Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ką jūs darote? Ar galiu įeiti?

Simona dvejodama priėjo prie spintelės. Kūnas pats prisiminė, kaip tą naktį bejėgiškai susmuko, — ėmė linkti kojos. Simona prisiminė, kaip ji neteko balso ir grimzdo į tamsą, retkarčiais kažką dar pamatydama. Ji pusiau gulėdama atsirėmė į sieną ir stebėjo, kaip Jonas už kojų išvilko Eriką. Iš atminties kilo vaizdai: kaip Benjaminas bandė įsikibti į durų staktą, kaip jo galva bilstelėjo į slenkstį, kaip jis silpdamas siekė jos rankos.

Pro šalį velkamas Erikas pažiūrėjo Simonai į akis ir akimirką jos atmintyje iškilo miglota figūra. Gulėdama ant grindų, Simona pažvelgė į Jono veidą, ir staiga vietoj jo išvydo pagrobėją, — jo pridengtą veidą ir geltoną ranką ant Benjamino kulkšnies. Širdis ėmė daužytis, kai išgirdo, kad Jonas išvilko Eriką į laiptinę ir uždarė duris.

Bute pasidarė nejauku. Simona negalėjo atsikratyti jausmo, kad ji vėl buvo apsvaiginta. Ji sunkiai atsistojo ir ėmė laukti jų sugrįžtant.

Komisaras vilko Eriką subraižytomis marmurinėmis grindimis ir dairėsi, ar kur nors galėjo būti liudininkų, ar kas nors galėjo matyti iš žemesnio aukšto. Iš tiesų tai buvo įmanoma, jei žmogus būtų stovėjęs penkiais laipteliais žemiau prie pat sraigtinių laiptų. Jonas priartėjo prie lifto, atidarė grotas, o tada lifto duris. Kiek pasilenkęs, blizgančiuose durų rėmuose jis išvydo savo veidą. Jonas įvilko Eriką į liftą. Iš jo dešinėje matėsi buto durys, anga paštui ir žalvarinė lentelė su pavarde, o kitoje pusėje buvo tik siena. Laiptinės šviestuvą užstojo durų stakta. Lifte Jonas pažiūrėjo į didelį veidrodį, pasilankstė į vieną pusę, į kitą, bet daugiau nieko laiptinėje nepamatė, lango taip pat. Dirstelėjęs per petį, iš pradžių nieko naujo neišvydo. Bet staiga pastebėjo kai ką netikėta. Žiūrint tam tikru kampu į mažesnį, įstrižai pakabintą veidrodį, buvo galima matyti durų akutę buto, kurio šiaip regos lauke nebuvo. Komisaras uždarė lifto duris, bet veidrodyje vis dar matė buto duris. „Jei kas nors už jų stovėtų ir žiūrėtų pro akutę, dabar aiškiai matytų mano veidą. Bet jei pakreipiu galvą į kurią nors pusę bent penkis centimetrus, iškart dingstu iš regos lauko.”

Nusileidus į apačią, Erikas atsistojo ir Jonas pažiūrėjo į laikrodį.

— Aštuonios minutės.

Juodu grįžo į butą. Simona laukė prieškambaryje. Matėsi, kad neseniai verkė.

— Jis mūvėjo geltonas gumines pirštines indams plauti, — pasakė ji.

— Tu įsitikinusi? — paklausė Erikas.

— Taip.

— Tada beprasmiška ieškoti pirštų atspaudų, — nutarė Jonas.

— Ką darysime? — paklausė ji.

— Policija jau lankėsi pas kaimynus, — pasakė Erikas niūriai, o Simona tuo metu valė nuo jo nugaros dulkes ir šiukšles.

Jonas išsitraukė lapą.

— Taip, turiu sąrašą, su kuo jie kalbėjo. Savaime suprantama, jiems labiausiai rūpėjo šitas aukštas ir butai žemesniame aukšte. Jie dar nekalbėjo su penkiais kaimynais, o vienas...

Jonas pažvelgė atidžiau ir pamatė, kad butas, esantis šone įstrižai nuo lifto, buvo išbrauktas. Kaip tik to buto duris jis matė veidrodyje.

— Vienas butas išbrauktas, — pasakė Jonas. — Tas, kuris yra šalia lifto.

— Jie buvo išvykę, — paaiškino Simona. — Ir dar negrįžo. Išvažiavo šešioms savaitėms į Tailandą.

Jono žvilgsnis buvo rimtas.

— Laikas juos aplankyti, — tarė jis.

Ant durų, pro kurių akutę veidrodžiuose matėsi visas liftas, lentelės buvo parašyta Rosenlundų pavardė. Policininkai išbraukė šį butą, nes jo tiesiogiai iš lifto nesimatė, be to, gyventojai buvo išvykę.

Jonas pasilenkė ir dirstelėjo vidun pro pašto angą duryse. Viduje ant kilimėlio nesimatė nei pašto, nei reklaminių lankstinukų. Staiga bute kažkas sukrebždėjo ir į prieškambarį įtipeno katinas. Jis iškart sustojo kaip įbestas ir įsistebeilijo į Joną.

