Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Čia gyvena Liselota Blau.

— Kas ji tokia?

— Nežinau. Bet gal ji ką nors žino apie Evą Blau.

Jonas pamatė, kad Erikas dvejoja, ir pasakė:

— Kol kas tai vienintelis dalykas, nuo kurio galime pradėti.

Erikas papurtė galvą.

— Tai buvo seniai. Aš niekada neprisimenu to laiko, kai užsiėmiau hipnoze. Galbūt tai niekaip nesusiję su Eva Blau.

— Ar bandėte prisiminti?

— Bandžiau, — atsakė Erikas nutęsdamas ir pažiūrėjo į kavos puodelį.

— Tikrai stengėtės?

— Gal nelabai.

— Ar Eva Blau buvo pavojinga?

Erikas pažvelgė per langą ir pastebėjo, kad Mikei Pūkuotukui kažkas buvo nupiešęs iltis ir surauktus antakius. Jis gurkštelėjo kavos ir staiga prisiminė dieną, kai pirmą kartą išgirdo Evos Blau vardą.

Dabar prisiminė.

„Buvo pusė devynių ryto. Saulė švietė tiesiai pro apdulkėjusius langus. Naktį aš budėjau, todėl miegojau kabinete.”

Prieš dešimt metų

Buvo pusė devynių ryto. Saulė švietė tiesiai pro apdulkėjusius langus. Naktį aš budėjau, todėl miegojau kabinete. Jaučiausi pavargęs, bet vis tiek susikroviau sportinį krepšį. Lasė Olsonas jau kelias savaites atidėliojo mūsų susitikimus žaisti badmintoną. Jis buvo per daug užsiėmęs, visą laiką važinėjo tarp Oslo ir Stokholmo ligoninių, skaitė paskaitą Londone, turėjo būti išrinktas į valdybą, bet užvakar paskambino ir paklausė, ar aš pasiruošęs žaisti.

— Žinoma, velniai griebtų, — atsakiau aš.

— Tu pasiruošęs gauti į kaulus, — pasakė jis, bet balsas nebuvo toks žvalus, kokį paprastai girdėdavome.

Likusią kavą išpyliau į praustuvę, o puodelį palikau personalo virtuvėlėje. Nubėgau žemyn laiptais ir nuvažiavau dviračiu iki sporto salės. Larsas Olsonas jau laukė šaltame persirengimo kambaryje. Jis pažvelgė į mane beveik išsigandęs, nusisuko ir apsimovė šortus.

— Tu taip gausi į kailį, kad savaitę negalėsi atsisėsti, — pasakė jis ir pažiūrėjo į mane.

Rakinant spintelę, jo ranka drebėjo.

— Tu daug dirbai, — pastebėjau.

— Ką? A, taip, buvo...

Jis nutilo ir sunkiai klestelėjo ant suolelio.

— Ar tu gerai jautiesi? — paklausiau.

— Žinoma. O kaip tu?

— Penktadienį susitinku su valdyba.

— Tikrai, juk tavo finansavimas baigėsi. Amžinai tas pat.

— Nors negaliu teigti, kad nerimauju, — pasakiau. — Manau, kad viskas bus gerai, juk mano tyrinėjimai juda į priekį, pasiekiau labai gerų rezultatų.

— Aš pažįstu valdybos narį Franką Polsoną, — užsiminė jis atsistodamas.

— Tikrai? O iš kur?

— Mes kartu atlikome karinę tarnybą Budene. Jis aštraus proto ir gana atviras.

— Štai kaip, — pratariau tyliai.

Mes išėjome iš persirengimo kambario. Lasė sulaikė mane už rankos.

— Gal man paskambinti jiems ir pasakyti, kad skirtų tau pinigų?

— Ar šitaip galima? — sudvejojau.

— Nelabai, bet velniop.

— Tai geriau nereikia, — nusišypsojau.

— Bet tu juk turi tęsti tyrimus.

— Viskas bus gerai.

— Niekas nesužinos.

Aš pažiūrėjau į jį ir dvejodamas tariau:

— Bet gal taip nedera.

— Paskambinsiu Frankui Polsonui šįvakar.

Aš linktelėjau ir jis šypsodamasis pliaukštelėjo man per nugarą.

Kai įėjome į didelę salę, kurioje aidėjo balsai ir sportbačių padų cypsėjimas, Larsas staiga paklausė:

— Gal norėtum perimti vieną mano pacientę?

— Kodėl?

— Aš nelabai turiu laiko.

— Aš irgi užsiėmęs.

— Supratau.

Aš pradėjau daryti tempimo pratimus, laukdamas, kol atsilaisvins penktas takelis. Larsas trypčiojo aplinkui, persibraukė plaukus ir atsikrenkštęs pasakė:

— Eva Blau tikriausiai tiktų tavo grupei, nes yra stipriai įklimpusi į kažkokią traumą. Bent jau aš taip spėju, nes negaliu prasibrauti pro jos kiautą. Nepavyko nė karto.

— Aš mielai galiu patarti, jei tu...

— Patarti? — nutraukė jis mane, o paskui tyliau pareiškė: — Jei atvirai, mano reikalai su ja baigti.

— Ar kas nors atsitiko?

— Ne, ne, tik... Aš maniau, kad ji labai serga, kad tai fizinis susirgimas.

— Bet iš tikrųjų taip nėra?

Jis susijaudinęs šyptelėjo ir pažiūrėjo į mane.

— Gal tiesiog perimk ją, ką?

— Pagalvosiu, — pažadėjau.

— Apie tai šiandien dar pakalbėsime, — pasakė jis iškart.

Lasė pabėgiojo vietoje, sustojo, sunerimęs pažiūrėjo į duris, į ką tik atėjusius žmones, o paskui atsirėmė į sieną.

— Erikai, būčiau labai dėkingas, jei apžiūrėtumei Evą, aš...

Jis nutilo ir pažiūrėjo į dvi jaunas moteris, panašias į medicinos studentes, kurioms buvo likę žaisti pora minučių. Kai viena iš jų suklupo ir neatmušė paprasto padavimo, Lasė suprunkštė ir tyliai nusišaipė:

— Višta.

Aš pažiūrėjau į laikrodį ir ėmiau mankštinti pečius. Lasė kramtė nagus. Pastebėjau, kad jis prakaituoja. Jo veidas buvo susenęs, sulysęs. Kažkas riktelėjo koridoriuje, jis krūptelėjęs pažvelgė į duris.

Moterys susirinko daiktus ir šnekučiuodamosi išėjo.

— Einam žaisti, — paraginau ir patraukiau link takelio.

— Erikai, ar aš esu kada nors prašęs tavęs perimti pacientą?

— Ne. Bet aš visai neturiu laiko.

— O jei budėčiau už tave? — pasiūlė jis iškart.

— Bet aš turiu gana daug valandų, — priminiau nustebęs.

— Žinau, bet pagalvojau — tu turi šeimą, tau reikia būti namuose.

— Ar ji pavojinga?

— Ką nori pasakyti? — paklausė jis ir sutrikęs šyptelėjo, čiupinėdamas raketę.

— Ar tau atrodo, kad Eva Blau pavojinga?

Jis vėl žvilgtelėjo į duris.

— Nežinau, ką pasakyti, — prisipažino jis tyliai.

— Ar ji tau grasino?

— Na... juk visi tokie pacientai gali būti pavojingi, juk būna sunku įvertinti. Bet aš įsitikinęs, kad tu su ja susitvarkysi.

— Tikriausiai.

— Tu ja užsiimsi? Sutik, Erikai. Ar užsiimsi?

— Taip.

Larsas paraudo, nusisuko ir patraukė link takelio. Staiga vidine šlaunies puse ėmė bėgti kraujas. Larsas nubraukė jį ranka ir dirstelėjo į mane. Supratęs, kad mačiau, sumurmėjo turįs problemų kirkšnyje, atsiprašė ir šlubuodamas išėjo.

Po dviejų dienų, kai sėdėjau savo kabinete, kažkas pasibeldė į duris. Atidaręs išvydau Lasę Olsoną, o už kelių metrų nuo jo stovėjo moteris baltu lietpalčiu. Jos žvilgsnis buvo neramus, o nosis paraudusi, lyg būtų sušalusi. Veidas siauras, smakras smailus, akys ryškiai padažytos mėlynais ir rožiniais šešėliais.

— Čia Erikas Marija Barkas, — pristatė mane Lasė. — Labai geras gydytojas. Aš niekada nepasieksiu jo lygio.

— Jūs ankstyvi.

— Ar nesutrukdysime? — paklausė Lasė sunerimęs.

Aš pakviečiau juos užeiti.

— Erikai, aš neturiu laiko, — tarė jis tyliai.

— Bet būtų gerai, jei dalyvautum.

— Žinau, bet turiu bėgti. Skambink man bet kada, atsiliepsiu ir vidurnaktį — bet kada.

Jis išskubėjo, o Eva Blau įėjo į mano kabinetą, uždarė duris ir pažiūrėjo man į akis.

— Ar šitas jūsų? — staiga paklausė ji ir drebančia ranka ištiesė porcelianinį dramblį.

— Ne, ne mano.

— Bet aš juk mačiau, kaip jūs žiūrėjote, — pareiškė ji pašaipiai. — Juk norite jo, ar ne?

Aš giliai įkvėpiau ir paklausiau:

— Kodėl manote, kad aš jo noriu?

— Nenorite?

— Ne.

— O gal norite šito? — paklausė ji ir pakėlė suknelę.

Ji nemūvėjo kelnaičių, o gakta buvo nuskusta.