Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Eva, nesielkite šitaip.

— Gerai, — tarė ji drebančiomis lūpomis.

Moteris stovėjo per daug arti manęs. Jos rūbai stipriai kvepėjo vanile.

— Gal prisėskime? — pasiūliau ramiai.

— Jums ant kelių?

— Jūs galite sėstis ant sofos.

— Ant sofos?

— Taip.

— Norėtumėt, — numykė ji, metė lietpaltį ant grindų, priėjo prie rašomojo stalo ir atsisėdo ant mano kėdės.

— Gal norėtumėte papasakoti apie save? — pasiūliau.

— Kas jus domina?

Norėjau išsiaiškinti, ar ji, nepaisant įtampos, leistųsi lengvai užhipnotizuojama ar priešintųsi, stengtųsi išlaikyti atstumą ir išliktų budri.

— Aš nesu jūsų priešas, — paaiškinau ramiai.

— Ne?

Ji ištraukė vieną stalčių.

— Liaukitės, — įspėjau aš.

Ji nekreipė dėmesio ir atsainiai ėmė vartyti popierius. Aš priėjau, patraukiau jos ranką, uždariau stalčių ir griežtai įspėjau:

— Jūs neturite teisės šitaip elgtis. Prašau liautis.

Ji įžūliai nužvelgė mane ir vėl atidarė stalčių. Nenuleisdama nuo manęs akių, ištraukė šūsnį popierių ir pažėrė ant grindų.

— Liaukitės, — tariau griežtai.

Jos lūpos suvirpėjo, akyse ėmė tvenktis ašaros.

— Jūs nekenčiate manęs, — sušnabždėjo ji. — Taip ir žinojau, žinojau, kad nekęsite manęs, visi manęs nekenčia. Staiga ji išsigando.

— Eva, — pratariau švelniai. — Jums niekas negresia, tiesiog sėdėkite. Jei norite — ant mano kėdės arba ant sofos. Ji linktelėjo, atsistojo ir persėdo ant sofos. Staiga atsisuko ir tyliai paklausė:

— Ar galiu paliesti jūsų liežuvį?

— Ne, negalite. Liepiau sėstis.

Ji pagaliau atsisėdo, bet pradėjo nerimastingai krutėti.

Pastebėjau, kad rankoje kažką turi.

— Ką ten laikote?

Ji greitai užkišo ranką už nugaros.

— Ateikit ir pažiūrėkit, jei išdrįsit, — tarė ji baikščiai ir priešiškai tuo pat metu.

Aš susivokiau, kad šiek tiek susierzinau, bet prisiverčiau kalbėti visiškai ramiai ir paklausiau:

— Ar norite papasakoti, kodėl jūs pas mane?

Eva papurtė galvą.

— O kaip manote, kodėl? — vėl paklausiau.

Jos veidas įsitempė.

— Todėl, kad pasakiau, jog sergu vėžiu, — sušnabždėjo ji.

— Išsigandote, kad sergate vėžiu?

— Maniau, kad jis nori, jog aš sirgčiau.

— Larsas Olsonas?

— Jie išoperavo mano smegenis, operavo porą kartų. Aš buvau užmigdyta. Tada jie mane išprievartavo.

Eva pažiūrėjo man į akis ir vyptelėjo.

— Taigi dabar esu ir nėščia, ir išgyvenusi lobotomiją.

— Ką norite pasakyti?

— Kad tai gerai, nes aš noriu vaikų, noriu sūnaus, berniuko, kuris žįstų mano krūtį.

— Eva, kaip manote, kodėl jūs čia?

Ji ištiesė ranką ir atgniaužė saują — joje nieko nebuvo. Eva rodė man delną visaip sukiodama.

— Ar norite apžiūrėti mano pizę? — sušnabždėjo ji.

Jaučiau, kad turiu išeiti iš kabineto arba ką nors pasikviesti. Eva Blau iškart atsistojo.

— Atleiskite. Atleiskite, aš bijau, kad jūs imsite manęs nekęsti. Būkite geras, nereikia. Aš noriu likti, man reikia pagalbos.

— Eva, nusiraminkite. Aš tik bandau su jumis kalbėtis. Jūs žinote, kad būsite pervesta į mano hipnozės grupę, Larsas jums paaiškino. Jis sakė, kad jūs sutikote, kad norėjote.

Ji linktelėjo, ištiesė ranką ir numetė mano kavos puodelį ant žemės.

— Atleiskite.

Kai ji išėjo, surinkau nuo grindų popierius ir atsisėdau prie rašomojo stalo. Lauke lynojo, o aš prisiminiau, kad Benjaminas tądien su darželio grupe turėjo eiti į iškylą, o mudu su Simona buvome pamiršę įdėti neperšlampamas kelnes, nes buvo išplautos.

Gatvėmis, takais ir žaidimų aikštelėmis tekėjo skaidrus vanduo.

