Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar žinai, kur Vailordas gyvena?

— Man negalima eiti prie jūros, net per atstumą.

— Kaip nukakti iki jūros?

— Autobusu.

Nikė pačiupinėjo kažką kišenėje ir sušnibždėjo:

— Kartą Vailordas žaidė su manimi, kai aš turėjau sumokėti. Jis tik juokavo. Jie apgavo mane ir privertė suvalgyti vieną nevalgomą dalyką.

Kenetas laukė. Nikė paraudo ir ėmė čiupinėti užtrauktuką. Jo panagės buvo nešvarios.

— Ką tu suvalgei?

Berniuko lūpos vėl suvirpėjo.

— Aš nenorėjau, — ištarė jis. Putliais skruostais nusirito kelios ašaros.

Kenetas paplekšnojo Nikei per petį.

— Regis, kad Vailordas yra tikras bjaurybė, — pasakė Kenetas kaip galėdamas ramiau ir tvirčiau.

— Bjaurybė.

Kenetas pastebėjo, kad Nikė visą laiką kišenėje kažką čiupinėjo.

— Juk žinai, kad aš policininkas. Aš sakau, kad niekas neturi teisės tavęs skriausti.

— Tu per senas.

— Bet aš stiprus.

Nikė pralinksmėjo.

— Ar galite nupirkti man dar vieną kokakolos buteliuką?

— Jei nori.

— Taip, ačiū.

— O ką turi kišenėje? — paklausė Kenetas tarsi abejingai.

Nikė nusišypsojo.

— Tai paslaptis.

— Štai kaip, — numykė Kenetas ir daugiau nieko nebeklausinėjo.

Bet Nikė užkibo.

— O tu nenori sužinoti daugiau? — paklausė jis.

— Tu neprivalai pasakoti, jei nenori.

— Oi, oi, oi, jūs neįsivaizduojate, kas tai.

— Nemanau, kad tai kas nors ypatinga.

Nikė ištraukė ranką iš kišenės.

— Aš pasakysiu, — tarė jis ir atlenkė pirštus.

— Čia mano galios.

Nikės saujoje buvo truputis žemių. Kenetas nustebęs spoksojo į besišypsantį vaikiną.

— Aš esu žemės pokemonas, — paaiškino tas patenkintas.

— Žemės pokemonas?

Nikė vėl sugniaužė kumštį ir įkišo į kišenę.

— Ar žinai, kokios mano galios?

Kenetas papurtė galvą. Tada pastebėjo, kad anapus gatvės palei tamsų, drėgną namo fasadą eina vyras smailiu pakaušiu. Atrodė, lyg jis ko ieškotų ant žemės, krapštydamas lazdele. Kenetui pasirodė, kad jis galbūt bando pažvelgti į butą pirmame aukšte, ir pagalvojo, kad reikėtų pasidomėti, ką jis ten daro. Bet Nikė sulaikė jį už rankos.

— Ar žinai, kokios mano galios? — pakartojo jis.

Kenetas nenoriai atitraukė žvilgsnį nuo ano vyro. Nikė pradėjo vardyti ir lenkti pirštus:

— Aš stiprus prieš visus elektros, ugnies, nuodų, akmenų ir plieno pokemonus. Jie negali manęs įveikti. Prieš juos aš apsaugotas. Tačiau negaliu kautis su skraidančiais pokemonais, žolės ir vabzdžių pokemonais.

— Tikrai? — numykė Kenetas išsiblaškęs. Jam pasirodė, kad vyras sustojo prie vieno lango. Jis apsimetė kažko ieškąs, bet iš tikrųjų žvelgė pro langą.

— Ar klausotės? — paklausė Nikė sunerimęs.

Kenetas nusišypsojo jam, paskatindamas tęsti. Kai apsisuko, vyro nebebuvo. Kenetas įdėmiai pažiūrėjo į pirmo aukšto langą, bet nebuvo matyti, ar jis atidarytas.

— Man netinka vanduo, — aiškino Nikė nusiminęs. — Vanduo man kenkia labiausiai, jis man visai netinka, labai jo bijau.

Kenetas atsargiai išlaisvino ranką iš Nikės gniaužto.

— Truputį palauk, — paprašė jis ir paėjėjo link namo.

— Kiek valandų? — paklausė Nikė.

— Be penkiolikos šešta.

— Tada turiu eiti. Jis supyks, jei vėluosiu.

— Kas supyks? Tavo tėtis?

Nikė nusijuokė.

— Aš neturiu tėčio.

— Tada tavo mama.

— Ne, supyks Ariadas, aš jam turiu kai ką nunešti.

Nikė dvejodamas pažiūrėjo į Kenetą, nuleido akis ir paklausė:

— Gal duotumėte man pinigų? Nes jei nusinešiu per mažai, jis turės mane nubausti.

— Luktelk, — sukluso Kenetas. — Ar pinigų reikalauja Vailordas?

Juodu išėjo iš spaudos kiosko ir Kenetas pakartojo klausimą:

— Ar pinigų reikia Vailordui?

— Ar jums galvoje negerai? Vailordas mane prarytų... bet kiti... kiti, jie gali pas jį nuplaukti.

Nikė žvilgtelėjo sau per petį.

— Kam reikia pinigų?

— Juk sakiau — Ariadui, — atsakė Nikė nekantraudamas. — Ar turite pinigų? Jei duosite, galiu kaip nors atsilyginti. Galiu suteikti jums galių...

— Nereikia, — atsisakė Kenetas ir išsitraukė piniginę. — Ar dvidešimties kronų užteks?

Nikė patenkintas sukrykštė, įsikišo banknotą į kišenę ir nubėgo net neatsisveikinęs.

Kenetas pastovėjo mėgindamas suprasti, ką išgirdo iš vaikinuko. Buvo sunku sujungti tai į visumą. Paskui visgi nutarė jį pasekti. Pasukęs už kampo pamatė Nikę, laukiantį prie šviesoforo. Užsidegė žalia šviesa ir Nikė nuskubėjo per gatvę. Atrodė, kad eina link bibliotekos prie aikštės. Kenetas nusekė iš paskos ir atsistojo palaukti prie bankomato. Nikė nekantriai trypčiojo prie fontano šalia bibliotekos. Vieta buvo prastai apšviesta, bet Kenetas visgi matė, kad Nikė visą laiką čiupinėjo žemę kelnių kišenėje.

Staiga iš krūmų išlindo jaunesnis berniukas ir išėjo į aikštę. Jis priėjo prie Nikės ir kažką pasakė. Nikė iškart atsigulė ant žemės ir padavė jam pinigus. Berniukas suskaičiavo pinigus ir paplekšnojo Nikei galvą. Staiga griebt už striukės apykaklės ir nuvilkęs jį prie fontano įmurkdė veidą į vandenį. Kenetas jau norėjo bėgti ten, bet prisivertė laukti. Jis turi surasti Benjaminą. Šito berniuko išgąsdinti negalima, gal jis Vailordas arba gali nuvesti pas Vailordą. Kenetas stovėjo sukandęs dantis ir skaičiavo sekundes, kada turės lėkti įsikišti. Nikė spardėsi, o kankintojo veidas buvo stulbinamai ramus. Galiausiai jis paleido Nikę ir tas atsisėdo prie fontano kosėdamas ir žiaukčiodamas. Berniukas paplekšnojo Nikei petį ir nuėjo.

Kenetas nuskubėjo per krūmus iš paskos, nusileido molėtu šlaitu iki pėsčiųjų tako, sekė per daugiaaukščių namų kvartalą iki vieno namo durų. Tada paspartino žingsnį ir spėjo sulaikyti beužsiveriančias duris ir kartu įsmukti į liftą. Berniukas išlipo šeštame aukšte, Kenetas jam iš paskos. Apsimetė kažko ieškąs kišenėse ir palaukė, kol berniukas priėjo prie vienų durų ir išsitraukė raktą.

— Berniuk.

Tas nekreipė dėmesio, tad Kenetas priėjęs suėmė jį už striukės ir atsuko į save.

— Seni, paleisk mane, — pareiškė berniukas, žiūrėdamas į akis.

— Ar nežinai, kad iš kitų reikalauti pinigų draudžiama?

Kenetas nustebo, kad berniukas žiūrėjo į jį visiškai ramus.

— Tavo pavardė Johansonas, — nutarė Kenetas, pažiūrėjęs į lentelę ant durų.

— Taip, — šyptelėjo vaikas. — Koks tavo vardas?

— Kenetas Strengas, kriminalinės policijos komisaras.

Berniukas žvelgė į jį be jokios baimės.

— Kiek pinigų paėmei iš Nikės?

— Aš neimu pinigų, kartais man jų duoda, o aš nieko neimu. Visi patenkinti, niekas nesiskundžia.

— Ketinu pakalbėti su tavo tėvais.

— Štai kaip.

— Pakalbėsim?

— Dėde, būk geras, nereikia, — nusišaipė berniūkštis.

Kenetas paskambino į duris. Netrukus jas atidarė stambi, saulėje įdegusi moteris.

— Sveiki. Aš esu kriminalinės policijos komisaras. Bijau, kad jūsų sūnus pateko į bėdą.

— Mano sūnus? Aš neturiu vaikų.

Kenetas pastebėjo, kad berniukas paslapčia šypsosi.

— Jūs nepažįstate šito vaiko?

— Parodykite policininko pažymėjimą, — pareikalavo moteris.

— Šis berniukas...

— Jis neturi policininko pažymėjimo, — nutraukė jį berniūkštis.

— Ne, turiu, — sumelavo Kenetas.

— Jis ne policininkas, — šaipėsi berniukas ir išsitraukė piniginę. — Štai mano mėnesinis autobuso bilietas. Aš panašesnis į policininką negu...