Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ruošiu mamai žaliąją arbatą, — paaiškino Jonas.

Girdėjosi, kaip jis atsuko vandens čiaupą, paleido vandenį ir vėl užsuko.

Erikui sekundei užėmė kvapą. Jis suvokė, kad Jonas pirmiau turi surasti Josefą Eką, kad Benjamino atvejis policijai nėra išskirtinis įvykis, — iš namų dingęs paauglys toli gražu nėra įprastas užsiėmimas kriminalinei policijai. Bet Erikas turėjo paprašyti, negalėjo tiesiog tylėti.

— Jonai, noriu paprašyti, kad imtumėtės Benjamino pagrobimo bylos, labai prašau, man būtų...

Jis nutilo, iš įtampos suskaudo žandikaulius, — nepastebėjo, kad taip stipriai buvo sukandęs dantis.

— Abu žinome, — tęsė Erikas, — kad čia neįprastas pagrobimas. Kažkas įšvirkštė Simonai ir Benjaminui chirurgijoje naudojamų nuskausminamųjų. Žinau, kad jums svarbiausia surasti Josefą Eką, ir suprantu, kad dabar, kai tarp Benjamino dingimo ir Josefo neliko sąsajų, mano sūnaus paieška nebėra jūsų reikalas. Bet galbūt atsitiko kažkas žymiai baisesnio...

Erikas nutilo, nes pajuto esąs per daug susijaudinęs.

— Aš minėjau, kokia liga serga Benjaminas, — prisivertė jis kalbėti toliau. — Po dviejų dienų baigsis vaistų poveikis ir jam reikės naujos dozės vaistų, reguliuojančių kraujo krešėjimą. Po savaitės spaudimas kraujagyslėse bus toks, kad jį gali suparalyžiuoti, prasidėti kraujavimas smegenyse arba plaučiuose, jei jis užsikosėtų.

— Jį reikia surasti.

— Ar galite padėti?

Eriko prašymas tarsi pakibo ore. Nesvarbu. Jis gali maldauti pagalbos atsiklaupęs. Ranka, laikanti ragelį, suprakaitavo.

— Aš negaliu tiesiog perimti ikiteisminio tyrimo iš Stokholmo policijos, — priminė Jonas.

— Tyrimui vadovauja Fredrikas Stensundas. Jis atrodo malonus, bet neišeina iš savo šilto kabineto.

— Manau, kad jie žino, ką daro.

— Nemeluokit man.

— Nemanau, kad galiu perimti šią bylą, — pripažino Jonas prislėgtas. — Nieko negaliu padaryti. Bet tikrai noriu padėti. Gerai pagalvokite, kas galėjo pagrobti Benjaminą. Gali būti bet kas, išvydęs jus laikraščių antraštėse. Gali būti ir pažįstamas žmogus. Jei neturėsite įtariamojo, nebus ir bylos, ničnieko. Turite pagalvoti, permąstyti savo gyvenimą, ir ne vieną kartą, prisiminkite visus pažįstamus, visus Simonos ir Benjamino pažįstamus. Pasvarstykite apie kaimynus, giminaičius, kolegas, pacientus, konkurentus, draugus. Gal kas nors grasino? Arba Benjaminui? Pasistenkite prisiminti. Tai gali būti ir spontaniškas poelgis, ir planuotas daug metų. Gerai pamąstykite, Erikai. Paskui paskambinkite man.

Erikas jau žiojosi dar kartą paprašyti, kad Jonas imtųsi šio tyrimo, bet ragelyje išgirdo pypsėjimą. Jis sėdėjo automobilyje ir žiūrėjo, kaip greitkeliu pro šalį lekia automobiliai. Akys perštėjo.

34

Gruodžio penkioliktosios naktis

Eriko kabinete buvo šalta ir tamsu. Jis nusispyrė batus. Kabindamas paltą užuodė šlapių augalų kvapą. Drebėdamas užkaitė vandenį ir pasidarė arbatos, išgėrė dvi stiprių raminamųjų tabletes ir atsisėdo prie rašomojo stalo. Užsidegė tik stalinę lempą. Erikas žvelgė į tamsą už lango ir juodame stikle šalia lempos atspindžio matė ir savo veidą. „Kas manęs nekenčia? Kas man pavydi, nori nubausti, nori iš manęs viską atimti, gyvybę ir tai, kas manyje gyva? Kas nori mane sutriuškinti?”

Erikas pakilo nuo rašomojo stalo, uždegė lubų šviestuvą ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal. Stabtelėjo, siekė telefono, bet apvertė ant stalo puodelį su vandeniu. Viena srovelė pamažu artėjo prie medicininio žurnalo. Negalėdamas susikaupti, jis surinko Simonos mobiliojo telefono numerį ir paliko trumpą pranešimą balso pašte, — paprašė jos dar kartą patikrinti Benjamino laiškus. Po to jis nebegalėjo ištarti nė žodžio.

— Atleisk, — galiausiai ištarė tyliai ir numetė telefoną ant stalo.

Koridoriuje suūžė liftas, skambtelėjo atsidarančių durų signalas, o paskui pasigirdo pro šalį traukiama ligoninės lova.

