Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Mačiau, kaip virpa jos vokai, iš po blakstienų ištryško kelios ašaros. Ji laikė rankas ant kelių tarsi senutė.

— Jūs žinote, kur yra rankena, ir žinote, kad galite išeiti iš kambario, kada panorėjusi.

— Galėsiu?

— Tiesiog nuspausite rankeną ir išeisite.

— Turbūt bus geriausia, jei išeisiu dabar...

Ji nutilo. Paskui pakėlė smakrą ir lėtai pasuko galvą. Burna pravira, panaši į vaiko.

— Dar kiek pabūsiu, — tarė ji tyliai.

— Ar jūs ten viena?

Ji papurtė galvą.

— Aš jį girdžiu, bet nematau.

Ji prisimerkė, lyg bandydama aiškiau įžiūrėti kažką prieblandoje.

— Čia yra gyvūnas, — staiga tarė ji.

— Koks gyvūnas?

— Tėtis turi didelį šunį...

— Ar jūsų tėtis ten?

— Taip, jis stovi kampe, prie kėdžių, jis nusiminęs, matau jo akis. Sako, kad aš jį įskaudinau. Tėtis liūdnas.

— O šuo?

— Šuo uostinėja prie jo kojų. Jis artėja, eina atgal. Dabar stovi šalia jo ir dvėsuoja. Tėtis sako, kad šuo mane saugos... Aš nenoriu, jis neturėtų, jis nėra...

Šarlota staigiai įkvėpė. Iškilo pavojus, kad jei ji skubės, pabus iš hipnozės.

Moters veidas siaubingai išsikreipė. Pagalvojau, kad bus geriausia išeiti iš transo ir iškilti iš juodos jūros. Mes aptikome šunį, Šarlota liko kambaryje ir į jį pažiūrėjo. Tai labai didelė pažanga. Palaipsniui išsiaiškinsime, kas iš tikrųjų tas šuo.

Mums kylant iš vandens pastebėjau, kad Marekas parodė Šarlotai dantis; Lidija ištiesė ranką per tamsiai žalius dumblių sąžalynus, norėdama paliesti ir paglostyti Pjerui skruostą; Sibelė ir Jusis greitai kilo užsimerkę. Beveik paviršiuje susidūrėme su plūduriuojančia Eva Blau.

Buvome beveik pabudę iš hipnozės. Riba, kada hipnozės veikiama tikrovė išnyksta, visada neaiški, tas pats galioja ir grįžtant atgal į sąmonės sferą.

— Padarykime pertrauką, — tariau aš ir paklausiau Šarlotos: — Ar gerai jaučiatės?

— Ačiū, gerai, — atsakė ji ir nuleido akis.

Marekas atsistojo, paprašė Sibelės cigaretės ir išėjo kartu su ja. Pjeras liko sėdėti šalia Jusio. Jis žiūrėjo į grindis, paskui greitai perbraukė akis, lyg būtų verkęs. Lidija neskubėdama atsistojo, lėtai iškėlė rankas virš galvos, pasirąžė ir nusižiovavo. Ketinau pagirti Šarlotą, kad ji nutarė trumpam pabūti savo pilaitėje, bet jos kambaryje nebebuvo.

Aš paėmiau sąsiuvinį šį tą užsirašyti, bet mane sustabdė priėjusi Lidija. Jos papuošalai skimbčiojo, o kai atsistojo šalia, užuodžiau muskusinius kvepalus.

— Ar greitai ateis mano eilė?

— Kitą kartą, — atsakiau, nepakeldamas galvos.

— Kodėl ne šiandien?

Aš padėjau rašiklį ir pažvelgiau jai į akis.

— Nes šiandien ketinu tęsti su Šarlota, o paskui užsiimsiu Eva.

— O man atrodo, kad Šarlota sakė, jog išvažiuoja namo.

Nusišypsojau.

— Palaukime ir pamatysime.

— O jei ji negrįš? — užsispyrė Lidija.

— Gerai, tada bus jūsų eilė.

Vėl paėmiau rašiklį ir ėmiau rašyti, bet ji vis dar stovėjo šalia ir stebėjo mane.

— Abejoju, ar Eva gali pasinerti į gilią hipnozę, — staiga pareiškė Lidija.

Aš vėl pažvelgiau į ją.

— Nes ji iš tikrųjų nenori pamatyti savo eterinio kūno, — tęsė ji.

— Eterinio kūno?

Lidija droviai nusišypsojo.

— Žinau, kad jūs vartojate kitus terminus, bet manau, kad mane suprantate.

— Lidija, aš stengiuosi padėti visiems savo pacientams.

Ji palenkė galvą.

— Bet jums nepavyks, ar ne?

— Kodėl taip manote?

Ji gūžtelėjo.

— Remiantis statistika, kažkuris iš mūsų nusižudys, pora pateks į gydymo įstaigas, o...

— Taip galvoti negalima.

— Aš galiu, — atšovė ji. — Nes noriu būti viena tų, kuriems pavyks.

Ji žengtelėjo dar arčiau ir staiga jos akyse šmėkštelėjo žiaurumas.

— Aš manau, kad Šarlota nusižudys, — ištarė ji pusbalsiu.

Dar nespėjus man atsakyti, ji pratęsė:

— Ji bent jau neturi vaikų.

Žiūrėjau, kaip Lidija nuėjo ir atsisėdo į savo vietą. Dirstelėjęs į laikrodį pamačiau, kad praėjo daugiau kaip penkiolika minučių. Pjeras, Lidija, Jusis ir Eva jau sėdėjo savo vietose. Pašaukiau koridoriuje vaikštinėjusį Mareką, kuris kalbėjosi pats su savimi. Sibelė stovėjo tarpduryje ir rūkė. Kai paprašiau eiti į vietą, ji pavargusi sukikeno.

Lidija patenkinta pažvelgė man į akis, kai galiausiai buvau priverstas pripažinti, kad Šarlotos nebėra.

— Ką gi, — tariau ir suglaudžiau delnus. — Tęsime.

Mačiau jų veidus. Žmonės buvo pasiruošę. Po pertraukos antroji seanso dalis visada praeidavo sklandžiau. Atrodydavo, tarsi visi norėtų grįžti į gelmę, lyg juos viliotų ten laukianti šviesa ir garsai.

Indukcija praėjo labai sėkmingai, — Lidija nugrimzdo į gilią hipnozę vos per dešimt minučių.

Mes leidomės žemyn, jutau drungną vandenį. Pilka uola buvo padengta koralais. Jų polipai siūbavo kartu su vandens srovėmis. Mačiau mažiausią detalę, visus švytinčius, besimainančius spalvų niuansus.

— Lidija, kur jūs dabar?

Ji apsilaižė sausas lūpas ir atlošė galvą. Akys ramiai užmerktos, bet burną buvo iškreipusi susierzinimo mina, o kaktoje buvo susimetusi raukšlė.

— Aš imu peilį.

Balsas šiurkštus, gergždžiantis.

— Kokį peilį?

— Dantytą peilį prie plautuvės, — pasakė ji. Atrodė kiek nustebusi. Paskui minutę patylėjo, burna buvo pražiota.

— Ar tai peilis duonai?

— Taip, — nusišypsojo ji.

— Tęskite.

— Aš perpjaunu ledų pakelį perpus. Pasiimu vieną pusę, šaukštelį ir įsitaisau ant sofos priešais televizorių. Opra Vinfri kreipiasi į gydytoją Filą. Jis sėdi tarp žiūrovų iškėlęs rodomąjį pirštą, ant kurio užrištas raudonas siūlas Gydytojas jau ruošėsi paaiškinti kodėl, bet pradėjo šaukti Kasperas. Žinau, kad jam nieko nereikia, jis tik nori mane paerzinti. Jis rėkia, nes žino, kad man suges nuotaika, nes aš nepakenčiu blogo elgesio savo namuose.

— Ką jis rėkia?

— Jis žino, kad noriu išgirsti, ką pasakys gydytojas Filas, žino, kad man patinka Opra... Todėl ir rėkia.

— Ką jis šaukia būtent dabar?

— Tarp mūsų dvejos uždarytos durys, bet girdžiu, kad jis vadina mane bjauriais žodžiais. Jis rėkia „pizė, pizė, pizė”...

Lidija išraudo, jos kakta išrasojo.

— O ką darote jūs?

Ji vėl apsilaižė lūpas. Moteris giliai alsavo.

— Aš padidinau garsą, — tarė ji dusliai. — Televizorius griaudi, plojimai gręžia ausis, — viskas ne taip, negerai. Man nepatinka. Jis sugadino man vakarą. Yra kaip yra, bet turėčiau jam paaiškinti.

Lidija šyptelėjo suspaudusi lūpas, veidas išbalęs. Vanduo ribuliavo per jos kaktą metalo spalvos bangelėmis.

— Ar taip ir padarėte?

— Ką?

— Ką darote, Lidija?

— Aš... aš praeinu skalbyklą ir nusileidžiu į svečių kambarį. Iš Kaspero kambario sklinda pypsėjimas ir kažkoks keistas zvimbimas... nesuprantu, ką jis ten veikia. Noriu tik grįžti ir toliau žiūrėti televizorių, bet vis tiek prieinu prie durų, atidarau ir įeinu...

Ji nutilo. Pro beveik suspaustas lūpas ištryško vanduo.

— Jūs įeinate, — pakartojau aš. — Kur įeinate, Lidija?

Jos lūpos lėtai sukrutėjo. Sumirgėjo ir dingo oro burbuliukai.

— Ką matote? — paklausiau atsargiai.

— Kasperas apsimeta miegąs, — ištarė ji lėtai. — Jis suplėšė močiutės nuotrauką, nors buvo pažadėjęs, kad elgsis atsargiai. Tai buvo vienintelė nuotrauka, kurią turėjau. Dabar ji suplėšyta, o jis guli sau ir apsimeta miegąs. Pagalvojau, kad sekmadienį reikės su juo rimtai pakalbėti, nes kaip tik sekmadieniais mudu aptariame, kaip elgėmės vienas su kitu. Pagalvojau, ką man patartų gydytojas Filas. Pastebėjau, kad rankoje tebelaikau šaukštą. Pažvelgusi į jį matau ne save pačią, o pliušinio meškino atspindį. Tikriausiai meškinas kabo ant lubų...