Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Dangus virš didelio ežero buvo dar apyšviesis, bet miške jau tvyrojo visiška tamsa. Siauru keliuku jis lėtai įvažiavo į nedidelę gyvenvietę, kuri per ilgesnį laiką buvo išaugusi palei ežerą. Automobilio žibintų šviesos slydo naujais ir amžių sandūroje pastatytais namais bei nedideliais vasarnamiais, blykstelėjo atsispindėjusios keliuose languose ir sumirgėjo ant įvažiavimo į kiemą, kuriame stovėjo triratukas. Erikas pristabdė ir už aukštos gyvatvorės pamatė pilaitę. Tada pavažiavo tolėliau ir sustojo kelkraštyje už kelių namų. Išlipęs iš automobilio, grįžo atgal ir atidaręs vartelius įėjo į kiemą, kuriame stovėjo tamsių plytų namas. Apėjęs jį pamatė vėliavos stiebą, į kurį plakėsi vėliavos pakėlimo virvė. Erikas perlipo per tvorą į kitą sklypą ir praėjo pro baseiną, uždengtą traškančia plėvele. Didžiuliuose žemo namo languose į ežero pusę buvo tamsu. Akmeninis takelis apkritęs tamsiais lapais. Erikas paspartino žingsnį ir ėmė brautis per gyvatvorę. Anapus turėjo būti ana pilaitė. „Šitas sklypas labiausiai apsaugotas nuo svetimų žvilgsnių”, — pagalvojo jis.

Keliu pravažiavo automobilis, apšviesdamas kelis medžius, ir Erikas prisiminė keistą Aidos nuotrauką. Geltona žolė ir krūmai. Jis prisiartino prie didelio medinio namo ir pastebėjo, kad viename iš kambarių sklido mėlyna šviesa.

Pilaitės langai aukšti, rėmeliais padalyti į daug mažų kvadratukų, toli išsikišęs stogas išpuoštas į nėrinius panašiais drožiniais. „Turėtų būti nuostabus vaizdas į ežerą”, — pagalvojo Erikas. Dėl aukšto šešiakampio bokštelio, dviejų stiklinių erkerių ir bokštelių ant stogo namas buvo panašus į miniatiūrinę medinę pilaitę. Dauguma lentų buvo prikaltos horizontaliai, bet vienoje vietoje linija lūžo, sukurdama daugiamatės erdvės efektą. Įėjimą puošė drožtos kolonos ir gražus užsmailintas stogelis.

Priėjęs prie lango Erikas pamatė, kad mėlyną šviesą skleidė televizorius. Kažkas žiūrėjo dailųjį čiuožimą: kameros sekė sklandžias figūras, šuolius su suktukais ir staigius sustojimus užkirtus geležtėmis. Ant kambario sienų šokinėjo mėlyna šviesa. Ant sofos sėdėjo storas vyras pilkomis sportinėmis kelnėmis. Jis pasitaisė akinius ant nosies ir vėl atsilošė sofoje. Regis, kad kambaryje jis vienas. Ant stalo stovėjo tik vienas puodelis. Erikas bandė įžvelgti, kas gretimame kambaryje. Kažkas tyliai sukrebždėjo anapus stiklo. Erikas nuėjo prie kito lango, pro kurį pamatė miegamąjį, nepaklotą lovą ir uždarytas duris. Ant naktinio stalelio šalia stiklinės su vandeniu gulėjo suglamžytos popierinės nosinės. Ant sienos — Australijos žemėlapis. Lauke ant palangės lašėjo. Erikas nuslinko prie kito lango. Ten užuolaidos buvo užtrauktos ir pro jas nieko nesimatė, bet vėl pasigirdo tas keistas krebždėjimas ir dar lyg caksėjimas.

Vyras apėjo šešiakampį bokštelį ir pažvelgė į valgomąjį. Ant blizgančių medinių grindų stovėjo tamsūs baldai. Erikui pasirodė, kad jie retai naudojami. Prie sekcijos gulėjo kažkoks juodas daiktas, panašus į gitaros dėklą. Vėl krebždesys. Erikas palinko prie stiklo ir pridengė jį rankomis, kad netrukdytų pilko dangaus atspindžiai lange, ir kambaryje pamatė link lango bėgantį didelį šunį. Tas bilstelėjo į sieną, atsirėmė į stiklą priekinėmis letenomis ir ėmė loti. Erikas atsitraukė atbulas, vos nepargriuvo ant vazono ir greitai apėjo namą. Širdis daužėsi.

Šuo netrukus nutilo. Užsidegė lauko šviestuvai, bet netrukus vėl užgeso.

„Ir ką aš čia veikiu?” Erikas pasijuto baisiai vienišas, nežinojo, ko griebtis, ir nutarė, kad bus geriausia grįžti į kabinetą ligoninėje.

Apėjęs visą namą, jis atsidūrė kieme prie paradinio įėjimo. Prie apšviestų durų stovėjo tas pats storulis, apsivilkęs pūkinę striukę. Pamatęs Eriką, vyriškis sunerimo. Galbūt jis tikėjosi išvysti išdykaujančius vaikus arba stirną.

— Sveiki, — pasisveikino Erikas.

— Čia privati nuosavybė, — šūktelėjo vyriškis šaižiu balsu.

Viduje prie durų pradėjo loti šuo. Erikas priėjo arčiau ir pamatė, kad kieme stovi geltonas sportinis automobilis tik su dviem sėdynėmis. Bagažinė buvo akivaizdžiai per maža įkišti žmogų.

— Čia jūsų Porsche? — paklausė Erikas.

— Taip.

— Ar turite daugiau automobilių?

— Kodėl klausiate?

— Dingo mano sūnus.

— Daugiau automobilių neturiu. Ir ką?

Erikas užsirašė registracijos numerį.

— Gal dabar išeisite?

— Taip, — tarė Erikas ir pasuko link vartelių.

Paskui jis dar pastovėjo tamsoje, žiūrėdamas į pilaitę, o tada nuėjo prie automobilio. Išsiėmęs medinę dėžutę su papūga ir laukiniu žmogeliuku, išbėrė į delną kelias mažas, apvalias, slidžias tabletes, suskaičiavo stumdydamas nykščiu ir nurijo.

Kiek padvejojęs, paskambino į namus Simonai, bet ji neatsiliepė. Greičiausiai ji namuose pas tėvą, valgo sumuštinius su saliamiu ir marinuotais agurkais. Ištęsti signalai draskė tylą. Erikas įsivaizdavo savo tamsų butą, prieškambarį ir jame kabančius rūbus, sieninius šviestuvus, virtuvę su ilgu siauru ąžuoliniu stalu ir kėdėmis. Ant kilimėlio prie durų guli paštas — krūva laikraščių, sąskaitų ir reklaminių leidinių plastikiniuose maišeliuose. Kai pasigirdo atsakiklio signalas, Erikas išjungė telefoną, nepalikęs jokios žinutės. Užvedė automobilį, apsisuko ir grįžo į Stokholmą.

„Neturiu pas ką nuvažiuoti”, — pagalvojo jis. Likimo ironija — tiek metų tyrinėjo grupių dinamiškumą ir kolektyvų psichoterapiją, o dabar pats yra visiškai vienišas ir atstumtas. Nėra nė vieno žmogaus, į kurį galėtų kreiptis, su kuriuo norėtų pakalbėti. Bet varomoji jėga jo karjeroje visgi buvo žmonių kolektyvai. Jis norėjo suprasti, kodėl žmonių grupės, išgyvenusios karą, po traumos atsitiesdavo lengviau negu vieniši žmonės, kodėl grupė susijusių kankintų žmonių po dvasinės traumos pasveikdavo greičiau už pavienius kankintus žmones. „Kaip mus gydo bendrystė? — klausdavo jis savęs. — Ar gydo kitų atpažinta trauma, jos iškėlimas iš pasąmonės į sąmonę, normalizavimas ar faktinis solidarumas?”

Važiuodamas apšviestu greitkeliu, Erikas paskambino Jonui į darbą. Po penkių signalų išjungė ir nutarė paskambinti į mobilųjį.

— Jonas klauso, — pasigirdo išsiblaškiusio žmogaus balsas.

— Labas, čia Erikas. Josefo Eko dar nesugavote?

— Ne, — atsiduso Jonas.

— Atrodo, kad jo veiksmai visai nenuspėjami.

— Erikai, jau sakiau tai anksčiau ir toliau tvirtinsiu. Sutikite būti saugomi policijos.

— Mano prioritetai kiti.

— Žinau.

Abu nutilo.

— Benjaminas daugiau neskambino?

— Ne.

Pas Joną Erikas išgirdo balsą, gal buvo įjungtas televizorius.

— Kenetas turėjo nustatyti, iš kur skambinta, bet jis...

— Girdėjau. Bet gali užtrukti, — pasakė Jonas. — Reikia nusiųsti techniką būtent į tą komutatorių, būtent į tą bazinę stotelę.

— Tada jie bent jau žino, kuri stotelė.

— Aš manau, kad operatorius gali tai išsiaiškinti iškart.

— Ar galite sužinoti bazinę stotelę?

Jonas trumpam nutilo, o paskui paklausė:

— O kodėl nepakalbate su Kenetu?

— Negaliu jam prisiskambinti.

Jonas tyliai atsiduso.

— Aš pabandysiu, bet daug nepažadu.

— Kodėl?

— Greičiausiai sužinosiu tik tiek, kad bazinė stotelė yra Stokholme, o iš to jokios naudos, kol technikas nepatikslins koordinačių.

Ragelyje Erikas išgirdo garsą, panašų į tokį, kai atsuki stiklainio dangtelį.