Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Maja...

— Erikai Marija Barkai. Jūs negalite manęs atstumti, — sušnabždėjo ji žaismingai.

— Pakalbėsime apie tai vėliau, — pasiūliau, kai atsidarė lifto durys.

Mergina nusišypsojo, skruostuose vėl išryškėjo duobutės. Ji sudėjo rankas, juokaudama žemai nusilenkė ir švelniai tarė:

— Sa.wa.dee.

Kildamas liftu suvokiau, kad tas tailandietiškas atsisveikinimas privertė mane nusišypsoti. Po skambtelėjimo lifto durys atsivėrė. Nors direktorės kabineto durys buvo praviros, prieš įeidamas visgi pasibeldžiau. Anika Lorencon sėdėjo priešais panoraminį langą, pro kurį matėsi įspūdingas Šiaurinių kapinių ir Hagos parko vaizdas. Jos veide nebuvo jokių ženklų, išduodančių, kad vakar ji būtų išgėrusi du butelius vyno, — buvau girdėjęs, jog ji geria, kad galėtų užmigti, — direktorės veide nesimatė jokių išsiplėtusių kraujagyslių. Paakiuose ir kaktoje buvo ryškių raukšlių, taip pat ir ant kaklo bei smakro. Kadaise ši moteris buvo laimėjusi pirmos vicemis titulą Mis Švedijos konkurse.

„Simona atskaitytų man pamokslą”, — pagalvojau tada. Ji iškart būtų pareiškusi, kad tai būdinga vyrų strategija — sumenkinti aukštesnes pareigas turinčią moterį, neigiamai įvertinant jos išvaizdą. Niekas nekalba apie išgeriančius vadovus vyrus, niekam nešautų į galvą pasakyti, kad viršininko veido oda apdribusi.

Aš pasisveikinau ir atsisėdau šalia jos.

— Įspūdingas vaizdas, — tariau.

Anika Lorencon nusišypsojo. Ji buvo įdegusi saulėje, liekna, plaukai išplonėję ir sugadinti šviesinimo priemonių. Nuo jos sklido ne kvepalų, o švaros kvapas, vos jaučiamas prabangaus muilo kvapas.

— Norite? — paklausė ji mosteldama į kelis butelius mineralinio vandens.

Aš papurčiau galvą. Kažin, o kur kiti? Valdybos nariai jau turėjo būti susirinkę, jau buvo praėjusios penkios minutės po sutarto laiko.

Anika atsistojo ir paaiškino, lyg būtų perskaičiusi mano mintis:

— Jie tuoj ateis. Matote, jiems šiandien pirties diena, — tarė ji ir kreivai šyptelėjo. — Taip jie susirenka aptarti reikalų be manęs. Gudru, ar ne?

Tą pačią akimirką atsidarė durys ir pasirodė penki išraudę vyrai. Kostiumų apykaklės buvo sušlapusios nuo plaukų ir sprandų, nuo vyrų sklido šiluma ir tualetinio vandens aromatas. Jie toliau šnekučiavosi lyg niekur nieko.

— Bet mano tyrinėjimai kainuos, — pareiškė Ronis Johansonas.

— Žinoma, — pritarė Sveinas Holsteinas nepatenkintas.

— Bet Bjarnė svaičiojo, kad jie šiek tiek sumažins finansavimą, nes gudručiai iš Finansų skyriaus nori sumažinti tyrinėjimų biudžetą šioje srityje.

— Aš irgi apie tai girdėjau, bet nereikia kreipti dėmesio, — pasakė Holsteinas pusbalsiu.

Suėję į kabinetą jie nutilo.

Sveinas Holsteinas stipriai paspaudė man ranką.

Ronis Johansonas, farmacininkų atstovas valdyboje, tik atsainiai pamojavo ir atsisėdo. Landstingo politikas Pederis Melarstetas taip pat paspaudė man ranką ir dvasuodamas nusišypsojo. Jis buvo baisiai suprakaitavęs, prakaitas tekėjo veidu.

— Ar jūs prakaituojate? — paklausė jis manęs šypsodamasis. — Mano žmonai labai nepatinka, o aš manau, kad tai sveika, ir nė kiek dėl to neabejoju.

Frankas Polsonas beveik nepažiūrėjo į mane, tik linktelėjo ir atsisėdo kitapus stalo. Leidusi jiems dar kiek pasikalbėti, Anika suplojo ir paragino visus sėstis prie stalo. Jie buvo ištroškę po pirties ir iškart atidarė mineralinio vandens butelius, sustatytus ant didelio, sodriai geltono plastikinio stalo.

