Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Klausau.

— Gavau atsakymą, — pranešė Anja.

— Tu greita.

— Jie sakė, kad turėjo techninių problemų, bet jau prieš valandą skambinę komisarui Kenetui Strengui ir pranešę, jog bazinė stotelė yra Jevlėje.

— Jevlėje.

— Jie dar tikslina koordinates. Po dienos ar dviejų, bet kokiu atveju šią savaitę, jie tiksliai žinos, iš kur Benjaminas skambino.

— Juk galėjai ateiti pas mane į kabinetą, tarp mūsų tik keturi metrai.

— Bet aš nesu tavo ūkvedė, ar ne?

— Ne.

Jonas užsirašė miesto pavadinimą tuščiame užrašų knygelės lape ir vėl paėmė telefoną.

Erikas Marija Barkas atsiliepė iškart.

— Čia Jonas.

— Kaip sekasi? Ar ką nors išsiaiškinote?

— Ką tik sužinojau apytiksles koordinates.

— Kur jis?

— Kol kas žinome tiek, kad bazinė stotelė yra Jevlėje.

— Jevlėje?

— Šiek tiek šiauriau nuo Dalelveno upės ir...

— Aš žinau, kur Jevlė, tik nesuprantu...

Girdėjosi, kad Erikas vaikšto po kambarį.

— Tikslias koordinates sužinosime šią savaitę.

— Kada?

— Tikiuosi, rytoj.

Erikas atsisėdo.

— Jūs imatės tyrimo, ar ne? — paklausė Erikas nerimastingu balsu.

— Taip, Erikai, — patvirtino Jonas dusliai. — Aš surasiu Benjaminą.

Erikas atsikrenkštė ir atgavęs balsą greitai paaiškino:

— Aš pergalvojau, kas galėjo tai padaryti, ir noriu, kad patikrintumėte vieną moterį — Evą Blau. Ji buvo mano pacientė.

— Blau? Kaip vokiškai „mėlyna”?

— Taip.

— Ar ji grasino?

— Tai sunku paaiškinti.

— Aš tuoj pat ją patikrinsiu.

Kuriam laikui abu nutilo.

— Norėčiau kaip galima greičiau susitikti su jumis ir Simona.

— Kodėl?

— Juk nusikaltimas nebuvo rekonstruotas, ar ne?

— Rekonstruotas?

— Patikrinsime, ar kas nors galėjo matyti Benjamino pagrobėją. Ar galite būti namuose po pusvalandžio?

— Paskambinsiu Simonai. Lauksime jūsų.

— Gerai.

— Jonai...

— Ką?

— Aš žinau, kad norint sugauti nusikaltėlį, svarbiausios pirmos valandos, pirma para, — ištarė Erikas lėtai. — O dabar jau praėjo...

— Netikite, kad rasime jūsų sūnų?

— Aš... Nežinau, — sušnabždėjo Erikas.

— Paprastai aš neklystu, — atsakė Jonas tyliai, bet ryžtingai. — Manau, kad mes rasime jūsų berniuką.

Jonas padėjo ragelį. Paskui pasiėmė lapelį su Evos Blau pavarde ir vėl nuėjo pas Anją. Jos kabinete kvepėjo apelsinais. Šalia kompiuterio prie rožinės klaviatūros stovėjo dubuo su citrusiniais vaisiais, ant sienos kabėjo didelis blizgus plakatas, kuriame buvo pavaizduota raumeninga Anja, plaukianti peteliške olimpinėse žaidynėse. Jonas nusišypsojo.

— Aš kariuomenėje buvau apsaugos būryje, galėčiau nuplaukti dešimt kilometrų su signaline vėliavėle. Tačiau niekada nemokėjau plaukti peteliške.

— Energijos švaistymas ir tiek.

— Man gražu — atrodai kaip plaukianti undinė.

Kai Anja ėmė aiškinti, jos balse pasigirdo pasididžiavimo gaidelės:

— Koordinavimo technika gana sudėtinga, reikia jausti kvėpavimo ritmą ir... Bet kam tai rūpi?

Anja išdidžiai pasitempė ir jos didelis biustas beveik palietė prie stalo stovėjusį Joną.

Tas padavė lapelį ir paprašė:

— Dabar noriu, kad surastumei man vieną asmenį.

Anjos šypsena sustingo.

— Taip ir maniau, kad ko nors norėsi. Atrodei per geras ir per malonus. Padėjau tau gauti koordinates ir tu vėl čia, gražiai išsišiepęs. Beveik pamaniau, kad pakviesi mane vakarienės ar ką panašaus...

— Pakviesiu, Anja. Kai ateis laikas.

Ji papurtė galvą ir paėmė lapelį:

— Surasti žmogų. Ar tai skubu?

— Labai skubu, Anja.

— O ko čia taip šmaikštauji su manimi?