Pasvarsčiau, gal paskambinti į darželį ir paprašyti, kad Benjamino į lauką nevestų. Aš nerimaudavau per kiekvieną jų iškylą. Mane neramindavo net tai, kad pakeliui iki valgyklos jis turėdavo pereiti kelis koridorius ir nusileisti dvejais laiptais. Man vaidendavosi, kad jį pastums įsišėlę vaikai, kad kas nors trenks jam sunkiomis durimis, kad jis užklius už smėlėtų batų, sustatytų krūvelėmis, ir pargrius. Aš leidau jam vaistus, kurie apsaugojo jį nuo nukraujavimo dėl mažiausios žaizdelės, bet jis vis tiek buvo žymiai labiau pažeidžiamas nei kiti vaikai.

Prisimenu saulės šviesą kitą rytą, kaip ji brovėsi pro tamsiai pilkas užuolaidas. Simona miegojo šalia nuoga. Burna praverta, plaukai pasišiaušę, pečiai ir krūtinė nusėta mažų, šviesių strazdanų. Staiga rankos oda pašiurpo, aš apklojau Simoną. Kostelėjo Benjaminas. Tik dabar pastebėjau, kad jis miegamajame. Kartais, jei susapnuodavo košmarą, jis ateidavo ir atsiguldavo ant čiužinio šalia mūsų lovos. Man tekdavo gulėti nepatogiai ir laikyti sūnų už rankos, kol jis užmigdavo.

Buvo šešta valanda. Aš apsisukau ant kito šono, užsimerkiau ir pagalvojau, kaip būtų gerai, jei galėčiau išsimiegoti.

— Tėti, — staiga sušnabždėjo Benjaminas.

— Dar pamiegok, — tariau tyliai.

Jis atsisėdo, pažiūrėjo į mane ir tarė savo skaidriu balseliu:

— Tėti, šiąnakt tu gulėjai ant mamos.

— Štai kaip, — numykiau ir pajutau, kad Simona pabudo.

— Taip, tu gulėjai po antklode ir lingavai ant jos.

— Juokinga, — pasakiau atsainiai.

— Hm.

Simona sukikeno ir pakišo galvą po pagalve.

— Gal ką susapnavau, — bandžiau išsisukti.

Simona drebėjo iš juoko.

— Sapnavai, kad linguoji?

— Na...

Simona pažvelgė į mane plačiai šypsodamasi.

— Atsakyk, — paragino ji susitvardžiusi. — Ar sapnavai, kad linguoji?

— Tėti?

— Tikriausiai taip ir buvo.

— Bet, — tęsė Simona kikendama, — kodėl taip darei, kodėl gulėjai ant manęs, kai...

— Einam pusryčiauti, — nutraukiau.

Mačiau, kad stodamasis Benjaminas susiraukė. Rytais būdavo blogiausia, nes po kelių valandų sąstingio dažnai prasidėdavo sąnarių kraujavimas.

— Kaip jautiesi?

Benjaminas atsirėmė į sieną, kad būtų lengviau stovėti.

— Palauk, mielasis, aš tave pamasažuosiu.

Benjaminas atsiduso ir atsigulė į lovą, o aš atsargiai ėmiau mankštinti jo sąnarius.

— Aš nenoriu, kad leistumei vaistus, — pasakė jis nuliūdęs.

— Šiandien nereikia, poryt.

— Tėti, nenoriu.

— Pagalvok apie Lasę, kuris serga cukralige ir turi leistis vaistus kasdien.

— O Davidui nereikia leisti vaistų, — verkšleno Benjaminas.

— Bet galbūt jis turi kokių nors kitų bėdų.

Sūnus nutilo.

— Jo tėtis miręs, — sušnabždėjo jis.

— Taip, — tariau ir baigiau masažuoti rankas ir plaštakas.

— Ačiū, tėti, — padėkojo sūnus ir atsargiai atsistojo.

— Mano mažyli.

Apkabinau jo mažą, liesą kūnelį, bet kaip visada susitvardžiau, kad nepriglausčiau per stipriai.

— Ar galiu pažiūrėti filmuką apie pokemonus? — paklausė jis.

— Paklausk mamos, — atsakiau ir išgirdau Simonos repliką iš virtuvės — „bailys”.

Po pusryčių atsisėdau darbo kambaryje prie Simonos rašomojo stalo ir paskambinau Lasei Olsonui. Atsiliepė jo sekretorė Jenė Lagerkranc, dirbusi jam bent dvidešimt metų. Mes paplepėjome, aš pasakiau, kad išsimiegojau pirmą kartą per tris mėnesius, o paskui paprašiau sujungti su Lase.

— Palaukite minutėlę, — paprašė ji.

Ketinau paprašyti, kad jis Frankui Polsonui nieko nesakytų, jei dar ne per vėlu.

Ragelyje skambtelėjo, o po kelių sekundžių pasigirdo sekretorės balsas: