Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Здесь есть возможность читать онлайн «Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Obuolys - MEDIA INCOGNITO, Жанр: det_all, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Hipnotizuotojas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Hipnotizuotojas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį.
Tarptautinės sensacijos, tapusios bestseleriu kiekvienoje iš 37 šalių, kurioje buvo išleista, autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo Hipnotizuotojo autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas.“ Netgi atvirkščiai, pora atrado bendrą pomėgį šalia „rimtų“ profesijų ir netrukus išleido naują istoriją su detektyvu Jonu Lina – Paganinio kontraktas. Kad jie gali drąsiai pretenduoti į Stiego Larssono įpėdinių vardą, liudija ir kitas netiesioginis faktas: švedų režisierius Lasse Hallströmas (Sidro namų taisyklės, Šokoladas) ėmėsi ekranizuoti Hipnotizuotoją.

Hipnotizuotojas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Hipnotizuotojas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Turėsime susitikti kelis kartus.

Maja pažiūrėjo į mane. Kai pastebėjau, kad išraudo jos šviesi oda, mane staiga užliejo keista šiluma. Pajutau, kad mes abu nusiteikę šelmiškai, kad galime būti ir rimti, bet čia pat pratrūkti juoku.

— Ar galiu pavaišinti gėrimu, atsidėkodama už sugaištą laiką? Žinau gana jaukų libaniečių...

Suskambo mano telefonas, ji iškart nutilo. Aš atsiprašiau ir atsiliepiau:

— Klausau.

Skambino Simona. Ji atrodė sunerimusi.

— Kas atsitiko?

— Aš... aš už namo, ant dviračių tako. Man atrodo, kad kažkas įsilaužė į mūsų namus.

Nugara nubėgo šiurpas. Prisiminiau lazdą, tą seną mokyklinį bausmės įrankį, kurį aptikome prie durų.

— Kas atsitiko?

Ragelyje girdėjau, kad Simona įkvėpė, kad kažkur netoliese žaidė vaikai, galbūt futbolo aikštėje. Staiga pasigirdo šaižus švilpimas ir riksmas.

— Kas ten vyksta?

— Nieko, mokinių klasė, — paaiškino ji niūriai. — Erikai, Benjamino balkono durų spyna išlaužta, o langas išdaužtas.

Akies kampučiu pamačiau, kad Maja Svartling atsistojo ir mostelėjusi galva parodė, jog išeina.

Aš linktelėjau ir apgailestaudamas skėstelėjau rankomis. Maja netyčia stumtelėjo kėdę ir ta sugirgždėjo.

— Ar tu vienas? — paklausė Simona.

— Taip, — atsakiau aš nesuprasdamas, kodėl meluoju.

Maja pamojavo ir tyliai uždarė duris. Aš vis dar užuodžiau jos paprastus ir gaivius kvepalus.

— Gerai, kad nėjai į vidų. Ar paskambinai policijai?

— Erikai, tavo balsas keistas. Ar kas nors atsitiko?

— Be to, kad mūsų namuose dabar galbūt sėdi vagis? Ar iškvietei policiją?

— Taip, paskambinau tėčiui.

— Gerai.

— Jis sakė, kad tuoj pat atvažiuos.

— Simona, pasitrauk toliau nuo namo.

— Aš ant dviračių tako.

— Ar namą matai?

— Taip.

— Jei tu matai namą, tai tas, kas yra viduje, gali matyti tave.

— Liaukis.

— Būk gera, eik į futbolo aikštę. Aš parvažiuoju.

Aš sustojau už purvino Keneto opelio, patraukiau už rankinio stabdžio, išjungiau variklį ir išlipau. Pamačiau atbėgantį uošvį. Jis buvo susirūpinęs.

— Po velnių, kur Simona? — sušuko jis.

— Liepiau jai laukti futbolo aikštėje.

— Gerai, buvau išsigandęs...

— Kitaip ji būtų ėjusi vidun. Pažįstu ją, tėvo dukra.