— Niekas nepalieka gyvūno šešioms savaitėms, — ištarė komisaras lėtai pats sau.

Katinas laukė, pasiruošęs sprukti.

— Neatrodai išbadėjęs.

Katinas nusižiovavo, užšoko ant kėdės ir susirangė į kamuoliuką.

Jonas nutarė pirmiausia pakalbėti su Alisos Franzen vyru. Praeitą kartą, kai policininkai beldėsi pas kaimynus, atidarė tik ji. Franzenų butas buvo priešais liftą tame pačiame aukšte kaip ir Simonos su Eriku.

Jonas paskambino į duris. Laukdamas prisiminė vaikystę, kaip eidavo per butus, pardavinėdamas Gegužės 1-osios gėlytes [* Nuo 1907 m. Švedijoje balandžio mėnesį mokiniai pardavinėja dirbtines gėlytes, už kurias surinktos lėšos skiriamos neturtingų vaikų poreikiams.] arba su kartonine aukų dėžute, rinkdamas aukas bažnyčiai. Prisiminė, kad stovėdamas priešais svetimų žmonių namų duris jausdavosi svetimas, nepamiršo ir nepasitenkinimo jų akyse.

Jonas paskambino dar kartą. Duris atidarė maždaug trisdešimties metų moteris. Ji santūriai pažiūrėjo į policininką, laukdama, ką tas pasakys. Komisarui ji priminė katiną aname tuščiame bute.

— Klausau jūsų.

— Mano vardas Jonas Lina, — prisistatė jis ir parodė pažymėjimą. — Norėčiau pakalbėti su jūsų vyru.

Ji skubiai dirstelėjo sau per petį ir paklausė:

— Pirma noriu sužinoti, kokiu reikalu. Mano vyras dabar labai užsiėmęs.

— Norėčiau pakalbėti apie naktį į šeštadienį, gruodžio dvyliktąją.

— Bet policija mūsų jau klausė, — priminė moteris suirzusi.

Jonas greitai žvilgtelėjo į dokumentą ir pasakė:

— Čia parašyta, kad kalbėjo su jumis, bet ne su jūsų vyru.

Moteris nepatenkinta atsiduso.

— Nežinau, ar jis turės laiko.

Jonas nusišypsojo.

— Užtruksime tik apie minutę, pažadu.

Moteris gūžtelėjo ir pašaukė vyrą:

— Tobijasai! Čia policija!

Netrukus atėjo vyras, apsijuosęs klubus rankšluosčiu. Jo oda buvo raudona, atrodė stipriai nudegęs.

— Sveiki. Aš kaitinuosi soliariume...

— Malonu.

— Ne. Mano kepenims nepakanka enzimų, todėl esu priverstas kasdien kaitintis po dvi valandas.

— Tai jau kitas dalykas, — atsakė Jonas neutraliai.

— Kažko norėjote paklausti.

— Gal pastebėjote arba girdėjote ką nors neįprasta naktį į šeštadienį, gruodžio dvyliktąją?

Tobijasas pasikasė krūtinę. Įdegusioje odoje liko šviesesni dryžiai.

— Pagalvokime, kada tai buvo. Ne, apgailestauju, bet tikrai negaliu prisiminti ko nors neįprasta. Neprisimenu.

— Gerai. Labai ačiū, — padėkojo Jonas ir linktelėjo.

Vyras jau siekė rankenos uždaryti duris, bet Jonas sustabdė:

— Dar vienas dalykas, — tarė jis, linkteldamas į tuščią butą.

— Rosenlundų šeima...

— Jie labai malonūs, — nusišypsojo Tobijasas ir suvirpėjo. — Bet jau kurį laiką jų nematau.

— Jie išvykę. Gal žinote, ar jie turi namų tvarkytoją ar ką panašaus?

Tobijasas virpėdamas papurtė galvą, — jam jau darėsi šalta.

— Deja, nieko nežinau.

— Ačiū.

Tobijasas Franzenas uždarė duris.

Jonas perskaitė kitą pavardę sąraše — Jarlas Hamaras, gyvenantis aukštu žemiau. Pensininkas. Kai kolegos beldėsi, jo nebuvo namuose.

Jarlas Hamaras buvo labai liesas ir akivaizdžiai kentėjo dėl Parkinsono sindromo. Jis vilkėjo griežto stiliaus megztinį ir buvo pasirišęs kaklaskarę.

— Kriminalinė policija, — pakartojo Hamaras prikimusiu, vos girdimu balsu ir nužvelgė Joną nuo kataraktos apsiblaususiomis akimis. — Kaip aš su tuo susijęs?

— Noriu užduoti tik vieną klausimą: galbūt matėte ką nors neįprasta šiame name arba gatvėje naktį į šeštadienį, gruodžio dvyliktąją?