Aš minutėlę pastovėjau stebėdamas šiuos žmones, nuo kurių priklausė mano tyrinėjimų ateitis. Keista. Žiūrėjau į valdybos narius ir galvojau apie savo pacientus. Jie buvo susiję su šia akimirka — jų prisiminimai, išgyvenimai, užspaustos mintys, regis, tvyrojo šiame stikliniame kabinete. Tragiškas ir gražus Šarlotos veidas, sunkus liūdno Jusio kūnas, gumbuotas Mareko pakaušis ir skvarbus, išsigandęs išblyškusio Pjero žvilgsnis, Lidija su savo skimbčiojančiais papuošalais ir smilkalais kvepiančiais rūbais, Sibelė su savo perukais ir galiausiai perdėm neurotiškoji Eva Blau. Mano pacientai buvo tarsi slapti šių kostiumuotų, saugių ir pasiturinčių vyrų atspindžiai.

Valdybos nariai susėdo į vietas, bet vis dar šnabždėjosi ir nemėgino susikaupti. Kažkuris kišenėje žvangino monetomis. Kitas tarsi atsiribojo, įsigilinęs į dienotvarkę. Anika pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir paprašė, kad pradėčiau.

— Mano metodas — gydyti psichines traumas naudojant hipnozę grupėje.

— Tiek mes jau supratome, — atsiduso Ronis Johansonas.

Aš pamėginau pristatyti iki šiol pasiektus rezultatus, bet mano klausytojai sėdėjo išsiblaškę, kai kurie žiūrėjo į mane, kiti dėbsojo į stalą.

— Gaila, bet turiu išeiti, — netrukus pareiškė Raineris Milchas ir atsistojo.

Jis paspaudė rankas porai vyrų ir išėjo.

— Jūs gavote medžiagą iš anksto, — priminiau. — Žinau, jos nemažai, bet tai būtina ir sutrumpinti negalima.

— Kodėl? — paklausė Pederis Melarstetas.

— Nes dar per anksti daryti išvadas, — paaiškinau.

— O jei paklaustume, kas bus po dvejų metų?

— Sunku pasakyti, bet jau įžvelgiu elgsenos modelius, — pasakiau, nors žinojau, kad apie tai geriau neužsiminti.

— Modelius? Kokius modelius?

— Gal galėtumėte papasakoti, ko tikitės? — paprašė Anika Lorencon šypsodamasi.

— Tikiuosi nustatyti psichologinius barjerus, kurie išryškėja per hipnozę, kaip gilaus atsipalaidavimo metu smegenys atranda naujų būdų apsaugoti individą nuo gąsdinančių dalykų. Noriu pasakyti kai ką įdomaus: kai užhipnotizuotas žmogus artėja prie traumos priežasties, traumos šerdies, to, kas išties pavojinga... kai nustumti prisiminimai pagaliau pradeda iškilti į paviršių, pacientas ima ieškoti paskutinio būdo išsaugoti paslaptį ir tada, — kaip man pradėjo aiškėti, — jis į prisiminimus įtraukia sapnus ir svajones, kad tik nereikėtų išvysti tiesos.

— Kad nepamatytų pačios situacijos? — paklausė staiga susidomėjęs Ronis Johansonas.

— Taip, nors iš tikrųjų ne... kad nepamatytų savo kankintojo, — paaiškinau aš. — Jis pakeičiamas bet kuo, dažniausiai įsivaizduojamas koks nors žvėris.

Valdybos nariai sukluso.

Mačiau, kad Anika Lorencon, kuri iki šiol tarsi gėdijosi dėl manęs, ėmė šypsotis.

— Ar tai įmanoma? — paklausė Ronis Johansonas beveik pašnibždom.

— Ar tie modeliai labai aiškūs? — pasidomėjo Melarstetas.

— Aiškūs, bet dar nepatvirtinti.

— Ar esama panašių tyrinėjimų kitose šalyse? — pasidomėjo jis.

— Ne, — nukirto Ronis Johansonas.

— Man įdomu, — tarė Holsteinas, — kaip manote, jei sustosite šioje stadijoje, ar hipnotizuojamas pacientas nuolat atras naujų būdų apsisaugoti?

— Ar galima pasiekti daugiau? — įsiterpė Melarstetas.

Jutau, kaip kaito mano skruostai. Atsikrenkščiau ir pasakiau:

— Manau, kad dar gilesnė hipnozė gali padėti atskleisti tuos vaizdinius.

— O kaip pacientai?

— Aš irgi apie juos pagalvojau, — pasakė Melarstetas direktorei.

— Žinoma, visa tai velniškai patrauklu, — pasakė Holsteinas, — bet aš noriu garantijų... kad nebus jokių psichozių ir savižudybių.

— Taip, nors...

— Ar galite pažadėti? — nutraukė jis mane.

Frankas Polsonas krapštinėjo etiketę ant butelio. Holsteinas atrodė pavargęs ir žiūrėjo į laikrodį.

— Mano prioritetas — padėti pacientams.

— O kaip tyrinėjimai?

— Tai...