— Maniau, kad tu nori...

— Eva Blau, — ištarė Anja mąsliai.

— Vardas gali būti išgalvotas.

Anja susirūpinusi prikando lūpą.

— Išgalvotas vardas. Nebus lengva. Gal turi dar ką nors? Adresą ar ką panašaus?

— Ne, adreso neturiu. Žinau tik tiek, kad ji prieš dešimt metų buvo Eriko Marijos Barko pacientė universitetinėje Karolinskos ligoninėje, greičiausiai tik kelis mėnesius. Patikrink registrus, ne tik įprastuosius. Ar universitete buvo užregistruota kokia Eva Blau? Jei ji pirko automobilį, turi būti užregistruota transporto priemonių registre. O gal prašė vizos, o gal turi lankytojo kortelę bibliotekoje... Taip pat patikrink draugijas ir IOGT [* Independent Order of Good Templars — blaivybę propaguojanti organizacija.], saugomus asmenis, nusikaltimų aukas...

— Žinau, žinau, keliauk sau ir leisk dirbti.

* * *

Jonas išjungė garsinę knygą — Fiodoro Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, įgarsintą Pero Myrbergo, kurio skaitymo stilius — savotiškas ramybės ir įtampos mišinys.

Komisaras pastatė automobilį prie vegetariškų azijietiškų patiekalų restorano „Lao Wai”, kur jį apsilankyti įkalbinėjo Disa. Jis dirstelėjo pro langą ir liko sužavėtas asketiškų, gražių medinių baldų, paprasto stiliaus, neperkrauto puošmenomis.

Kai paskambino į Simonos buto duris, Erikas jau buvo atvažiavęs. Jie pasisveikino ir Jonas trumpai paaiškino, ko ruošiasi imtis.

— Mes rekonstruosime pagrobimą kaip galima tiksliau. Simona, jūs esate vienintelė mačiusi, kaip viskas įvyko.

Ji nusiminusi linktelėjo.

— Taigi vaidinsite save pačią. Aš būsiu nusikaltėlis, o jūs, Erikai — Benjaminas.

— Gerai, — tarė Erikas.

Jonas pažiūrėjo į laikrodį.

— Simona, kaip manote, kelintą valandą buvo įsilaužta?

Ji atsikrenkštė.

— Tiksliai nežinau... bet rytinė spauda dar nebuvo atnešta... vadinasi, tai įvyko prieš penkias. Aš buvau atsikėlusi atsigerti vandens — tai buvo antrą valandą... Paskui kažkiek laiko neužmigau... Viskas galėjo įvykti tarp pusės trijų ir penkių.

— Gerai, tada išveskime vidurkį ir sakykime, kad pusę keturių, — nutarė Jonas. — Aš atrakinsiu duris, prisėlinsiu prie Simonos lovoje, suvaidinsiu, kad sušvirkščiu vaistų, o paskui eisiu pas Benjaminą — pas jus, Erikai. Suleisiu jums vaistų ir išvilksiu iš kambario. Vilksiu jus per prieškambarį link buto durų. Jūs sunkesnis už sūnų, todėl užtruksiu ilgiau už pagrobėją, — reikės atimti kokią minutę. Simona, pasistenkite judėti tiksliai taip kaip tą naktį, viską darykite tokiu pat tempu. Aš noriu žinoti, ką jūs matėte, ką galėjote matyti arba tik nujausti.

Simona išblyškusi linktelėjo.

— Ačiū, — sušnabždėjo ji. — Ačiū, kad mums padedate.

Jonas pažvelgė į ją nusiteikęs ryžtingai.

— Mes surasime Benjaminą, — pasakė jis.

Simona greitai perbraukė sau per kaktą.

— Einu į miegamąjį, — tarė ji prikimusiu balsu.

Komisaras paėmė raktus ir išėjo iš buto.

Kai jis įžengė į miegamąjį, Simona gulėjo po antklode. Jonas nebėgo, bet judėjo greitai ir ryžtingai. Policininkas ištraukė jos ranką iš po antklodės ir apsimetė leidžiąs vaistus. Vyras stovėjo pasilenkęs virš jos, ir kai Simona pažvelgė jam į akis, ji prisiminė, kaip pabudo nuo aiškaus bakstelėjimo į ranką, kad matė, kaip kažkas skubiai išsmuko į prieškambarį. Vien nuo to prisiminimo jai sumaudė toje vietoje, kur buvo įdurta. Kai Jonas dingo, ji atsisėdo, patrynė rankos linkį ir pamažu atsistojo. Išėjo į prieškambarį, žvilgtelėjo į Benjamino kambarį ir pamatė, kad Jonas palinkęs virš lovos. Staiga ji ištarė tuos pačius žodžius, lyg jie visą laiką būtų aidėję atmintyje: