Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Per hipnozės seansus pastebėjau vieną dalyką. Iš pradžių tik įtariau, kad toks fenomenas yra, o paskui elgsenos modelis vis ryškėjo. Žinoma, šį atradimą dar reikėjo įrodyti. Aš suvokiau, kad galbūt per daug tikiuosi teigdamas, kad gilioje hipnozėje traumos kaltininkas niekada neiškyla savo pavidalu. Galima aptikti situaciją, suprasti siaubingo įvykio eigą, bet kaltininkas išlieka paslaptyje.

Visi jau sėdėjo savo vietose, trūko tik naujosios pacientės, Evos Blau. Grupėje pajutau gerai pažįstamą nerimą.

Šarlota Sederšiold visada sėdėdavo toliausiai. Ji buvo nusivilkusi paltą ir kaip visada atrodė itin elegantiška — pilkas megztukas, stambūs, blizgantys perlų karoliai ant liauno kaklo, tamsiai mėlynas plisuotas sijonas ir tamsios pėdkelnės, blizgantys bateliai žema pakulne. Kai mūsų akys susitiko, ji nedrąsiai šyptelėjo. Prieš ateidama į mano grupę, Šarlota bandė nusižudyti penkiolika kartų. Paskutinį kartą šovė sau į galvą iš vyro medžioklinio šautuvo, stovėdama savo svetainėje prabangiame Jurholmo kvartale. Ginklas slystelėjo jai iš rankų ir kulka sužalojo ausį bei skruostą. Po poros brangių plastinių operacijų dabar nieko nesimatė, o nauja pažo stiliaus šukuosena slėpė ausies protezą ir klausos aparatą.

Kai matydavau, kaip Šarlota palenkusi galvą mandagiai ir pagarbiai klausosi kitų pasakojimų, visada labai sunerimdavau. Graži pagyvenusi moteris. Patraukli, bet jos viduje galėjai nujausti didžiulę žaizdą. Panašu, kad ji stovi ant prarajos krašto, ir žinojau, kad negaliu būti abejingas.

— Šarlota, ar jums patogu? — pasiteiravau aš.

— Man labai, labai gerai, — atsakė ji itin taisyklingai švelniu balsu ir linktelėjo.

— Šiandien ištirsime vidines Šarlotos erdves, — pasakiau aš.

— Mano vaiduoklių pilaitę, — šyptelėjo ji.

— Būtent.

Pažvelgiau į Mareką ir tas šyptelėjo man, bet tame vypsnyje buvo daugiau nekantrumo nei džiaugsmo. Jis visą rytą buvo praleidęs treniruoklių salėje, jo raumenys buvo įsitempę. Dirstelėjau į laikrodį. Laikas pradėti, Evos Blau laukti negalėjome.

— Siūlau pradėti, — tariau.

Sibelė skubiai atsistojo ir įspaudusi kramtomąją gumą į popierinę servetėlę išmetė ją. Tada baikščiai dirstelėjo į mane ir pasakė:

— Aš pasiruošusi, gydytojau.

Po atsipalaidavimo sekė indukcijos etapas, į kurį lėtai įžengiama tarsi šiltais laiptais, atsisakant troškimų ir ištirpdant ribas. Pamažu vedžiau juos į gilesnį transą, paprašęs įsivaizduoti, kad lėtai leidžiamės šlapiais mediniais laiptais.

Ėmiau justi tarp mūsų sklindančią ypatingą energiją, savotišką šilumą. Iš pradžių kalbėjau aiškiai ir artikuliuotai, paskui vis tyliau. Jusis atrodė sunerimęs, jis kažką mykė, kartais agresyviai išsiviepdavo. Valdžiau pacientus balsu ir stebėjau, kaip jų kūnai ir veidai atsipalaiduoja, kaip veidai įgyja tą keistą, šiurkščią išraišką, būdingą per hipnozės seansus.

Aš vaikščiojau jiems už nugarų, švelniai paliesdavau pečius, visą laiką užsiimdavau tai vienu, tai kitu atskirai ir skaičiavau mažėjančia tvarka.

Jusis kažką sušvokštė. Marekas Semiovičius sėdėjo prasižiojęs, o iš burnos buvo nutįsusi seilė.

Pjeras atrodė dar labiau sulysęs ir silpnas nei kada nors anksčiau. Lidijos rankos buvo nusvirusios palei kėdės šonus.

— Leiskitės laiptais, — paliepiau tyliai.

Valdybai nesakiau, kad ir hipnotizuotojas atsiduria tam tikrame transe. Mano supratimu, tai neišvengiama ir būtina.

Niekada nesupratau, kodėl transo būsenoje, kuri mane apimdavo hipnotizuojant pacientus, visada įsivaizduodavau esąs po vandeniu. Man tai patiko, vaizdas būdavo aiškus ir malonus, aš išmokau interpretuoti pacientų būsenos niuansus per savo vandens vaizdinį.