Pradėjo veikti vaistai ir jis pajuto pamažu tarsi šiltą pieną kylančią ramybę. Jautėsi taip, lyg kristų iš didelio aukščio vėsiame ir tyrame ore ir panirtų į šiltą, deguonies prisotintą vandenį.

— Susiimk, — liepė pats sau.

„Kažkas pagrobė Benjaminą ir nori man pakenkti. Turiu ką nors prisiminti.”

— Aš tave surasiu, — sušnabždėjo jis.

Erikas pažiūrėjo į sušlapusius medicininio žurnalo puslapius. Vienoje nuotraukoje pamatė virš stalo palinkusią naująją Karolinskos ligoninės vadovę. Jos atvaizdas buvo patamsėjęs ir neryškus dėl vandens dėmės. Erikas norėjo patraukti žurnalą, bet tas buvo prilipęs prie stalo, todėl prie stalviršio liko prikibusi popieriaus skiautė, kurioje matėsi dalis reklaminio skelbimo ir perpus perplėštos angliškos antraštės Pasaulio sveikatos konferencija raidės. Jis atsisėdo prie stalo ir nagu ėmė krapštyti skiautę, bet staiga sustojo, pamatęs raides e v A.

Iš atminties ėmė kilti lėta banga, kupina atšvaitų ir lūžių, o paskui išryškėjo atvaizdas moters, kuri atsisakė grąžinti, ką pavogusi. Jos vardas Eva. Moters lūpos plonos ir įtemptos, ant jų matosi šiek tiek putų. Ji jaučiasi pažeminta ir įsiutusi rėkia: „Jūs tik imate! Vis imate, imate ir imate! Po velnių, ką sakytumėt, jei aš paimčiau ką nors jūsų? Kaip jaustumėtės?” Ji užsidengė veidą rankomis ir vis kartojo, kad jo nekenčia, gal šimtą kartų, kol galiausiai nusiramino. Skruostai išbalę, akys paraudusios. Moteris žiūrėjo į jį išsekusi, iš akių matėsi, kad ji nieko nesuvokia. Erikas ją prisimena, labai gerai prisimena.

Eva Blau. Jis žinojo, kad padarė klaidą, sutikdamas ją priimti kaip pacientę, jautė tai nuo pat pradžių.

Praėjo jau daug metų. Jis taikė hipnozę kaip stiprią ir veiksmingą terapijos dalį. Eva Blau. Šis vardas iškilo iš tolimos praeities, iš to laiko, kai jis dar nebuvo atsisakęs darbo su hipnoze, kol dar nebuvo prisiekęs niekada daugiau tuo neužsiimti.

Tuo metu jis labai tikėjo hipnoze. Juk matė, kad užhipnotizavus pacientus vienas kito akivaizdoje, išpuolis prieš žmogų, nusikaltimas ir pažeminimas nebeatrodydavo tokie susiję. Tada sunkiau paneigti ir lengviau atsitiesti. Kaltė padalijama, išnyksta nusikaltėlio ir aukos tapatybė. Būdamas kambaryje su žmonėmis, kurie patyrė tą patį, žmogus nebekaltina savęs dėl to, kas atsitiko.

Kodėl Eva Blau tapo jo paciente? Erikas neprisiminė, kokia buvo jos trauma. Per savo karjerą jis matė daug siaubingų likimų. Pas jį ateidavo žmonės, kurių gyvenimas būdavo žlugęs. Dažnai jie būdavo agresyvūs, visada išsigandę, jiems būdingas sutrikęs elgesys, paranoja. Žmonės dažnai žalodavosi arba bandydavo nusižudyti. Daugelis jų būdavo per plauką nuo psichozės ar šizofrenijos. Jo pacientai būdavo patyrę sistemingą smurtą, kankinimą, suvaidintą mirties bausmę, kraujomaišą, prievartavimą, jie buvo netekę vaikų, stebėję siaubingus dalykus arba priversti juose dalyvauti.

„Ką ji pavogė? Aš apkaltinau ją vagyste, bet ką ji pavogė?”

Erikas niekaip negalėjo prisiminti. Pakilo, žengė kelis žingsnius, sustojo ir užsimerkė. Atsitiko kažkas daugiau, bet kas? Kartą Evai pasakė, kad galėtų paieškoti jai kitos terapinės grupės. Kodėl jis neprisimena, kas atsitiko? Ar Eva Blau jam grasino?

Dabar galėjo prisiminti tik gana ankstyvą susitikimą čia, darbo kabinete: Eva Blau buvo plikai nusiskutusi galvą ir pasidažiusi tik akis. Ji sėdėjo ant sofos, atsisagstė palaidinę ir dalykiškai parodė jam savo baltas krūtis.

„Jūs buvote mano namuose”, — pasakė Erikas. „O jūs buvote mano namuose”, — atrėžė ji. „Eva, jūs apie savo namus man tik pasakojote. Visai kas kita — įsilaužti” — „Aš neįsilaužiau” — „Jūs išdaužėte langą” — „Langą išdaužė akmuo”.