Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Žibintuvėlio šviesoje matėsi tik sienos ir lubos prie laiptų. Rūsys buvo didelis ir tamsus. Kenetas leidosi žemyn, apšviesdamas pavienius daiktus: baltą plastikinį maišelį, atšvaitus ant seno vaikiško vežimėlio, įrėmintos filmo afišos stiklą.

— Manau, kad galiu tau padėti, — pasakė Kenetas tyliau.

Jis nusileido į rūsį ir pirmiausia skubiai viską apšvietė, ar niekas nepuola iš kokios slėptuvės. Šviesos spindulys slydo grindimis ir sienomis, šokinėjo per visai šalia gulinčius daiktus, metė pasvirusius šešėlius. Paskui Kenetas dar kartą apžiūrėjo patalpą, bet neskubėdamas ir nuosekliai.

Simona ėmė leistis laiptais. Metalo konstrukcija dusliai bildėjo.

— Čia nieko nėra, — pasakė tėvas.

— O tai ką mes girdėjome? Juk kažką girdėjome.

Pro nešvarų langelį pačiame palubyje sunkėsi dienos šviesa. Akys pamažu apsiprato prietemoje. Rūsyje buvo pilna įvairaus dydžio dviračių, stovėjo vaikiškas vežimėlis, paspirtukai, slidės, duonkepė, baltai aptaškytos kopėčios, čia buvo prikrauta kalėdinių papuošimų, tapetų ritinėlių. Ant vienos dėžės storu žymekliu buvo užrašyta: Josefo komiksai.

Staiga ėmė traškėti lubos ir Simona iš pradžių pažiūrėjo į laiptus, o paskui į tėvą. Atrodė, kad jis neišgirdo ir toliau lėtai artinosi prie durų kitame patalpos gale. Simona pajudino arkliuką-sūpynes. Kenetas atidarė duris ir pažvelgė į vidų — ten buvo skalbykla: sena skalbyklė, džiovyklė ir seno modelio patalynės presas. Šalia geoterminės šilumos siurblio stovėjo didelė spinta, kurią dengė purvina užuolaida.

— Čia nieko nėra, — pasakė jis ir atsisuko į dukterį.

Simona žiūrėjo į tėvą ir į nešvarią užuolaidą už jo nugaros. Audinys nejudėjo, bet visgi atrodė, kad už jo kažkas yra.

— Simona?

Ant medžiagos išryškėjo drėgna, ovali dėmė, lyg kas būtų prispaudęs burną.

— Ištiesk brėžinį, — paliepė tėvas.

Simonai pasirodė, kad dėmė staiga įdubo.

— Tėti, — sušnibždėjo ji.

— Taip, — atsiliepė jis, atsiremdamas į staktą, ir įsikišo pistoletą į dėklą, o tada pasikasė pakaušį.

Kažkas sukrebždėjo, Simona atsisuko ir pamatė, kad arkliukas tebelinguoja.

— Kas yra, Simona?

Tėvas priėjo, paėmė iš jos brėžinį ir ištiesė ant suvynioto čiužinio. Tada pašvietė žibintuvėliu ir apsuko brėžinį, žvilgtelėjo viršun, vėl į brėžinį, paskui priėjo prie plytinės sienos, prie kurios šalia spintos su geltonomis gelbėjimosi liemenėmis stovėjo sena išardyta dviaukštė lova. Ant įrankių stendo kabojo kaltas, įvairūs pjūklai ir spaustuvai. Šalia plaktuko buvo tuščia vieta — trūko didelio kirvio.

Kenetas žvilgsniu išmatavo sieną ir lubas, palinko prie sienos ir pabeldė.

— Kas yra? — paklausė Simona.

— Šiai sienai turi būti mažiausiai dešimt metų.

— Ar už jos kas nors yra?

— Taip, gana didelė patalpa.

— Kaip į ją įeiti?

Tėvas pašvietė į sieną, į grindis prie išardytos lovos. Po rūsį lakstė šešėliai.

— Dar pašviesk ten, — paprašė Simona, rodydama į grindis prie spintos.

Betoninės grindys buvo išbraižytos puslankiu, lyg kažkas būtų stumdyta daug kartų.

— Palaikyk žibintuvėlį, — tarė tėvas ir vėl išsitraukė pistoletą.

Staiga už spintos kažkas sujudėjo, lyg atsargiai ir labai lėtai trauktųsi gilyn.

Simonos pulsas smarkiai pašoko, širdis ėmė daužytis. „Viešpatie, ten kažkas yra”, — pagalvojo ji.

Norėjo pašaukti Benjaminą, bet neišdrįso.

