Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Marekai, niekas jūsų neteisia.

Jis atsisėdo tiesiai ir pažiūrėjo man į akis. Jo žvilgsnis buvo kaip savimi pasitikinčio žmogaus.

— Aš padariau baisių dalykų, — prisipažino jis, pasikasė kaklą ir pasimuistė ant kėdės.

— Jūs buvote priverstas.

Marekas skėstelėjo rankomis.

— Bet kažkas manyje taip sugadinta, kad aš ilgiuosi to laiko.

— Ilgitės?

— Velnias, — sudejavo jis. — Ką aš čia pliurpiu, aš nežinau, aš nieko nebežinau.

— Aš manau, kad jūs viską puikiai prisimenate, — staiga įsiterpė Lidija, švelniai šypsodamasi. — Kodėl nenorite papasakoti?

— Užsičiaupk, — užriko Marekas ir priėjęs prie jos iškėlė ranką.

— Sėskitės, — sušukau jam.

— Marekai, nerėkite ant manęs, — ramiai paprašė Lidija.

Vyras pažvelgė jai į akis ir nurimo.

— Atleiskite, — atsiprašė jis ir droviai šyptelėjo, kelis kartus perbraukė sau ranka per pakaušį ir atsisėdo.

Per pertrauką stovėjau su kavos puodeliu rankoje ir žvelgiau pro atvirą langą. Buvo apsiniaukę, dangų temdė sunkūs lietaus debesys. Vidun pūsčiojo šaltas vėjas, įnešdamas vos juntamo lapų kvapo. Mano pacientai pradėjo rinktis į mūsų didelį terapijos kambarį ir sėdo į vietas.

Eva Blau vilkėjo mėlynais rūbais, plonas lūpas buvo padažiusi mėlynai, blakstienas — mėlynu tušu. Kaip visada atrodė sunerimusi, tai apsigaubdavo megztuku, tai vėl jį nusimesdavo.

Lidija stovėjo ir kalbėjosi su Pjeru. Jis klausėsi, o raumenys prie akių ir aplink burną nevalingai skausmingai trūkčiojo.

Marekas buvo nusisukęs ir kuitėsi savo kuprinėje. Mačiau, kaip juda jo raumenys, užsiauginti per kultūrizmo treniruotes.

Atsistojau ir pamojau Sibelei, kad eitų į savo vietą. Ji iškart užgesino cigaretę į savo batą ir įsikišo ją į pakelį.

— Tęskime, — tariau ir nusprendžiau dar kartą pamėginti su Eva Blau.

Evos Blau veidas buvo įsitempęs, mėlynos lūpos iškreiptos pašaipios šypsenos. Aš žinojau, kad ji sugeba vaidinti paklusnią. Ji nenorėjo jaustis verčiama. Man kilo mintis, kaip galėčiau jai pateikti pasirinkimo laisvę hipnozės terapijoje. Buvo akivaizdu, kad Evai reikėjo padėti atsipalaiduoti ir nugrimzti į tave.

Kai grupei pasakiau, kad nuleistų galvas, Eva iškart plačiai nusišypsojo. Aš ėmiau skaičiuoti mažėjančia tvarka, grimzdau į vandenį ir jutau jį aplink save, tačiau visą laiką išlikau budrus. Eva šnairavo į Pjerą ir mėgino kvėpuoti tokiu pat ritmu kaip jis.

— Jūs lėtai grimztate, — kalbėjau aš. — Grimztate į poilsį, jaučiatės atsipalaidavę ir maloniai apsunkę.

Vaikščiojau jiems už nugarų, mačiau jų sprandus ir sulinkusias nugaras. Sustojęs prie Evos, uždėjau jai ant peties ranką. Ji neatsimerkdama pamažu atsuko į mane veidą ir papūtė lūpas.

— Dabar kalbėsiu tik su Eva, — įspėjau grupę. — Noriu, kad išliktumėte budri, bet atsipalaidavusi. Klausykitės mano balso, kai kalbu grupei. Jūs nebūsite užhipnotizuota, tik jausite tokią pat ramybę, maloniai apsunkusį kūną, bet visą laiką išliksite budri.

Pajutau, kaip atsileido jos pečiai.

— Dabar vėl kreipiuosi į visus. Klausykitės manęs. Aš skaičiuosiu ir sulig kiekvienu skaičiumi mes panirsime vis giliau, atsipalaiduosime vis labiau. O jūs, Eva, tik klausykitės, jūs visą laiką išliksite budri ir suvoksite, kas vyksta.

Grįždamas į savo vietą, aš skaičiavau mažėjančia tvarka, o kai atsisėdau ant savo kėdės, pastebėjau, kad Evos veidas atsipalaidavęs. Ji atrodė kitaip. Buvo sunku patikėti, kad čia ta pati moteris. Jos apatinė lūpa nukaro, vidinė rožinė burnos pusė kontrastavo su mėlynu lūpdažiu. Ji alsavo labai giliai. Aš susikaupiau, atsijungiau nuo aplinkos ir panirau į tamsią lifto šachtą po vandeniu. Mes buvome nuskendusiame laive arba apsemtame name. Iš apačios plūstelėjo vėsaus vandens srovė. Pro šalį praplaukė oro burbuliukai ir dumblių gabaliukai.