Aš panirdavau į jūrą, o pacientai, savaime suprantama, matydavo visai kitus dalykus, nugrimzdę į savo prisiminimus, į praeitį, kurioje regėdavo save vaikystės ir jaunystės vietose, tėvų vasarnamiuose arba kaimynų mergaitės garaže. Jie nežinojo, kad tuo pat metu mano transe jie būdavo giliai po vandeniu, lėtai grimzdavo palei didžiulį koralinį rifą, uolą vandenyno dugne arba palei plyšio sieną tarp dviejų kontinentinių plokščių.

Mano vaizduotėje mes visi grimzdome burbuliukų pilname vandenyje.

Šįkart norėjau pamėginti visus įvesti į gana gilią hipnozę. Aš skaičiavau, kalbėjau apie malonų atsipalaidavimą, o mano ausyse ūžė vanduo.

— Noriu, kad nugrimztumėte dar giliau, dar truputį. Leiskitės gilyn, bet lėtai, dar lėčiau. Greitai mes sustosime, švelniai ir ramiai... dar giliau, dar šiek tiek, o dabar sustojame.

Grupė stovėjo priešais mane puslankiu ant smėlėto jūros dugno, plokščio ir bekraščio, tarsi didžiulio kambario grindys. Vanduo buvo šviesus ir žalsvas, o smėlis smulkiai banguotas. Virš mūsų plaukiojo rožinės blizgančios medūzos, plokščios žuvys kartkartėmis sukeldavo smėlio debesį ir sprukdavo šalin.

— Dabar mes visi giliai nugrimzdę.

Jie atsimerkė ir įbedė akis tiesiai į mane.

— Šarlota, šiandien jūsų eilė pradėti. Ką matote? Kur esate?

Lūpos sujudėjo, bet neišleido nė garso.

— Aplink nėra jokio pavojaus, — nuraminau. — Mes visą laiką stovime jums už nugaros.

— Aš žinau, — atsakė ji monotonišku balsu.

Jos akys buvo vos pramerktos, kaip lunatikės, žvilgsnis tuščias ir kažkur nutolęs.

— Jūs stovite prie durų. Ar norite įeiti?

Ji linktelėjo ir jos plaukai sujudėjo vandenyje kartu su judesio sukelta banga.

— Ženkite vidun.

— Taip.

— Ką matote?

— Nežinau.

— Ar įėjote? — paklausiau ir pajutau, kad per daug skubu.

— Taip.

— Bet nieko nematote?

— Matau.

— Kas nors keista?

— Nežinau, nemanau...

— Papasakokite, — paskatinau iškart.

Ji papurtė galvą ir nuo jos plaukų atsilaisvinę maži burbuliukai ėmė kilti aukštyn. Suvokiau, kad darau klaidą, kad esu nejautrus, kad užuot vedęs ją, stumiu į priekį. Bet vis tiek nesusilaikiau ir tariau:

— Jūs grįžote į senelio namus.

— Taip, — atsakė ji dusliai.

— Jūs jau viduje ir einate pirmyn.

— Nenoriu.

— Tik vieną žingsnį.

— Gal ne dabar, — sušnabždėjo ji.

— Pakelkite akis ir pažiūrėkite.

— Nenoriu.

Jos lūpos suvirpėjo.

— Ar matote ką nors keista? Ką nors, ko ten neturėtų būti?

Jos kaktoje susimetė gili raukšlė ir staiga suvokiau, kad ji tuoj ištrūks iš mano kontrolės ir tiesiog bus išplėšta iš hipnozės būsenos. Tai pavojinga ir būtų labai negerai. Kai viskas įvyksta per greitai, gali prasidėti gili depresija. Iš jos burnos blizgančia grandinėle ėmė kilti dideli burbulai. Veidas blizgėjo, ant kaktos mirguliavo melsvai žalias vanduo.

— Nežiūrėkite, Šarlota, nebūtina, — ėmiau raminti ją. — Jei norite, atidarykite stiklines duris ir išeikite į sodą.

Ji ėmė drebėti, ir aš supratau, kad jau per vėlu.

— Nurimkite, — sušnabždėjau ir ištiesiau ranką, norėdamas ją paglostyti.

Šarlotos lūpos buvo išbalusios, o akys išsiplėtusios.

— Šarlota, dabar mes kartu atsargiai pakilsime į paviršių.

Kildama į viršų, ji pėdomis sukėlė smėlį.

— Palaukite, — tariau jai tyliai.

Marekas pažiūrėjo į mane, bandydamas kažką sušukti.

— Mes jau kylame, aš suskaičiuosiu iki dešimt, — įspėjau aš. Mačiau, kad grupė greitai kilo į paviršių. — O kai suskaičiuosiu iki dešimt, jūs atsimerksite, jausitės gerai ir...

Šarlota giliai įkvėpė, svyruodama atsistojo, pasitaisė drabužius ir pažiūrėjo į mane nieko nesuprasdama.