Tėvas mostelėjo jai rodydamas atsitraukti. Simona norėjo kažką pasakyti, bet spengiančią tylą staiga sudraskė tarškesys pirmame aukšte, girdėjosi lūžinėjanti, skilinėjanti mediena. Simona išmetė ant grindų žibintuvėlį, ir viskas dingo tamsoje. Viršuje bildėjo skubrūs žingsniai, rūsio lubos dundėjo, netrukus laiptais į rūsį nuslydo akinančios žibintų šviesos.

— Ant grindų! — isteriškai suriko vyras — Ant grindų!

Simona stovėjo sustingusi ir apakinta kaip žvėris naktį ant kelio priešais atlekiantį automobilį.

— Gulkis, — suriko tėvas.

— Užsičiaupk! — suriko kažkas.

— Ant grindų, ant grindų!

Simona nesuprato, kad čia įsakymas jai, kol staiga gavo stiprų smūgį į pilvą ir buvo prispausta prie grindų.

— Ant grindų, buvo pasakyta!

Simona bandė įkvėpti oro, ėmė kosėti. Rūsyje pasidarė šviesu. Juodos figūros tempė juos siaurais laiptais į viršų. Simonos rankos buvo užlaužtos už nugaros, buvo sunku judėti. Ji paslydo ir susitrenkė skruostą į aštrų metalinį turėklą.

Simona pabandė pasukti galvą, bet kažkas laikė ją tvirtai sugriebęs ir grubiai prispaudė prie sienos šalia rūsio durų.

Keli žmonės stebėjo ją įrėmę žvilgsnius. Simona markstėsi dienos šviesoje, beveik nieko nematydama. Kažkur toliau aidėjo vyriško pokalbio nuotrupos, ji atpažino lakonišką, griežtą tėčio toną. Išgirdus jo balsą, iškilo prisiminimai: ankstyvi rytai prieš mokyklą, kavos kvapas ir per radiją siunčiamos naujienos.

Tik dabar Simona suprato, kad čia policininkai. Gal koks kaimynas pastebėjo tėvo žibintuvėlio skleidžiamą šviesą ir paskambino policijai.

Ją stebėjo nervingas, maždaug dvidešimt penkerių metų policininkas su raukšlelėmis ir pamėlusiais paakiais. Jis buvo plikai nusiskutęs galvą, matėsi gumbuota ir netaisyklinga jos forma. Policininkas kelis kartus perbraukė sau per kaklą.

— Kuo jūs vardu? — paklausė jis dalykiškai.

— Simona Bark, — išlemeno ji. — Aš čia su tėvu, kuris...

— Aš paklausiau, kuo jūs vardu, — nutraukė ją vyras pakeltu tonu.

— Nusiramink, Ragnarai, — pasakė jam vienas kolega.

— Jūs esate prakeikti parazitai, — tęsė tas, atsisukęs į Simoną. — Bet čia tik mano nuomonė apie žmones, kuriems smalsu pamatyti kraują.

Policininkas paniekinančiai prunkštelėjo ir nusisuko. Simona vis dar girdėjo tėvą kalbant. Jis nepakėlė balso, atrodė labai pavargęs.

Ji matė, kad vienas policininkas nusinešė jo piniginę.

— Atsiprašau, — kreipėsi Simona į policininkę. — Mes išgirdome, kad apačioje...

— Užsičiaupk.

— Mano sūnus yra...

— Sakiau, kad užsičiauptum. Užklijuokit jai burną. Jai reikia užklijuoti burną.

Simona matė, kad policininkas, pavadinęs ją parazite, surado plačią juostą, tačiau sustojo, kai atsidarė laukujės durys ir įžengė aukštas blondinas skvarbiomis, pilkomis akimis.

— Jonas Lina, kriminalinė policija, — prisistatė jis su aiškiu suomišku akcentu. — Ką radote?

— Du įtariamuosius, — atsakė policininkė.

Jonas pažiūrėjo į Kenetą ir Simoną.

— Aš perimu šį reikalą. Čia nesusipratimas.

Staiga komisaro skruostuose išryškėjo juoko duobutės. Jis liepė paleisti įtariamuosius. Policininkė priėjo prie Keneto ir nuėmė antrankius, atsiprašė, o paskui, išraudusi iki ausų galiukų, kažką jam pasakė.

Tuo tarpu skustagalvis policininkas tik trypčiojo priešais Simoną ir spoksojo į ją.

— Paleisk ją, — liepė Jonas.

— Jie aktyviai priešinosi ir aš susižeidžiau nykštį, — raportavo policininkas.

— Ar ketini juos sulaikyti?

— Taip.

— Kenetą Strengą ir jo dukterį?

— Man nesvarbu, kas jie tokie, — atrėžė agresyvusis policininkas.

— Ragnarai, — bandė jį raminti policininkė. — Jis mūsų kolega.

— Į nusikaltimo vietą įžengti draudžiama, ir aš pažadu, kad...

— Gana, nusiramink, — nutraukė Jonas ryžtingai.