Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar aš klystu?

Kenetas priėjo, bet nieko nesakė.

— Ar aš klystu? — pakartojo Ragnaras.

— Aptarsime vėliau, — pasakė Jonas.

— O kodėl ne dabar?

— Dėl tavo paties gerovės, — tarė Jonas pusbalsiu.

Policininkė priėjo prie Keneto ir atsikrenkštusi tarė:

— Atsiprašome dėl to, kas įvyko. Rytoj nupirksime jums tortą.

— Viskas gerai, — atsiliepė Kenetas, padėdamas Simonai pakilti nuo grindų.

— Rūsys, — priminė ji beveik pašnibždom.

— Aš tuo pasirūpinsiu, — pasakė Kenetas ir atsisuko į Joną. — Rūsyje, slaptame kambaryje už spintos su gelbėjimosi liemenėmis, yra vienas ar keli žmonės.

— Dėmesio visiems, — šūktelėjo Jonas. — Yra pagrindo įtarti, kad įtariamasis slepiasi rūsyje. Aš vadovauju šiai operacijai. Būkite atsargūs. Jei jis paimtų įkaitų, deryboms vadovauju aš. Įtariamasis pavojingas, bet šaudykite į kojas.

Jonas pasiskolino apsauginę liemenę ir greitai ją užsimovė. Tada nusiuntė du policininkus už namo ir subūrė aplink save operatyvinę grupę. Jie išklausė skubių jo nurodymų ir visi dingo rūsyje. Metaliniai laiptai bildėjo nuo jų svorio.

Kenetas laikė apkabinęs Simoną, kuri iš baimės drebėjo visu kūnu. Tėvas šnibždėjo jai, kad viskas bus gerai. Simona norėjo išgirsti tik sūnaus balsą, meldėsi, kad bet kurią sekundę iš rūsio pasigirstų jo balsas.

Praėjo vos kelios minutės ir Jonas grįžo, laikydamas apsauginę liemenę rankoje.

— Jis pabėgo, — pranešė komisaras sukandęs dantis.

— Benjaminas, kur Benjaminas? — paklausė Simona.

— Jo čia nėra.

— Bet kambarys...

Simona žengė link laiptų, tėvas mėgino ją sustabdyti, bet ji ištraukė ranką, prasibrovė pro Joną ir nuskubėjo žemyn. Dabar rūsyje buvo šviesu kaip vidurvasarį, — patalpą apšvietė trys dideli prožektoriai. Kopėčios buvo patrauktos ir dabar stovėjo po atidarytu rūsio langeliu. Spinta su gelbėjimosi liemenėmis buvo pastumta į šoną, o angą į slaptavietę saugojo policininkas. Simona lėtai pasuko link jo. Girdėjo, kad tėvas kažką sakė jai už nugaros, bet nesuprato ką.

— Aš privalau, — tarė ji tyliai.

Policininkas iškėlė ranką ir papurtė galvą.

— Deja, negaliu jūsų įleisti.

— Ten mano sūnus.

Simona pajuto, kaip tėvas ją apkabina, ir pabandė išsilaisvinti.

— Simona, jo čia nėra.

— Paleisk mane!

Simona priėjo arčiau ir pažvelgė į kambarį, kuriame ant grindų gulėjo čiužinys, šūsnys senų komiksų, tušti traškučių ir dribsnių pakeliai, žydros plastikinės batų apsaugos, konservų skardinės ir didelis, blizgantis kirvis.

28

Sekmadienio popietė, gruodžio tryliktoji Šventos Liucijos diena

Grįžtant iš Tumbos tėvas piktinosi organizuotumo trūkumu policijoje. Simona nekreipė dėmesio į jo bambėjimą, nieko nesakė, tik žiūrėjo pro automobilio langą. Lauke buvo daug šeimų. Mamos kažkur vedėsi kombinezonais apvilktus mažylius, kurie čiauškėjo su čiulptukais burnose. Keli vaikai per šlapią sniegą bandė stumti rogutes. Visų kuprinės vienodos. Kelios merginos, plaukus pasipuošusios blizgučiais, kažkuo vaišinosi iš vieno maišelio ir susižavėjusios juokėsi.

„Praėjo daugiau nei para, kai Benjaminas buvo pagrobtas, išvilktas iš savo lovos, savo paties namų”, — galvojo Simona, žiūrėdama į rankas ant kelių. Aiškiai tebesimatė raudonos linijos, likusios po antrankių.

Nebuvo jokių ženklų, kad Josefas Ekas susijęs su sūnaus dingimu. Slėptuvėje nerasta jokių Benjamino pėdsakų, tik Josefo. Labiausiai tikėtina, kad Simonai su tėvu nusileidus į rūsį Josefas sėdėjo tame kambaryje.

Simona pagalvojo, kad jis turėjo susigūžti ir klausytis jų, o supratęs, jog jie aptiko slėptuvę, kiek galėdamas tyliau pasiėmė kirvį. O kai kilo sumaištis ir policininkai sugarmėjo į rūsį, o paskui užvilko juodu viršun, Josefas pasinaudojo proga, nustūmė spintą, pastatė kopėčias prie rūsio langelio ir išlindo lauk.

Vaikinukas apgavo policininkus ir pabėgo, jis vis dar vaikšto laisvas. Paskelbta valstybinė paieška, bet Josefas Ekas negali būti susietas su pagrobimu. Maždaug tuo pat metu įvyko tik du dalykai, kaip Erikas ir bandė jai paaiškinti.

— Ar eini? — paklausė tėvas.

Ji pakėlė akis ir pagalvojo, kad lauke atšalo. Tėvas kelis kartus paragino lipti iš automobilio ir eiti vidun, kol Simona pamatė, kad jie jau stovi prie namų.

Simona atrakino duris ir pamatė viršutinius Benjamino rūbus. Širdis suspurdėjo ir pralėkė mintis, kad sūnus namuose. Tik paskui prisiminė, kad jis buvo išvilktas tik su pižama.

Tėvo veidas atrodė papilkėjęs. Pasakęs, kad ketina nusimaudyti po dušu, jis dingo vonios kambaryje.

Simona atsirėmė į prieškambario sieną, užsimerkė ir pagalvojo: „Kad tik atgaučiau Benjaminą, — aš pamiršiu viską, kas įvyko ir kas dar įvyks per šias dienas. Niekada apie tai nekalbėsiu, ant nieko nepyksiu, niekada neprisiminsiu, būsiu tik dėkinga.”

Vonioje tėvas paleido vandenį.

Dūsaudama ji nusispyrė batus, nusisiautusi numetė striukę ant grindų ir nuėjusi į miegamąjį atsisėdo ant lovos. Staiga pamiršo, ką ketino daryti — kažką pasiimti ar tik atsigulti ir truputį pailsėti. Delnu jautė patalo vėsą, pastebėjo iš po pagalvės kyšančias susiglamžiusias Eriko pižamos kelnes.

Kai duše nutilo vandens šniokštimas, ji prisiminė, ko atėjusi — paimti tėvui rankšluostį. Paskui ketino įjungti Benjamino kompiuterį ir mėginti rasti ką nors, kas būtų susiję su pagrobimu. Ji atsistojo, paėmė pilką rankšluostį ir grįžo į koridorių. Vonios durys atsidarė ir pasirodė apsirengęs tėvas.

— O rankšluostis?

— Pasinaudojau mažiausiu.

Jo šlapi plaukai kvepėjo levandomis, vadinasi, prausėsi pigiu muilu prie praustuvės.

— Ar plaukus trinkai muilu?

— Skaniai kvepėjo.

— Buvo šampūno.

— Man nesvarbu.

— Gerai, — nusišypsojo ji ir nusprendė neaiškinti, kam naudojamas mažiausias rankšluostukas.

— Išvirsiu kavos, — pasakė tėvas, eidamas į virtuvę.

Simona padėjo rankšluostį ant spintelės, nuėjusi į Benjamino kambarį atsisėdo ant kėdės ir įjungė kompiuterį. Kambaryje viskas taip pat: patalynė ant grindų, ten pat gulėjo ir nuversta vandens stiklinė.

Pasigirdo operatyvinės sistemos melodija. Simona paėmė pelę ir po kelių sekundžių paspaudė miniatiūrinį paveikslėlį su Benjamino veidu.

Kompiuteris pareikalavo vartotojo vardo ir slaptažodžio. Simona suspaudė „Benjaminas”, o paskui sulaikiusi kvapą įvedė slaptažodį „Dambldoras”.

Monitorius sumirksėjo lyg akis, kuri užsimerkia ir vėl atsimerkia.

Sistema ją įsileido.

Kompiuterio darbalaukio fone buvo nuotrauka su elniu, stovinčiu miško proskynoje, apšviestoje magiška šviesa. Šiaip baikštus gyvūnas atrodė visiškai ramus.

Nors Simona žinojo, kad įsibrovė į pačią slapčiausią Benjamino teritoriją, staiga pasijuto taip, lyg dalis sūnaus vėl būtų su ja.

— Tu genijus, — pagyrė tėvas už nugaros.

— Ne.

Jis uždėjo dukrai ant peties ranką. Simona atidarė pašto dėžutę.

— Kokio senumo laiškus tikrinsime? — paklausė ji.

— Visus.

Simona ėmė atidarinėti vieną gautą laišką po kito.

Vienas klasės draugas klausė apie kažkam renkamus pinigus.

Kitame buvo aptariamas grupinis darbas.

Viename laiške buvo teigiama, kad Benjaminas laimėjęs keturiasdešimt milijonų eurų kažkokioje Ispanijos loterijoje.

Kenetas atnešė du puodelius.

— Kava yra pats skaniausias gėrimas pasaulyje, — pareiškė jis sėsdamasis. — Po šimts, kaip tu įveikei kompiuterį? Ji gūžtelėjo ir gurkštelėjo kavos.