Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

„Norint gauti Vailordą, pirma lengviau kur nors jūroje pagauti Vailmerį.”

„OK, bet kur jūroje?”

„Beveik bet kur, jei tik naudosi super meškerę.?

— Ar ką nors radai? — paklausė tėvas.

— Galiu užtrukti.

— Peržiūrėk visą paštą, šiukšlinę, bandyk rasti tą Vailordą.

Simona pakėlė akis ir pamatė, kad tėvas vilki savo odinę striukę.

— Ką darysi?

— Važiuoju, — atsakė tas trumpai.

— Kur? Namo?

— Turiu pasikalbėti su Aida ir Nike.

— Ar man važiuoti kartu?

Tėvas papurtė galvą.

— Tu geriau peržiūrėk kompiuterį.

Lydimas iki durų jis mėgino šypsotis. Atrodė labai pavargęs. Dukra apkabino jį ir išleidusi užsirakino duris. Girdėjo, kaip jis paspaudė lifto mygtuką. Staiga Simona prisiminė, kaip kartą visą dieną stovėjo prieškambaryje spoksodama į duris ir laukė tėčio. Tada jai buvo gal devyneri. Tądien ji suprato, kad mama ketina juos palikti. Ji bijojo, kad tėtis taip pat išeis.

Įėjusi į virtuvę pamatė, kad tėvas buvo papjaustęs pyrago tiesiai ant maišelio, iš kurio ištraukė. Kavavirė vis dar įjungta, o ant dugno — tamsios nuosėdos. Atsidavė pridegusia kava. Moterį apėmė panika, kad galbūt ką tik praėjo paskutinės jos laimingo gyvenimo akimirkos, kad jos gyvenimas padalytas į du etapus: pirmas, laimingasis, jau baigėsi, o apie tai, kas jos laukia, Simona nepajėgė galvoti.

Nuėjusi į prieškambarį, iš rankinės išsiėmė telefoną. Kaip ir buvo galima tikėtis, rado kelis praleistus Ylvos skambučius. Ir Šulmano. Simona nutarė jam paskambinti, bet persigalvojo dar nepasigirdus pirmam signalui. Padėjo telefoną ir grįžo prie kompiuterio Benjamino kambaryje.

Lauke — gruodžio tamsa. Atrodo, kad vėjuota, — kabantys gatvės žibintai siūbavo. Jų šviesoje matėsi krintančios šlapios snaigės.

Simona rado ištrintą Aidos laišką: Apgailestauju, kad turi gyventi melagių namuose. Laiške buvo prisegtas didelis dokumentas. Simonos pulsas padažnėjo. Kaip tik tą akimirką, kai norėjo parinkti programą, kuri atidarytų tą dokumentą, į duris kažkas pasibeldė. Nors labiau buvo panašu į krebždesį. Simona sulaikė kvėpavimą. Kai sukrebždėjo dar kartą, ji pakilo. Drebančiomis kojomis pasuko į ilgą koridorių, vedantį link prieškambario ir laukujų durų.

29

Sekmadienio popietė, gruodžio tryliktoji Šventos Liucijos diena

Kenetas sėdėjo automobilyje Sundbyberge prie Aidos namo įėjimo ir mąstė apie keistus grasinimus Benjamino elektroniniame pašte: „Nikė sako, kad Vailordas supyko, kad jis atvėrė nasrus praryti tave” „Neleisk jam eiti prie jūros.” Gyvenime jis buvo girdėjęs ir matęs daug baimės apraiškų ir pats žinojo, koks tai jausmas, nes nėra nė vieno žmogaus, kuris nepažintų baimės.

Aidos namas gana mažas, tik trijų aukštų, netikėtai idiliškas, senoviškas ir saugus. Kenetas pažvelgė į dukters duotą nuotrauką. Mergina su daugybe auskarų, juodai apvestos akys. Kažin, kodėl jam sunku įsivaizduoti ją šiame name, prie virtuvinio stalo, kambaryje, kuriame plakatai su arkliais buvo pakeisti afišomis su Marilynu Mansonu.

Kenetas jau ruošėsi lipti iš automobilio ir nutykinti iki balkono, kuris, jo spėjimu, priklauso Aidos šeimai, bet sustingo vietoje, pamatęs, kad pėsčiųjų taku už namo pirmyn atgal vaikštinėja stambi žmogysta.

Staiga atsidarė įėjimo durys ir išėjo Aida. Atrodė, kad ji skuba. Mergina žvilgtelėjo per petį ir iš rankinės išėmė cigarečių pakelį, lūpomis ištraukė vieną cigaretę, prisidegė ir eidama užsirūkė. Ji ėjo link metro stotelės. Kenetas nusekė iš paskos, nusprendęs, kad užkalbins, kai paaiškės, kur ji eina. Pro šalį pradundėjo autobusas, kažkur lojo šunys. Staiga Kenetas pastebėjo, kad stambusis vaikinas, slampinėjęs už namo, pasileido link Aidos. Tikriausiai ji išgirdo, nes atsisuko. Merginos veidas nušvito, blyškiai nupudruoti skruostai ir juodai apvestos akys staiga tapo vaikiškos. Vaikinas ėmė strykčioti priešais ją. Aida paglostė jam skruostą, o jis apkabino merginą. Jie pabučiavo vienas kitam į nosį, o tada Aida pamojavo jam atsisveikindama. Kenetas pasuko link vaikino, nutaręs, kad čia Aidos brolis. Tas ramiai stovėjo ir žvelgė į nueinančią seserį, pamojavo ir apsisuko eiti. Vaikino veidas buvo nuoširdus ir atviras, viena akis smarkiai žvairavo. Kenetas sustojo po gatvės žibintu ir palaukė, kol vaikinas priartėjo dideliais sunkiais žingsniais.

— Labas, Nike.

Nikė sustojo ir išsigandęs pažiūrėjo į jį. Burnos kampučiuose prisikaupė seilių.

— Negalima, — ištarė jis lėtai ir baikščiai.

— Mano vardas Kenetas, aš esu policininkas. Tiksliau pasakius, dabar aš jau per senas ir išėjau į pensiją, bet tai nieko nekeičia, — aš vis tiek esu policininkas.

Vaikinas nustebęs šyptelėjo.

— Ar turi pistoletą?

Kenetas papurtė galvą.

— Ne, — sumelavo jis. — Ir policijos automobilio neturiu.

Nikė surimtėjo.

— Ar policija pasiėmė, kai tu pasenai?

Kenetas linktelėjo.

— Ar tu čia gaudai vagis? — pasidomėjo Nikė.

— Kokius vagis?

Nikė patraukė savo užtrauktuką.

— Kartais jie pavagia iš manęs daiktus, — pasiskundė jis, spirdamas į žemę.

— O kas vagia?

Nikė metė į jį nekantrų žvilgsnį.

— Vagys.

— Na taip, aišku.

— Mano kepurę, mano laikrodį, gražų akmenį su žėrinčiu dryžiu.

— Tu kažko bijai?

Nikė papurtė galvą.

— Tai čia visi geri?

Vaikinas supūškavo ir ėmė dairytis Aidos.

— Mano sesuo ieško baisiausios pabaisos.

Kenetas linktelėjo į spaudos kioską prie metro.

— Ar nori limonado?

Nikė nusekė iš paskos ir ėmė pasakoti:

— Šeštadieniais aš dirbu bibliotekoje. Aš pakabinu žmonių paltus rūbinėje ir duodu jiems lapelį su numeriu. Ten yra tūkstančiai skirtingų numerių.

— Koks tu šaunuolis, — pagyrė Kenetas ir nupirko du buteliukus kokakolos.

Nikė pažiūrėjo į jį patenkintas ir paprašė dar vieno šiaudelio. Tada atsigėrė, nusiraugėjo, dar atsigėrė ir vėl nusiraugėjo.

— Ką tu ten sakei apie savo seserį? — paklausė Kenetas lyg tarp kitko.

Nikė susiraukė.

— Tai vaikinas. Aidos vaikinas. Benjaminas. Šiandien Nikė jo nematė. Bet anksčiau jis buvo piktas, labai piktas. Aida verkė.

— Ar Benjaminas pyko?

Nikė pažiūrėjo į Kenetą nustebęs.

— Benjaminas nepiktas, jis geras. Aida džiaugiasi ir juokiasi.

Kenetas pažiūrėjo į šį stambų vaikiną.

— O kas tada piktas? Kas supyko?

Staiga Nikė sunerimo. Jis pažiūrėjo į butelį ir ėmė kažko dairytis.

— Man negalima imti daiktų...

— Šįkart nieko tokio, pažadu. Tai kas buvo piktas?

Nikė pasikasė kaklą ir nusibraukė nuo lūpų putas.

— Tai Vailordas — jo dideli nasrai, — paaiškino Nikė ir išskėtė rankas.

— Vailordas?

— Jis blogas.

— Kur išėjo Aida?

— Ji neranda Benjamino, tai negerai, — ištarė jis drebančiomis lūpomis.

— O kur ji išėjo?

Nikė papurtė galvą ir beveik verkdamas tarė:

— Oi, oi, oi, man negalima kalbėti su nepažįstamais dėdėmis...

— Žiūrėk, Nike, aš nesu paprastas dėdė, — patikino Kenetas, išsitraukė piniginę ir parodė jam savo nuotrauką, kurioje buvo su policininko uniforma.

Nikė labai įdėmiai apžiūrėjo, o paskui rimtai tarė:

— Dabar Aida eina pas Vailordą. Ji bijo, kad jis galėjo įkąsti Benjaminui. Vailordo nasrai labai dideli.

Nikė vėl išskėtė rankas. Stengdamasis išlikti ramus, Kenetas paklausė: