paaiškino jis, — jau kelias valandas, o antras tebesispardo kruvinoje žolėje, bet vis vangiau ir vangiau.

— Ką jūs darote?

— Laukiu. Jau temsta. Pamiškėje vėl kažkas sujuda. Nusitaikiau į kanopą, bet persigalvojau. Taikausi į ausį, juodą nosytę, kelį. Vėl pajutau atatranką. Man atrodo, kad kulka nunešė koją.

— Ką darote dabar?

Jusis sunkiai kvėpavo, tarp įkvėpimų būdavo ilgos pauzės.

— Dar negaliu eiti namo, — tarė jis galiausiai. — Einu prie automobilio, padedu šautuvą ant galinės sėdynės ir pasiimu kastuvą.

— Ką darysite su kastuvu?

Jusis ilgokai patylėjo, lyg apsvarstytų mano klausimą. Paskui tyliai atsakė:

— Aš užkasu žvėris.

— O paskui?

— Kol baigiau, visai sutemo. Grįžtu prie automobilio, atsigeriu kavos iš termoso dangtelio.

— Ką darote grįžęs namo?

— Pasikabinu rūbus skalbykloje.

— Kas vyksta?

— Sėdžiu ant suolo priešais televizorių, šautuvas ant grindų už kelių žingsnių, priešais supamąjį krėslą, užtaisytas.

— Ką darote, Jusi? Ar namuose nieko nėra?

— Gunila išsikraustė praėjusiais metais. Tėvas mirė prieš penkiolika metų. Aš vienas, šalia tik supamasis krėslas ir šautuvas.

— Jūs sėdite ant suolo priešais televizorių.

— Taip.

— Ar kas nors vyksta?

— Dabar jis atsuktas į mane.

— Kas?

— Šautuvas.

— Kuris guli ant grindų?

Jis linktelėjo ir nieko nepasakė. Jo lūpos įsitempė.

— Supamasis krėslas sugirgžda. Girgžda, bet šįkart palieka mane ramybėje.

Staiga Jusio veido bruožai vėl sušvelnėjo, nors akys vis dar labai blizgėjo, žvilgsnis buvo nutolęs.

Laikas daryti pertrauką. Aš pažadinau juos iš hipnozės ir su kiekvienu truputį pakalbėjau. Jusis kažką sumurmėjo apie vorą ir užsisklendė savyje. Aš nuėjau į tualetą, Sibelė į rūkomąjį, o Jusis kaip visada atsistojo prie lango. Kai grįžau, Lidija visus vaišino šafraniniais džiūvėsėliais.

— Jie visiškai ekologiški, — patikino ji ir mostu paragino Mareką imti dar.

Šarlota nusišypsojo ir truputį atsikando.

— Ar pati kepėte? — paklausė Jusis ir netikėtai šyptelėjo. Jo apdribęs, stambus veidas nušvito.

— Vos nepavėlavau, — pasakė Lidija ir šypsodamasi papurtė galvą. — Žaidimų aikštelėje patekau į ginčą.

Sibelė garsiai sukikeno. Ji valgė dideliais kąsniais.

— Per Kasperą. Kaip kiekvieną rytą nuėjome į žaidimų aikštelę. Prie manęs priėjo moteris ir pareiškė, kad Kasperas trenkęs jos dukrai per nugarą kastuvėliu.

— Šūdas, — sušnabždėjo Marekas.

— Aš tiesiog sustingau.

— Kaip elgtis tokiose situacijose? — pasidomėjo Šarlota mandagiai.

Klausydamasis Lidijos, Marekas paėmė dar vieną džiūvėsėlį. Žiūrėdamas į jo veidą galėjai pamanyti, kad jis įsimylėjęs Lidiją.

— Nežinau. Paaiškinau jai, kad aš į tokius dalykus žiūriu labai rimtai. Taip, ko gero, buvau gana susijaudinusi. Bet ji pasakė, kad nieko baisaus, kad tai įvykę netyčia.

— Žinoma, — pritarė Šarlota. — Juk vaikai žaisdami įsisiautėja.

— Pažadėjau, kad su Kasperu pakalbėsiu, kad taip nepaliksiu.

— Teisingai, — linktelėjo Jusis.

— Ji pasakė, kad Kasperas labai mielas berniukas, — užbaigė Lidija šypsodamasi.

Aš atsisėdau ant savo kėdės ir ėmiau vartyti užrašus. Norėjau kuo greičiau pratęsti seansą. Dabar bus Lidijos eilė.

Ji pažvelgė man į akis ir nedrąsiai nusišypsojo. Visi tylėjo ir laukė. Aš pradėjau. Atrodė, kad kambarys vibruoja nuo mūsų kvėpavimo. Su kiekvienu širdies dūžiu mus gaubė vis tamsesnė tyla. Su kiekvienu iškvėpimu mes grimzdome vis giliau. Per indukciją padėjau nusileisti jiems į gelmę, o tada kreipiausi į Lidiją.

— Jūs leidžiatės giliau, atsargiai, jūs visiškai atsipalaidavusi, rankos sunkios, kojos sunkios, vokai apsunkę. Kvėpuojate lėtai ir klausote mano žodžių nesvarstydama. Jus supa mano žodžiai, jūs saugi ir klusni. Lidija, dabar jūs esate prie pat to, apie ką nenorite galvoti, apie ką niekada nekalbate ir nuo ko nusisukate, esate prie to, kas visada guli paslėpta šalia šiltos šviesos.