Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Taip turėtų būti.

— Bet nėra. Pamėginsiu hipnozės kataloge.

Jis įvedė naują paieškos žodį.

— Čia kažką turime, pažiūrėkite pats.

Tačiau Eriko terapijos dokumentų nebuvo. Rado tik informaciją apie prašytas ir gautas lėšas. Erikas pabandė ieškoti su žodžiais „pilaitė”, „Eva Blau”, nors tos grupės nariai nebuvo įrašyti kaip ligoninės pacientai.

— Nieko nėra, — tarė jis nusivylęs.

— Perrašant vaizdajuostes buvo daug problemų, — paaiškino Kurtas. — Daug įrašų buvo sugadinta, visos „Betamax” juostos ir...

— Kas perrašinėjo?

— Aš ir Konis, — gūžtelėjo Kurtas apgailestaudamas.

— Bet juk turėjo likti ir vaizdajuostės? — dar pamėgino Erikas.

— Apgailestauju, bet nieko nežinau.

— Gal Konis žino?

— Ne.

— Paskambinkite ir paklauskite.

— Jis Simrishamne.

Erikas nusisuko, bandydamas galvoti ramiai.

— Žinau, kad labai daug įrašų buvo sunaikinta per klaidą, — prisiminė Kurtas.

Erikas įsistebeilijo į jį.

— Tai buvo unikalūs tyrimai, — ištarė Erikas bejėgiškai.

— Aš jau atsiprašiau.

— Žinau, aš nenorėjau...

Kurtas nugnybė parudavusį gėlės lapą.

— Jūs nebeužsiimate hipnoze, ar ne?

— Taip, bet dabar man reikia...

Erikas nutilo, neturėjo jėgų aiškinti, norėjo tik grįžti į kabinetą, išgerti tabletę ir užmigti.

— Mes čia visada turime problemų su technika, — tęsė Kurtas. — Bet kiekvieną kartą, kai pranešame apie tai, mums pasako, kad darytume, ką sugebame. Jie nė kiek nesijaudino, kai mes netyčia ištrynėme dešimties metų lobotomijos tyrimus. Senos šešiolikos milimetrų juostos, kurios buvo perrašytos į vaizdajuostes devintajame dešimtmetyje, neišliko iki mūsų kompiuterinio amžiaus.

36

Antradienio rytas, gruodžio penkioliktoji

Anksti ryte ant policijos pastato fasado krito didelis Rotušės šešėlis, saulė apšvietė tik aukščiausią, centrinį bokštą. Pirmomis valandomis po aušros šešėlis pasitraukė ir visas pastatas sušvito geltonai. Varinis stogas švytėjo, gražūs kaldiniai, lietvamzdžiai, maži variniai bokšteliai buvo padengti blizgančiais rasos lašeliais. Per dieną pastatas stovi apšviestas saulės, tik medžių šešėliai sukasi aplink lyg laikrodžio rodyklės, ir tik likus kelioms valandoms iki sutemų, fasadas vėl pasidaro pilkas.

Karlosas Eliasonas stovėjo prie savo akvariumo ir dairėsi pro langą, kai į duris pasibeldė ir iškart jas atidarė Jonas Lina.

Karlosas krūptelėjo ir atsisuko. Išvydus Joną, jo reakcija kaip visada buvo nevienareikšmiška: kai sveikinosi su Jonu, buvo galima pastebėti ir drovėjimąsi, ir džiaugsmą, ir nepasitenkinimą. Karlosas mostelėjo į kėdę lankytojams ir tik tada susivokė, kad tebelaiko indelį su maistu žuvytėms.

— Ką tik žiūrėjau, kaip sninga, — pasakė jis abejingai ir pastatė indelį šalia akvariumo.

Jonas atsisėdo ir žvilgtelėjo pro langą. Kronobergo parką kur ne kur dengė plonas sniego sluoksnis.

— Gal Kalėdos bus baltos, — šyptelėjo Karlosas ir įsitaisė savo vietoje prie rašomojo stalo. — Skonėje, kur aš užaugau, niekada nebūdavo gražaus kalėdinio oro. Visą laiką tas pats — pilkuma virš laukų...

Staiga Karlosas nutilo.

— Tu atėjai ne apie orą kalbėti, — ištarė jis dalykiškai.

— Ne, ne apie orą.

Jonas ramiai pažiūrėjo į generalinį komisarą ir atsilošė.

— Noriu perimti Eriko Marijos Barko sūnaus dingimo tyrimą.

— Ne, — iškart nukirto Karlosas.

— Bet aš pradėjau...

— Ne, Jonai. Tu galėjai dalyvauti tol, kol tai buvo susiję su Josefu Eku.

— Tai vis dar susiję, — užsispyrė Jonas.

Karlosas pakilo, nekantriai pavaikštinėjo ir atsisuko į Joną.

— Mūsų taisyklės visiškai aiškios, o resursai skirti ne...

— Aš manau, kad pagrobimas glaudžiai susijęs su Josefo Eko hipnoze.

— Ką nori pasakyti? — suirzo Karlosas.

— Kad tai nėra sutapimas, jog Eriko Marijos Barko sūnus dingo praėjus vos savaitei po hipnozės.

Karlosas vėl atsisėdo ir staiga neatrodė toks užtikrintas, nors norėjo nutaisyti griežtą miną.

— Iš namų pasprukęs vaikinukas nėra kriminalinės policijos reikalas. Tai tiesiog neįmanoma.

— Jis nepabėgo, — nukirto Jonas.

Karlosas dirstelėjo į žuvytes, palinko priekin ir ištarė tyliau:

— Jonai, aš negaliu tau leisti šito vien dėl to, kad jautiesi kaltas...

— Tada prašau mane perkelti, — pareiškė Jonas ir atsistojo.

— Kur?

— Į tą skyrių, kuris vadovauja tyrimui.

— Vėl užsispyrei, — tarė Karlosas ir pasipiktinęs pasikasė pakaušį.

— Bet pamatysi, kad aš teisus, — nusišypsojo Jonas.

— Viešpatie, — atsiduso Karlosas, pažiūrėjo į žuvytes ir susirūpinęs papurtė galvą.

Jonas pasuko link durų.

— Palauk, — šūktelėjo Karlosas.

Jonas sustojo, atsisuko ir kilstelėjo antakį.

— Sakykime taip — tu tyrimo neperimsi, tai ne tavo reikalas, bet duodu savaitę, per kurią galėsi tirti berniuko dingimą.

— Gerai.

— Ir nesakyk „O ką aš sakiau”.

— Gerai.

Jonas nusileido liftu į savo aukštą, pasisveikino su Anja, kuri jam pamojavo, neatitraukdama akių nuo kompiuterio monitoriaus, praėjo Peterio Neslundo kabinetą, kuriame girdėjosi radijas, — sporto žurnalistas apsimestinai žvaliai komentavo moterų biatlono rezultatus. Jonas grįžo pas Anją.

— Neturiu laiko, — pareiškė ji nepakeldama akių.

— Ne, turi, — tarė jis ramiai.

— Turiu labai svarbaus darbo.

Jonas pamėgino žvilgtelti jai per petį.

— Ką darai?

— Nieko.

— O kas čia?

Anja atsiduso.

— Čia vyksta aukcionas. Aš ką tik pasiūliau didžiausią kainą, bet kažkoks kvailys visą laiką ją kelia.

— Aukcionas?

— Renku Lisos Larson statulėles.

— Tuos keraminius storulius vaikus?

— Tai menas, bet tu nesuprasi.

Anja pažiūrėjo į monitorių.

— Greitai baigsis. Kad tik kas nors nepasiūlytų aukštesnės kainos...

— Man reikia tavo pagalbos, — užsispyrė Jonas. — Tai susiję su tavo profesija. Tai išties gana svarbu.

— Palauk, palauk, palauk.

Anja iškėlė ranką, rodydama ženklą patylėti.

— Aš jas nusipirkau! Aš jas nusipirkau! Amalija ir Ema — mano.

Anja greitai uždarė interneto puslapį.

— Gerai, Jonai, senas suomi. Kokios pagalbos tau reikia?

— Paspausk teleryšio operatorius, kad jie nustatytų, iš kokios vietos sekmadienį skambino Benjaminas Barkas. Aš noriu tiksliai žinoti, iš kur jis skambino. Po penkių minučių.

— Viešpatie, kokia tavo prasta nuotaika, — atsiduso Anja.

— Po trijų minučių, — persigalvojo Jonas. — Tavo prekyba internete kainavo tau dvi minutes.

— Kad tu prasmegtum, — švelniai ištarė Anja, kai jis išėjo iš kambario.

Jonas nuėjo į savo kabinetą, uždarė duris ir peržiūrėjo paštą. Rado atviruką nuo Disos, kuri rašė, kad yra Londone ir jo ilgisi. Disa žinojo, kad Jonas negali pakęsti atvirukų su šimpanzėmis, žaidžiančiomis golfą arba įsipainiojusiomis į tualetinį popierių, todėl visada atsiųsdavo būtent su panašiais paveikslėliais. Jonas dvejojo, ar apversti atvirlaiškį, ar tiesiog išmesti, bet smalsumas nugalėjo. Jis apvertė atviruką ir net nusipurtė iš pasibjaurėjimo: į jį dėbsojo buldogas su jūreiviška barzda, jūreivio kepure ir pypke snukyje. Jonas šyptelėjo iš Disos pastangų ir prismeigė atviruką ant lentos. Tuo metu suskambo telefonas.