Kenetas nusijuokė ir stipriai mane apkabino.

— Smagu tave matyti, vaikine.

Mes pasukome už namo. Simona stovėjo netoli mūsų sodelio. Matyt, ji visą laiką stebėjo atidarytas balkono duris, vedančias į ūksmingą sodelį. Pamačiusi mus ji paliko dviratį ir priėjusi stipriai mane apkabino.

— Labas, tėti, — pasisveikino ji, žiūrėdama man per petį.

— Aš einu į vidų, — tarė jis rimtai.

— Aš einu kartu, — pasakiau aš.

— Moterys ir vaikai laukia lauke, — atsiduso Simona.

Visi trys perlipome žemą sidabrakrūmių gyvatvorę, perėjome žolyną ir poilsio aikštelę su plastikiniais sode baldais.

Ant laiptų ir palangės buvo pilna šukių. Ant kiliminės dangos Benjamino kambaryje tarp šukių gulėjo didelis akmuo. Mes suėjome vidun, aš pagalvojau, kad Kenetui būtinai reikia papasakoti apie lazdą, kurią radome ant laiptų.

Simona uždegė šviestuvą su Karlsono piešiniu. Jos veidas buvo išraudęs, o rusvi plaukai garbanomis krito ant pečių.

Kenetas nuėjo į koridorių, patikrino miegamąjį ir vonios kambarį. Svetainėje degė šviestuvas, virtuvėje gulėjo nuversta kėdė. Perėjome visus kambarius, tačiau nepastebėjome, kad ko nors trūktų, kad kas nors būtų pavogta. Pirmo aukšto tualete ant grindų buvo primėčiota popieriaus. Kenetas pažiūrėjo ir paklausė manęs:

— Gal turi su kuo nors nebaigtų reikalų?

Aš papurčiau galvą.

— Kiek žinau, ne. Žinoma, sutinku daugybę nestabilios psichikos žmonių... tokių kaip tu.

Jis linktelėjo.

— Jie nieko nepaėmė.

— Tėti, ar taip dažnai būna? — paklausė Simona.

Kenetas papurtė galvą.

— Tai neįprasta. Bent jau ne tada, kai išdaužiamas langas. Kažkas norėjo jums parodyti, kad čia lankėsi.

Simona stovėjo tarpduryje į Benjamino kambarį.

— Man atrodo, kad kažkas gulėjo jo lovoje, — tyliai tarė ji. — Kaip vadinasi ta pasaka? „Auksaplaukė”?

Skubiai nuėjome į savo miegamąjį ir pamatėme, kad mūsų lovoje taip pat gulėta — apklotas nutrauktas, patalynė suglamžyta.

— Baisiai keista, — nusprendė Kenetas.

Kelias minutes patylėjome.

— Bausmės įrankis, — prisiminė Simona.

— Tikrai, juk buvau pagalvojęs, bet paskui pamiršau, — pasakiau aš ir atnešiau iš prieškambario lazdą.

— Po šimts, kas čia? — nustebo Kenetas.

— Vakar radome lauke prie durų, — pasakė Simona.

— Parodykite.

— Tai bausmės įrankis, su kuriuo anksčiau mokyklose mušdavo vaikus, — paaiškinau.

— Užtikrina drausmę, — šyptelėjo Kenetas ir pliaukštelėjo.

— Man tai labai nepatinka, baisiai nejauku, — prisipažino Simona.

— Ar jums kas nors grasino? Ar buvo ko nors panašaus į grasinimus?

— Ne, — paneigė Simona.

— Bet galbūt visa tai reikia laikyti grasinimu, — spėjau. — Gal kažkam atrodo, kad mus reikia nubausti. Maniau, kad čia tik bjaurus pokštas, gal kažkam atrodo, kad mes Benjaminą per daug lepinam. Na, gal tiems, kurie nežino apie jo ligą, mes atrodome gana neurotiški.

Simona iškart nuėjo paskambinti į darželį ir pasiteirauti, ar Benjaminui viskas gerai.

* * *

Vakare nuėjome su Benjaminu miegoti anksčiau. Aš kaip visada gulėjau šalia ir pasakojau apie afrikiečių filmą vaikams „Kiriku”. Benjaminas buvo jį matęs daugybę kartų, bet beveik kiekvieną vakarą prašydavo, kad papasakočiau prieš miegą. Jis man primindavo, jei pamiršdavau kokią detalę, o jei dar nemiegodavo, kai aš baigdavau pasakoti, Simona gaudavo padainuoti lopšinių.

Kai jis užmigo, mudu pasidarėme arbatos ir susėdome pažiūrėti filmo. Sėdėjome ant sofos ir kalbėjomės apie įsilaužimą, kad nieko nepavogta, kad tik buvo išvyniotas tualetinis popierius ir gulėta mūsų lovose.

— Gal kokia jaunuolių porelė neturėjo kur pasimylėti, — spėjo Simona.

— Ne, tada būtų sujaukę labiau.

— Argi nekeista, kad kaimynai nieko nematė? Juk Adolfsonas pastebi beveik viską.

— Gal čia jo paties darbas? — spėjau.

— Mylėjosi mūsų lovoje?

Aš nusijuokiau ir prisitraukiau ją. Simona skaniai kvepėjo. Kvapas buvo gana sunkus, bet ne šleikščiai saldus. Ji prisispaudė prie manęs visu lieknu berniukišku kūnu. Pakišau rankas po jos marškinėliais, slydau švelnia oda. Jos krūtys buvo šiltos ir standžios. Pabučiavau į kaklą ir ji sudejavo, iškvėpdama man į ausį šiltą orą.

Mes nusirengėme televizoriaus ekrano šviesoje, padėdami vienas kitam, skubėdami ir trukdydami. Juokėmės ir vėl bučiavomės. Ji nusitempė mane į miegamąjį ir pastūmė į lovą, apsimesdama griežta.

— Bene išsitrauksi lazdą? — pasišaipiau.

Simona linktelėjo ir prisiartino, nuleido galvą ir ėmė braukti plaukais man per kojas, kildama aukštyn ir šypsodamasi, bet nežiūrėdama man į akis. Garbanos dengė jos siaurus, šlakuotus pečius. Ji apžergė mane ir įsirėmė rankomis. Kai įėjau į ją, jos skruostai išraudo.

Per kelias sekundes atmintyje praskriejo keli vaizdai. Kartą fotografavau Graikijos archipelage. Tai buvo prieš porą metų iki Benjamino gimimo. Mes važiavome autobusu pakrante ir išlipome ten, kur mums atrodė gražiausia. Kai supratome, kad esame visiškai vieni, nusprendėme, jog maudymosi drabužių nereikia. Saulės atokaitoje valgėme šiltus arbūzus, gulėjome nuogi skaidriame vandenyje, glamonėjomės ir bučiavomės. Tądien pajūryje mylėjomės gal keturis kartus, vis labiau aptingę ir sukaitę. Simonos plaukai susivėlė nuo sūraus vandens. Prisimerkusios akys, šiltas žvilgsnis, paslaptinga šypsena. Mažos, stangrios krūtys, strazdanos, rožiniai speneliai. Plokščias pilvas, bamba, rusvi gaktos plaukai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Hipnotizuotojas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Hipnotizuotojas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Ларс Кеплер - Stalker
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Гипнотизер
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Контракт Паганини
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Соглядатай
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Песочный человек
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Призраки не лгут
Ларс Кеплер
libcat.ru: книга без обложки
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Свидетел на огъня
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Гипнотизер [litres]
Ларс Кеплер
Ларс Кеплер - Лазарь
Ларс Кеплер
Отзывы о книге «Hipnotizuotojas»

Обсуждение, отзывы о книге «Hipnotizuotojas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x