— Leiskitės giliau, dar giliau, ramiai, — raginau atsargiai.

Maždaug po dvidešimties minučių mes visi stovėjome giliai po vandeniu ant lygutėlių plieninių grindų. Ant jų kur ne kur buvo prilipusių kriauklių, šen bei ten matėsi dumblių sankaupų. Lygiomis grindimis ropojo krabas. Grupė stovėjo priešais mane puslankiu. Evos veidas buvo išblyškęs, atsipalaidavęs ir kiek nustebęs. Ant jos skruostų per pilką vandenį atsispindėjo ir mirguliavo šviesa.

Tokio gilaus atsipalaidavimo būsenoje jos veidas atrodė atviras ir beveik vienuoliškas. Nukarusios burnos kamputyje buvo susikaupę seilių.

— Eva, noriu, kad kalbėtumėte ramiai ir stabteltumėte prie to, ką matote.

— Aha, — sumurmėjo ji.

— Papasakokite mums, — pamėginau ją prakalbinti. — Kur esate?

Staiga jos veido išraiška tapo labai keista, lyg ji pati būtų dėl ko nors nustebusi.

— Aš išėjau, einu minkštu taku, nuklotu pušų spygliais ir ilgais kankorėžiais, — sušnibždėjo ji. — Gal nueisiu prie kanojų klubo ir pažiūrėsiu į vidų per galinį langą.

— Ar tai ir darote?

Eva linktelėjo ir išpūtė žandus kaip nepatenkintas vaikas.

— Ką matote?

— Nieko, — atsakė ji iškart.

— Nieko?

— Tik vieną dalyką... Aš jį užrašau kreida ant asfalto prie pašto.

— Ką rašote?

— Šiaip, nereikšmingą dalyką.

— Ar pro langą ką nors matote?

— Ne... tik berniuką. Žiūriu į berniuką, — sušvebeldžiavo ji. — Meilutis, gražutis. Jis guli ant siauros sofos-lovos. Ant jo atsigula vyras su frotiniu chalatu. Atrodo gerai. Man patinka į juos žiūrėti, man patinka berniukai, noriu jais rūpintis, juos bučiuoti.

Paskui Eva sėdėjo, jos lūpos drebėjo, o žvilgsnis lakstė nuo vieno žmogaus prie kito.

— Aš nebuvau užhipnotizuota, — tvirtino ji.

— Jūs buvote atsipalaidavusi, o tai irgi gerai, — raminau.

— Ne, blogai, nes aš negalvojau, ką sakau, šnekėjau bet ką, tai nieko nereiškia, tai tik fantazijos.

— Ar kanojų klubas neegzistuoja?

— Ne, — nukirto ji.

— O minkštas takas?

— Aš išsigalvojau, — gūžtelėjo ji.

Buvo akivaizdu, kad ji jautėsi nejaukiai, jog buvo užhipnotizuota, kad papasakojo tai, ką buvo patyrusi iš tikrųjų. Eva Blau buvo iš tų žmonių, kurie niekada nepasakoja apie save teisybės.

Kai Marekas pastebėjo, kad Pjeras į jį žiūri, jis tyliai nusispjovė sau į delną. Pjeras paraudo ir greitai nusuko akis.

— Aš niekada nenuskriaudžiau jokio berniuko, — tęsė Eva pakeltu tonu. — Aš gera, aš esu gera moteris, mane mėgsta visi vaikai. Mielai dirbčiau vaikų aukle. Lidija, vakar aš buvau prie jūsų namų, bet nedrįsau paskambinti į duris.

— Daugiau neateikite, — ištarė Lidija tyliai.

— Ką?

— Daugiau pas mane neikite.

— Jūs galite manimi pasitikėti. Mudvi su Šarlota jau esame geriausios draugės. Ji ruošia man valgį, o aš priskinu jai gėlių, kad galėtų pasimerkti ant stalo.

Evos lūpos kiek išsikreipė, kai ji vėl kreipėsi į Lidiją:

— Aš nupirkau žaislą jūsų berniukui Kasperui. Tai niekutis, juokingas ventiliatorius, panašus į sraigtasparnį, kurio propeleriu galima vėdintis.

— Eva, — griežtai kreipėsi Lidija.

— Užtikrinu, kad jis visai nepavojingas, juo neįmanoma susižeisti.

— Jūs pas mane neisite. Girdite?

— Ne šiandien, šiandien negaliu, nes eisiu pas Mareką. Man regis, jam reikia draugijos.

— Eva, girdėjote, ką pasakiau, — pakartojo Lidija.

— Vis tiek šįvakar nespėčiau, — šyptelėjo Eva.

Lidijos veidas išbalo, raumenys įsitempė. Ji staigiai atsistojo ir išėjo. Eva sėdėjo ir žiūrėjo jai pavymui.