Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar paskambinai policijai?

— Jie buvo atvažiavę, bet Norenas tik pliauškė apie menininko laisvę. Jie liepė jam laikytis atokiai, dabar jis trankosi lauke.

Simona pakilo iš lovos ir pažiūrėjo į save drabužinės veidrodyje. Atrodė sulysusi ir pavargusi, o veidas — tarsi būtų sudaužytas į daugybę mažų gabalėlių ir vėl sulipdytas.

— O kaip Šulmanas? Kaip jo parodos kambarys?

Ylva pagyvėjo.

— Jis sako, kad turite pasikalbėti.

— Aš jam paskambinsiu.

— Tai kažkas dėl apšvietimo, jis nori tau kažką parodyti.

Ir tada pusbalsiu:

— Nežinau, kaip ten tarp judviejų su Eriku, bet...

— Mes nebegyvename kartu.

— Nes man tikrai atrodo...

Ylva nutilo.

— Kas tau atrodo? — paklausė Simona sukaupusi kantrybę.

— Man regis, Šulmanas tave įsimylėjo.

Simona pažiūrėjo sau į akis veidrodyje ir pajuto, kad širdyje staiga sukirbėjo.

— Teks atvažiuoti, — nusprendė ji.

— Galėsi?

— Tik paskambinsiu vienam žmogui.

Simona padėjo ragelį ir kurį laiką sėdėjo ant lovos. Benjaminas gyvas, tai svarbiausia. Jis gyvas, nors nuo pagrobimo praėjo kelios paros. Tai labai geras ženklas. Tai reiškia, kad pagrobėjas neketina jo žudyti. Jis turi kitų tikslų ir galbūt pareikalaus išpirkos. Ji greitai paskaičiavo, kiek turi pinigų. Kas iš tikrųjų jai priklauso? Butas, automobilis, šiek tiek meno kūrinių. Žinoma, dar galerija. Ji gali pasiskolinti pinigų. Viskas bus gerai. Ji nėra turtinga, bet tėtis gali parduoti vasarnamį ir butą. Jie kartu galės išsinuomoti vieną butą, gyvens bet kur, kad tik ji atgautų Benjaminą, savo berniuką.

Simona paskambino tėvui, bet jis neatsiliepė. Ji paliko trumpą žinutę, kad eina į galeriją, paskui greitai nusimaudė po dušu, išsivalė dantis, persirengė ir išėjo neužgesinusi šviesos.

Lauke buvo šalta, vėjuota, keli laipsniai šalčio. Tyli, mieguista rytinė gruodžio prietema, nuotaika tarsi kapinėse. Pro šalį prabėgo šuo, per balas vilkdamas pasaitėlį.

Vos priėjusi galeriją, per stiklines duris išvydo Ylvos akis. Noreno nesimatė, bet šalia sienos gulėjo laikraštis, sulankstytas kaip Napoleono skrybėlė. Keli Šulmano paveikslai švietė žalsva spalva. Švytintys, akvariumo žalumos aliejinės tapybos kūriniai. Vos įėjus, pripuolė Ylva ir apkabino ją. Simona pastebėjo, kad Ylva pamiršo pasidažyti plaukus, — tiesiame sklastyme matėsi žili ataugę plaukai. Tačiau veidas lygus ir gražiai padažytas, lūpos kaip visada tamsiai raudonos. Ji vilkėjo pilką sijonkelnių kostiumą, pėdkelnes su baltais ir juodais dryžiais ir avėjo gremėzdiškus rudus batus.

— Kaip čia bus gražu, — pasidžiaugė Simona ir apsidairė. — Tu labai daug nuveikei.

— Ačiū, — sušnabždėjo Ylva.

Simona priėjo prie paveikslų.

— Aš įsivaizdavau kitaip, nemaniau, kad kartu jie taip atrodys, — prisipažino ji. — Mačiau juos tik po vieną.

Simona žengtelėjo arčiau.

— Atrodo, lyg jie nutekėtų į šoną.

Ji nuėjo į kitą kambarį, kur ant medinių atramų stovėjo akmeninės plokštės su Šulmano piešiniais pirmykščių žmonių piešimo maniera.

— Jis nori, kad čia pakabintume aliejinius žibintus, — pranešė Ylva. — Pasakiau, kad tai neįmanoma, nes žmonės nori matyti, ką jie perka.

— Ne, jie nenori.

Ylva nusijuokė.

— Tai bus taip, kaip nori Šulmanas?

— Taip. Bus taip, kaip nori jis.

— Pasakyk jam pati.

— Ką?

— Jis sėdi biure.

— Šulmanas?

— Sakė, kad turi kažkam paskambinti.

Simona pažvelgė link biuro, o Ylva atsikrenkštė ir pareiškė:

— Einu nusipirkti pietums sumuštinio...

— Dabar?

— Ai, pagalvojau... — nuleido Ylva akis.

— Eik.

Simona buvo tokia sunerimusi ir nusiminusi, kad pirma turėjo nusišluostyti ištryškusias ašaras. Tada pabeldė į duris ir įžengė vidun. Šulmanas sėdėjo už rašomojo stalo ir čiulpė pieštuką.

— Kaip tu? — paklausė jis.

— Nekaip.

— Taip ir maniau.

Abu nutilo. Ji nuleido galvą. Pasijuto labai pažeidžiama, lyg jos siela būtų apnuoginta. Virpančiomis lūpomis ji išlemeno:

— Benjaminas gyvas. Nežinome, kur jis, kas jį pagrobė, bet jis gyvas.

— Geros naujienos.

— Po velnių, — sušnabždėjo ji ir nusisuko, kad drebančia ranka nusibrauktų ašaras.

Šulmanas švelniai palietė jos plaukus. Ji pasitraukė, nors nežinojo kodėl. Juk iš tikrųjų norėjo, kad jis nesiliautų. Šulmanas nuleido ranką. Jie pažiūrėjo vienas į kitą. Šulmanas vilkėjo juodą minkšto audeklo kostiumą, iš po apykaklės kyšojo gobtuvas.

— Tu apsirengęs kaip nindzė, — šyptelėjo ji nenoromis.

— Nindzę geriau apibūdina terminas „šinobi”. Jis turi dvi reikšmes: „pasislėpęs žmogus” arba „tas, kuris ištveria”.

— Ištveria?

— Galbūt tai pats sunkiausias menas.

— Vienam neįmanoma, bent jau man.

— Niekas nėra vienas.

— Aš neištversiu, — sušnabždėjo Simona. — Aš baigiu susigraužti, turiu liautis svarsčiusi, nerandu sau vietos. Vis vaikštau ir galvoju, kad tik kas nors atsitiktų. Galėčiau pati trenkti sau į galvą arba sugulti su tavimi į lovą, kad tik atsikratyčiau tos panikos...

Simona staigiai nutilo.

— Tai, ką pasakiau... Atsiprašau, Simai.

— Ką renkiesi — šokti su manimi į lovą ar trankyti sau galvą? — paklausė jis šypsodamasis.

— Nieko, — atsakė ji skubiai.

Supratusi, kad nuskambėjo nekaip, pabandė užglaistyti:

— Aš nenorėjau, aš mielai...

Vėl nutilo. Širdis daužėsi.

— Ką? — paklausė jis.

Jų žvilgsniai susidūrė.

— Aš kaip nesava, todėl taip ir elgiuosi. Žinok, jaučiuosi be galo kvailai.

Ji nuleido akis. Juto, kaip kaista skruostai. Simona atsikrenkštė ir tarė:

— Man reikia...

— Palauk, — sulaikė jis ir ištraukė iš krepšio stiklainį.

Viduje ropojo kažkas panašaus į storus, tamsius drugius. Girdėjosi spragsėjimas. Stiklas buvo truputį aprasojęs.

— Simai?

— Norėjau parodyti tau kai ką nuostabaus.

Vyras parodė jai stiklainį iš arčiau. Simona apžiūrinėjo rudus kūnelius, sparnelių daleles, kuriomis buvo išteptas stiklas, lėliukių likučius. Drugeliai spyrėsi į stiklą karpuotomis kojytėmis ir straubliukais karštligiškai lietė vieni kitų sparnelius ir antenas.

— Kai buvau maža, maniau, kad drugeliai gražūs, kol nepamačiau jų iš arčiau.

— Jie ne gražūs, o žiaurūs, — patikslino Šulmanas šypsodamasis, o paskui surimtėjo. — Man atrodo, kad tai dėl metamorfozės.

Simona palietė stiklainį ir prilietė jo rankas.

— Ar žiaurumas atsiranda dėl virsmo?

— Galbūt, — atsakė jis.

Jie žiūrėjo vienas į kitą ir nebegalvojo, ką kalba.

— Katastrofos mus keičia, — ištarė ji lėtai.

Šulmanas paglostė jos rankas.

— Taip turi būti.

— Bet aš nenoriu būti žiauri, — sušnibždėjo ji.

Jie stovėjo visai arti. Šulmanas atsargiai pastatė stiklainį ant stalo.

— Simona...

Jis pasilenkė ir greitai pabučiavo ją į lūpas.

Simonos kojos ėmė linkti, keliai drebėjo. Švelnus Šulmano balsas ir kūno šiluma, jo švarko kvapas asocijavosi su miegu ir patalyne bei nuostabiomis žolelėmis. Kai Šulmanas perbraukė jai skruostą, o paskui sprandą, Simona pagalvojo, kad buvo pamiršusi nuostabų glamonių švelnumą. Šulmanas šypsojosi. Simona nebenorėjo pabėgti iš galerijos. Ji žinojo, kad tai galbūt vienas iš būdų bent akimirkai atsikratyti širdį ėdančio nerimo. „Tada tebūnie taip”, — nutarė ji. Simona norėjo, kad tai tęstųsi dar bent akimirką, kad galėtų pamiršti siaubą. Jo lūpos artėjo prie jos, ir šįkart Simona atsakė į bučinį. Ji ėmė tankiau kvėpuoti per nosį. Simo rankos slydo jos nugara, strėnomis, klubais. Simona pajuto užplūstančią aistrą, jos lytis degė iš staigaus, aklo troškimo įsileisti jį. Simona išsigando geismo jėgos ir atsitraukė, tikėdamasi, kad Simas nepastebės jos užsidegimo. Ji perbraukė per lūpas ir atsikrenkštė. Šulmanas nusisuko ir ėmė greitai tvarkytis drabužius.